VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

10.18. Nauja Algirdo Matulevičiaus knyga „Tautos žadinimo šaukliai“

Daiva Kšanienė

 

Didelio susidomėjimo sulaukusios Klaipėdos knygų mugės metu, spalio 5 d., Ievos Simonaitytės bibliotekoje buvo pristatyta naujoji istoriko, daktaro, enciklopedininko Algirdo Matulevičiaus knyga „Tautos atgimimo šaukliai“. Renginyje dalyvavo autorius, Vilniaus leidyklos „Andrena“ direktorė Nijolė Petrošienė, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas ir šio straipsnio autorė.

Iki šiol dauguma skaitytojų A. Matulevičių pažinojo kaip iškilų mokslininką, tyrinėjantį Mažosios Lietuvos istoriją, šia tema išleidusį ne vieną knygą, studiją, tyrinėjimą, straipsnį, neapsakomai daug dirbusį leidžiant Mažosios Lietuvos enciklopediją.

Naujojoje knygoje A. Matulevičius atsiskleidžia tarsi kitame amplua, gvildendamas sudėtingas, painias, kupinas prieštaravimų lietuvių tautinio atgimimo ištakas, prie kurių stovėjo ir carinės Rusijos pavergtos Didžiosios ir Vokietijos gniaužtuose esančios Mažosios Lietuvos didžiavyriai, glaudžiai bendradarbiavę didlietuvių ir mažlietuvių inteligentai: Jonas Basanavičius, Martynas Jankus, Jonas Šliūpas, Jurgis Mikšas, Vincas Kudirka, Andrius Vištelis, Martynas Šernius ir kt. Gal būt pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje šiame darbe mokslininkas taip ryškiai parodė, kad lietuvių Atgimimas buvo abiejų tautos dalių bendras reikalas, bendras siekis ir darbas, vienas tikslas.

Atrodytų, ką dar naujo galima pasakyti apie XIX amžiuje – XX a. pradžioje kilusį lietuvių tautinį atgimimą. Apie jį juk parašyta tiek ir tiek knygų, straipsnių, surengta begalė konferencijų ir pan. Pasirodo, kad galima, ir netgi labai daug ką. A.Matulevičius pagrįstai teigia, kad lietuvių tautinis atgimimas iki pat mūsų dienų dar nėra pilnai ištyrinėtas ir, savo knygoje tai įrodo. Leidinio pradžioje pateikęs išsamią ankstesnių šios temos tyrinėjimų apžvalgą, nuodugniai aptaręs esamus spausdintus darbus, tolimesniuose skyriuose autorius atskleidžia kur kas platesnį, nepagražintą tautinio atgimimo laikotarpio kontekstą; pateikia daug nežinomos, autentiškos informacijos.

Šį autorių pažįstame kaip kruopštų įvairiausių archyvų, senųjų rankraščių tyrinėtoją, niekada nesitenkinantį esamais vienos ar kitos temos tyrimais ir nuolat ieškantį naujų duomenų. Tautinio atgimimo temos gvildenimui A. Matulevičius taip pat paskyrė ne vienerius metus. Kaip nurodė jis pats, labai svarbus šaltinis šiai problemai tirti buvo Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus archyve saugoma medžiaga, kuri iki šiol nebuvo pilnai išnagrinėta, tad niekur nepanaudota bei neskelbta. Remdamasis šiame rankraštyne savo surinkta gausia medžiaga, autorius naujojoje knygoje, iš esmės nepakeičiant ir nepaneigiant ankstesnių lietuvių tautinio atgimimo laikotarpio tyrinėtojų pagrindinių išvadų, pateikia daug naujų faktų, įžvalgų, apibendrinimų, pažvelgia į šį laikotarpį nauju žvilgsniu, drąsiai formuodamas kiek kitokį požiūrį, kurį suponuoja ir išoriniai veiksniai, ir atgimimo veikėjų žmogiškosios savybės. Nieko nepagražindamas A. Matulevičius atskleidžia tautinio atgimimo proceso sudėtingumą ir prieštaringumą, glūdėjusį, viena vertus, dviejų tautos dalių politinių, ekonominių, socialinių, kalbinių, religinių ir kt. aspektų prieštaravimuose, kita vertus, vieningos lietuvių tautos išsivadavimo siekyje.

Apie A. Matulevičiaus mokslinę veiklą labai teisingai yra rašęs istorikas, akademikas Vytautas Merkys: „A. Matulevičiui būdingas bruožas – rašyti istorijos darbus be kompromisų, konjuktūrinio prisitaikymo, kurio reikalauta sovietmečiu. Jis siekia vien artėjimo prie istorinės Tiesos pažinimo (...). Jo darbai žadina etninę krašto atmintį ir kliudo ją konjuktūriškai deformuoti“. Tokia yra ir ši knyga.

Surastus rankraštinius šaltinius, atgimimo veikėjų korespondenciją siedamas su jau žinomais faktais, mokslininkas nuodugniai atskleidžia tautinio atgimimo pirmeivių žingsnius, parodant kokių būdų, metodų, siekiant tikslo, ieškojo abiejų tautos dalių šviesuoliai. Kaip žinia, jie nutarė pradėti nuo svarbaus tautinę sąmonę, ideologiją formuojančio faktoriaus – lietuviškos spaudos. Autorius knygoje pateikia nuodugnią rankraščių tyrimų analizę, susijusią su žurnalų „Aušra“ ir „Varpas“ leidyba.

Teko pastebėti, kad kai kurių autorių darbuose tautinio atgimimo laikotarpis, o ypač žurnalo „Aušra“ leidimo iniciatyva, bent jau viešojoje erdvėje, buvo idealizuojami, romantinami, iškeliant, kartais net suabsoliutinant kad ir J. Basanavičiaus asmenybę. O Mažosios Lietuvos atgimimo veikėjų pavardės (Martyno Jankaus, Jurgio Mikšo, Martyno Šerniaus ir kt.) ir nuopelnai minimi kur kas rečiau, nors iš tiesų jie nė kiek ne mažiau prisidėjo prie tautos gaivinimo. A. Matulevičius savo knygoje įrodo, kad „skirtingai nuo seniau susidariusios nuomonės, kad „Aušrą“ įkūręs vienas dr. J. Basanavičius, remiantis šaltiniais, galima teigti, kad ši spauda – lietuvybės šauklys – buvo keleto to meto iškiliausių sąjūdžio veikėjų (M. Jankaus, J. Mikšo, Jono Šliūpo, Andriaus Vištelio, M. Šerniaus), gyvenančių Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje, taip pat užsienyje, pastangų rezultatas. (...) J. Basanavičius buvo tik vienas žymesnių šio mėnraščio sumanytojų ir iniciatorių“ (p. 127). Tuo labiau, kad „Aušra“ dėl spaudos draudimo Didžiojoje Lietuvoje buvo spausdinama Mažojoje Lietuvoje (Ragainėje, Tilžėje (redaktoriai J. Mikšas, M. Jankus, J. Andriulaitis, J. Basanavičius, J. Šliūpas)).

Skyriuje „Mėnraščio (žurnalo) „Aušra“ (Auszra) istorijos klausimai“ A. Matulevičius detaliai pateikia šio pirmojo lietuviško žurnalo, skirto Didžiajai Lietuvai, leisto 1883-1886 m. gimimo užkulisius, iki šiol neskelbtas mintis, faktus, polemiką, kartais labai aštrius ginčus, nesutarimus, net priešiškumą tarp tautinio atgimimo veikėjų, visa tai iliustruojant jų laiškais, nespausdintais straipsniais ir kt.

Autorius pabrėžia, kad „svarbus šaltinis, kuris ligi šiol nebuvo visiškai ištirtas ir panaudotas, yra šios spaudos organizatorių ir bendradarbių asmeninė korespondencija“ (p. 34).

Pasirodo, tarp „Aušros“ steigėjų bei leidėjų išties būta daug nesutarimų; ginčytąsi net dėl to, kuris iš jų buvęs „Aušros“ steigėjas. Piktokais pasisakymais dėl to apsikeisdavę J. Basanavičius, A. Vištelis ir M. Jankus. Štai A. Vištelis šią garbę prisiskiria sau: „Visi mislyja, kaip matyt iš raštų, kad „Aušrą“ įsteigęs D-ras Basanavičius. Neužginčysiu jam tos garbės, jeigu jis ją darodys atestatais (...) Aš pirmas užmaniau Mikšui ir pirmas pinigų nusiunčiau“. A. Matulevičius susirašinėjimą cituoja toliau: „J. Basanavičius atmeta šias A. Vištelio pretenzijas ir pažymi, kad pastarasis šią mintį dabar iškėlė pirmą kartą“ (p. 36), o „M. Jankus prisiminimuose neigia, kad J. Basanavičius buvo „Aušros“ organizatorius“ (p. 38) ir t.t. Būta nesutariama ir dėl M. Šerniaus, pirmojo 1877-1939 m. Mažojoje Lietuvoje (Klaipėdoje) leisto laikraščio „Lietuviška ceitunga“ redaktoriaus ir leidėjo vaidmens bei nuopelnų „Aušrai“. Ginčytasi dėl „Aušros“ redagavimo, platinimo, finansavimo, prenumeratos problemų.

Aptardamas „Aušros“ leidimo organizacinius sunkumus, autorius akcentuoja politinius aspektus, nes Rusijos carizmas, bendradarbiavęs su Prūsijos vokiečių valdžia, visomis išgalėmis trukdė lietuviškam žodžiui, persekiojo lietuvišką spaudą, jos redaktorius, platintojus, knygnešius.

Nepaisant visų nesutarimų, pirmasis „Aušros“ numeris, išėjęs 1883 m. sukėlė didelį žmonių entuziazmą. A. Matulevičius cituoja Jono Juškos laiško, rašyto iš Kazanės fragmentą: „Ačiū, šimtą sykį ačiū už žodžius, parašytus tokiu gražiu liežuviu lietuvišku, kokį skaityti ir sapnyje nesapnavau. Ačiū viešpačiui, kad man nusidavė ant pabaigos mano gyvenimo regėti „Aušros“ prabudimą iš miego arba letargiško sapno Lietuvos ir Lietuvių!“ (p. 44).

Skyriuje „Aušros leidimas ir platinimas“ A.Matulevičius, remdamasis rastąja rankraštine medžiaga, aprašo kaip sunku, sudėtinga ir pavojinga buvo platinti žurnalą „Aušra“. Reikėjo slėpti redakcijos adresus, laikytis griežtos konspiracijos, rankraščius siuntinėti apgaulingais, klaidinančiais adresais. Daug pavojų patyrė knygnešiai nelegaliai per sieną gabenę „Aušrą“, vėliau „Varpą“ į Didžiąją Lietuvą.

Štai, Mečislovas Davainis-Silvestraitis laiške M. Jankui nurodo, „kaip ir kokiu kiekiu spausdinti „Aušrą“, kaip ją slėpti, kaip elgtis su knygnešiais ir prenumeratoriais – dirbti nelegaliai“ (p. 46-47).

Leidėjai, jau nusišalinus pirmajam „Aušros“ redaktoriui J. Mikšui (M. Jankus, A. Vištelis, J. Basanavičius, J. Šliūpas), aštriai ginčijosi ir dėl žurnalo kalbos dalykų, lietuviškos rašybos, spausdinamų tekstų aktualumo, dažnai išreikšdami savo nepasitenkinimą ir siunčiamais straipsniais, ir vienas kitu. Knygos autorius pateikia ir šią buvusią polemiką. Štai J. Šliūpas pažymėjo, kad „į redakciją daugybė išsiunčiama šlamštų, kurių pasinaudoti nekaip nėra galima, o geresnių raštų patuolaik labai mažai tebuvo“ (p. 50). Sklandesniam darbui kliudė ir skirtingas „Aušros“ leidėjų požiūris į lenkus (Didžiojoje Lietuvoje) bei lietuvininkus (Mažojoje Lietuvoje). J. Šliūpas, kaip pažymi autorius, perėmęs redagavimą, rašė, kad „tarp senųveikėjų J. Basanavičius esąs labai darbštus, bet priekaištauja jam už vienpusiškumą, esą „šaukia vien apie kalbos nykimą, prie to dar neapkenčia lenkų“ (p. 50). O paties J. Šliūpo nuomone, „nusiteikimas prieš lenkus (bajorus bei dvasininkus) buvo nereikalingas, nes sukėlė audrą lenkų visuomenės sluoksniuose. Tuo tarpu, apie Mažosios Lietuvos tekstų autorius pasisako kitaip, laiko juos persiėmusius germanizavimu“ (p. 51). Iš laiškų aiškėja, kad aušrininkai netgi buvo suskilę: viena srovė pasisakė prieš lenkų kritiką, kita – prieš rusų, trečia – prieš kunigų ir t.t.

Knygos autorius konstatuoja, kad aušrininkai nesutarė ir dėl to, kokiam visuomenės sluoksniui skiriama „Aušra“: „kaip matyti iš rankraščių, aušrininkai neturėjo ir negalėjo turėti visiems socialiniams sluoksniams priimtinos programos, nesutarė dėl leidinio krypties, taktikos, vadovavosi liberalia demokratine pasaulėžiūra bei ideologija“ (p. 52).

Šalia visų nesutarimų, prisidėjo ir finansiniai sunkumai; dėl pinigų taip pat būta daug trinties, vienas kito kaltinimų. Netgi dėl „Aušros“ žlugimo 1886 m. buvo nurodomos tik finansinės priežastys. Tuo tarpu knygos autorius daro kitą išvadą, kad „vis dėlto pagrindinė „Aušros“ žlugimo priežastis idėjinė“. (...) „Aušros“ laviravimo politika, noras suvienyti skirtingas ideologines sroves nepasiteisino ir sukėlė tarp įvairių gyventojų socialinių sluoksnių prieštaravimą“ (p. 61).

Tačiau nepaisant tokių pasiginčijimų, „Aušra“, kaip pabrėžia A. Matulevičius, parodė, kad „lietuvių tauta gyvybinga. Rusifikacijos, polonizacijos (Didžiojoje Lietuvoje) ir germanizacijos (Mažojoje Lietuvoje) sąlygomis „Aušra“ skelbė abiejų lietuviškų kraštų bendrumą, ugdė lietuvybės imunitetą, atsparumą svetimybėms ir didelę meilę Tėvynei“ (p. 51).

Prabėgus trims metams po „Aušros“ užsidarymo, 1889 m. (iki 1905) Tilžėje (vienerius metus – Ragainėje), Vinco Kudirkos iniciatyva pradėtas leisti kitas lietuviškas mėnesinis žurnalas „Varpas“ (redaktoriai V. Kudirka, J. Adomaitis-Šernas), taip pat skirtas Didžiajai Lietuvai.

Šis žurnalas, A. Matulevičiaus nuomone, „kėlė aktualesnes lietuvybės stiprinimo, tautinio išsivadavimo, demokratijos, lietuviškų mokyklų steigimo, ūkio problemas, piliečių laisvių ir teisių principus; (...) daug griežčiau smerkė carizmo valdžios vykdomą rusinimo ir pravoslavinimo politiką; grynino ir normino lietuvių kalbą ir kt.“ (p. 62).

Nueitus šio žurnalo kelius A. Matulevičius aprašo skyriuje „Kai kurie žurnalo „Varpas“ redakcijos korespondencijos klausimai“. Gvildenti „Varpo“ gimimo pradžią, kaip nurodo autorius, jam daug padėjo Rankraštyne rasta V. Kudirkos ir M. Jankaus korespondencija dėl žurnalo leidybos. (Šios korespondencijos kopijos, padarytos kunigo Juozo Tumo, rastos jo archyve). Mokslininkas tvirtina, kad „Varpo“ leidyba buvo kitokia nei „Aušros“: organizuotesnė, sklandesnė, konkretesnė, kryptingesnė, aiškesnė.

Visų pirmą, V. Kudirka darbo ėmėsi labai sumaniai, savo pasirinktam „Varpo“ leidėjui M. Jankui pateikdamas ne tik žurnalo materialųjį projektą (koks popierius, kiek egzempliorių, kur siuntinėti ir pan.), bet, svarbiausia, nurodydamas žurnalo idėjinę kryptį. Daug dėmesio V. Kudirka skyrė kultūriniams dalykams, rūpinosi savo kūrinių leidimu: spausdino eilėraščius, kitus tekstus, harmonizuotas lietuvių liaudies dainas ir kt. 1898 m. šeštajame numeryje V. Kudirka publikavo savo „Tautinę giesmę“ su natomis.

A. Matulevičius aprašo V. Kudirkos veiklą ir platesniame kontekste, teigdamas ,kad „V. Kudirka žengė toliau ir plačiau už J. Basanavičių, domėjosi visais gyvenimo klausimais“ (p. 67-68).

Knygoje išaiškėja, kad V. Kudirka į „Varpo“ leidybą norėjo įtraukti ir J. Basanavičių, tačiau iš pastarojo laiško (rašyto iš Varnos) matyti, kad dėl silpnos sveikatos jis atsisakė redaguoti žurnalą bei jame bendradarbiauti. Be to, nurodo autorius, J. Basanavičius abejojo ar jo veikla patiktų, nes jis neturįs „reikalingo populiarumo“. Daroma reikšminga išvada, kad „čia atsispindi skirtumai tarp aušrininkų ir novatoriškesnių, labiau į aktualijas atsižvelgiančių varpininkų“ (p. 68).

Tačiau vis tiek, rašo mokslininkas, Vilniaus universiteto Rankraščių skyriaus medžiaga patvirtina, kad liberali inteligentija griežtai nekovojo su rusifikacija, o apsiribojo kultūrine šviečiamąja veikla, neesmine kritika ir nepasitenkinimu rusų valdininkų politika Lietuvoje bei prašymais leisti vartoti gimtąją kalbą (p. 69).

Nepaisant sklandesnio bendradarbių sutarimo, „Varpo“ leidyba ir platinimas taip pat susidūrė su nesklandumais, kilusiais ir dėl valdžios trukdymų, ir dėl dirbusių žmonių aplaidumo, neatsakingumo. Archyve rasta medžiaga patvirtina, kad pvz., „M. Jankus nebuvo visai tinkamas ekspeditorius: neatsakydavo į laiškus, už iš anksto gautus pinigus nesiųsdavo spaudos arba siųsdavo labai pavėluotai, daug mažesniais kiekiais nei buvo užsakyta“ (p. 72). Aišku, pabrėžia autorius, „reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, kad lietuviškos spaudos platinimas buvo itin pavojingas, sunkus, su įvairiais trukdymais darbas. Tačiau nemaža šių nesklandumų būta ir dėl M. Jankaus kaltės, dėl jo pasitaikančio apatiškumo, delsimo“ (p. 72).

Skyriaus apie „Varpo“ kelius pabaigoje A. Matulevičius daro išvada, kad „iš pateiktų korespondencijų, prisiminimų atsiskleidžia svarbių faktų apie tolesnį lietuvių tautos atgimimą“ (p. 85).

Daug naujų žinių A. Matulevičius pateikia skyriuose „Lietuvių pasaulietinės inteligentijos santykiai su katalikų dvasininkija“ ir „Katalikų bažnyčios pozicijos tautinio atgimimo laikotarpiu“.

Vėlgi, pasiremdamas J. Basanavičiaus, J. Šliūpo, P. Matulionio, prelato Aleksandro Dambrausko-AdomoJakšto, M. Jankaus ir kt. korespondencija, autorius sako, kad „vadovaujanti tautiniam atgimimui lietuvių inteligentija ekonominiame, visuomeniniame ir politiniame Lietuvos gyvenime šiek tiek turėjo konfliktuoti su Katalikų Bažnyčia, nors tai nebuvo antagonistinio pobūdžio nesutarimai“ (p. 86).

Skyriuje „Didlietuvių ir mažlietuvių inteligentijos ryšiai bei Mažosios (Prūsų) Lietuvos germanizacijos aspektai“, A. Matulevičius, remdamasis J. Basanavičiaus rankraštine medžiaga, pagrįstai kritiškai ir obektyviai įvertina įvairių autorių požiūrius, pozicijas, išsakytas nuomones apie XIX a. Mažosios Lietuvos lietuvių tautinę padėtį bei jų germanizavimo laipsnį. Labai įdomių minčių A. Matulevičius pasako apie J. Basanavičiaus parašytą Georgo Sauerweino biografiją, kurioje „gausu romantinių niuansų ir didelės asmens iškėlimo tendencijos“. Autorius argumentuotai paneigia Augusto Schleicherio pastebėjimus, atseit lietuviai Mažojoje Lietuvoje visiškai nutautėję ir gėdisi vartoti gimtąją kalbą.Daug metų tyręs tautinius santykius Mažojoje Lietuvoje, mokslininkas drąsiai tvirtina, kad A. Schleicheris „neaplankė daugelio tų lietuvininkų krašto kaimo gyvenviečių, kuriose jie namuose dar kalbėjo gimtąja kalba“ (p. 111).

A.Matulevičiaus knyga„Tautos žadinimo šaukliai“ labai vertinga, įdomi, naujai nuspalvinanti šį svarbų ir brangų Lietuvai laikotarpį. Ji yra puiki dovana Lietuvos nepriklausomybės 100-čiui.

 

 

Atgal