Kultūra
10.21. “Praeitį atsimenu vaizdais“
Loreta Nikolenkienė,
Lietuvos žurnalistų sąjungos narė
“Negaliu prisiminti, kada pradėjau rašyti, tik gerai prisimenu – netraukė manęs mokslai. Matematika, o siaube. Geriau žvejyba. Ką parašydavau, čia pat ir suplėšydavau. Rašydavau „laiškus“ niekam, gaudavau atsakymus iš nieko. Labai norėjau būti jūrininku, bet Baltijos jūra toli nuo Marijampolės.
Knygos „Stockholmo eskizai“ viršelis
Baigiau gimnazijos ketvirtą klasę, toliau – Kauno dailės mokykla, Dailės institutas. Kaldamas skulptūras, su savo darbais būdavau venas, tada ir "kurdavau" eilėraščius. Turiu novelių, atsiminimų ir netgi romaną. Viską užrašiau atmintyje, daugelis eilėraščių išsitrynė, pasimiršo. Ką atsimenu, bandau užrašyti. Praeitį atsimenu vaizdais, iki dalelyčių...“ – prisistato žinomas skulptorius Petras Deltuva savo knygoje „Stockholmo eskizai“.
Ši knyga, tai literatūrinis P.Deltuvos debiutas: lyriniai apmąstymai istorijos, emigracijos, kūrybos ir meilės temomis, iliustruota autoriaus kūriniais.
Knygos apipavidalinimui panaudoti autoriaus kūriniai (1962-1963)
Vietoj įžangos – Tau
Nenoriu sapnuoti blogų sapnų, geriau gražius, pavasariu žydinčius sodus, jūros veidrodį, žuvėdrų klyksmą ir smėlio kutulį į jautriausią pado tašką Palangoje, o gal Nidoje. Nenoriu matyti blogų žmonių, - geriau matyti skraidančią baleto plaštakę, retsykiais stovinčią ant pirštų galiukų; noriu girdėti Sibelijaus ir Grygo muziką, žavėtis Tarkovskio filmų personažais. Matyti tik nelauktus ir nestandartinius, ne štampuotus vaizdus su vadinamuoju žmogišku šablonu. Paklydau savo mintyse... Ne, netelpa į vaizdo kvadratą mano mintys, lieka tuštumoje. Kuo daugiau sugriebiu ir bandau standartizuoti idėjas - mintis, jos išslysta, nuteka nuo mano mąstymo kamieno, nuskrenda drugeliu ar kvapu. Norėti ir galėti fantazuoti, ar valgyti košę su auksiniu šaukštu, o gal aliuminis šaukštas keis tos košės skonį? Ir dar kotas susuktas kaip propeleris?.. Geriau žiūrėti pro langą, nuolat matyti Dievo stebuklą — krištolinį miestą, medžius ir obuolius, nupudruotus šerkšnu, - su sniego krištolėlių atspindžiu jie tapo brangakmeniais. Koks turtingas sodas - milijardais įkainuotas (nespėsi jų susirinkti). Geroji fėja užbūrė ir leido džiaugtis ir svarstyti kas laimingesnis - kompozitorius ar dailininkas? Ką pasirinktum: svajingą Šopeno muziką ar ispano (graiko) El Greko ištęstus, nepaprastai gražius šventuosius? Įdomu, ar galima melstis prie tokio paveikslo? O gal Dievui reikėtų kitokios maldos? O gal čia bedievystė - melstis medžiams, šerkšnu padabintiems? Galima ir reikia. Malda yra skaidraus ir gaivaus šaltinio vandens gurkšnis karštą vasarą, tai kalba su Dievu ir dieviškuoju stebuklu, jei sugebi pajusti ir moki džiaugtis gyvenimu ir šokiu, muzika, spalva, forma, karštais pirštų galais užčiuopti-paliesti-pajausti prasmę. Viskas sutelpa į Dievui sakomus žodžius, padėkos ir maldos prašymą. Visagalis ir suteiks atleidimą - išrišimą ar palaiminimą tai dienai, minutei ar sekundei, kuri Tau suteikė didelį turtą - gyvenimo džiaugsmą.
Stockholmo eskizai
Geltoni pašto vagonai pilnu greičiu
Pradingo tamsioj tunelio kiaurymėj.
Stoties perono grindinys su impulsais ar traukuliu,
Žemė po kojom pajudėjo.
Žemės drebėjimas nebūtinas Stockholmui,
Praūžus pašto traukiniui su mokesčių kvitais,
Pranešimais, laiškais...
Nusinešė mūsų mintis elektrovežis
Į Švedijos pietus, o gal į šiaurės pusę,
Palikęs skersvėjį iš po žemių - tunelio juodos angos,
Šaltą, žiemos - įšalusio metalo nemalonų šaltį,
Pakėlęs nuo pabėgių prišniaukštas nuorūkas ir
Suniekintas išgerto alaus burkas...
„Metro" laikraštis pakibo ore - planiruoja.
Žinios - sensacija - informacija nemokama
Su vėjeliu atskrido į Central Station
Pendelton - Nyniashamn kryptim.
Išstūmė keleivius - kaip dantų pastą į perono
Skruzdėlyną,
Prarijo kitą margąją - spalvotą minią
Metalo dėžė...
Skuba visi, o kur anie nuskubėjo
Per tą skubėjimą?
Pašto traukinys neša geras žinias per Švediją, o gal ir
Džiaugsmą.
Stockholme žemės drebėjimo nėra...
Užtat visi ir skuba.
* burka - alaus skardinėlė
***
Prūsija. Seni kapai
Neįskaitau vardų ir datų,
Ištrinta laiko - samanų ir karo.
Apžiūriu kapo tvorelės liekanas,
Šalimais ir kryžius metalinis mėtos.
To pačio kalvio braižas.
Klevais, beržais apaugus buvusi alėja,
Prikritę lapų, prižėlę krūmų.
Rudeninis vėjas blaško
Kryžiaus mūką metalinę,
Per stebuklą išlikusią
Ant rūdžių sugraužtos vinies.
Čia dvaro šeimininko
Panteonas ar šeimos rūsys.
Karstų net nepaliko...
Išniekino atėjūnai,
Vis aukso ieško...
Einu buvusia alėja ar taku.
Kaip pavadinti tą griuvėsių sąvartyną?
Kalbu tik maldą.
Rudeninis vėjas
Negroja Šopeno gedulingo maršo.
Pakalbinu čia besiilsinčius,
Uždegu visiems vieną žvakę.
Maža švieselė nuneš manas mintis
Prie Jūsų ramybės ir amžinos šviesos,
Kurią paskyrė Jums ponas Dievas.
Kybartai, Eitkūnai, Stalupėnai Pakeliuiį Tolminkiemį
Brydė rugiuose
Paslėps ir pėdų pėdsakus rugiagėlių mėlyna spalva.
Žalioje rugių jūroje tu - vienišas svajotojas.
Ant buvusio kadaise tako matai javų viršūnių
siūbavimą,
bangas ir debesėlį baltą baltą.
Tava svaja tenai?
Žalią uždangą praskleidęs, stebėjai kelią, dulkėtą
vieškelį ir arklius, ir kaimyno varomas avis.
Brydžių nebėra.
Ten stovi blokiniai namai ir dūsta tarp cementinių
statinių šaligatvių civilizacija.
Išvesk save ir brydę rugiuose, ir rugiagėlę, ir baltą
baltą debesėlį į šventus
spalvingus prisiminimus.
***
Man skirta dovana - Visatoj būti...
Kaip aš išgyvenau mele, apgaulėj?
Keisčiausia, kad bijaus draugų.
Bičiulių „meilė" dar išdurs akis,
Regėjimo galiu netekti.
Melu niekada negyvenau,
Geriau jau vienišoj sodyboj
Įšokti į šulinio bedugnę.
Tenai manęs tikrai neras
Ilgi, pavydo susukti liežuviai.
Melu ir ašarom kitų negyvenau
Ir negyvensiu. Man Dievo dovana duota
Gyventi - būti šioje žemėj.
Dėkingas jam už viską ką turiu.
***
Mano medžiai įspausti dangaus fone
Lipdau skulptūros formas
Ir neregio žvilgsniu liečiu vien pirštais jas
Ištekinsiu - iškalsiu
Žiedus ir saules
Bus atspindys
Ir jausmo šilumos
Ir skausmo -
Šauksmas
Jų sąžinės veiduos.
Atgal