VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

09.09. „Muziejaus keturiasdešimtojo sakmė“

Birutė Silevičienė

Mano rankose – rašytojo, žurnalisto, Tėvynės pažinimo draugijos nario, nuoširdaus bičiulio Juliaus Norkevičiaus nauja atsiminimų knyga „Muziejaus keturiasdešimtojo sakmė“, kurią Julius rašė ne vienerius metus. Vertinga knyga – tai gyvenimo sakmė, rinkta, brandinta ir išnešiota širdies gelmėse ir šaltinio atverta srove išsiveržusi iš gimtųjų namų, gražios ir darnios šeimos. O ta šeima gausi: tėvai, keturi broliai, dvi seserys. Juos jungė abipusė meilė, pagarba ir supratingumas.

Nuo mažens vaikai buvo pratinami prie darbo: buityje, ūkyje ar pagelbėjant seneliui kalvėje. Mamytei pagelbėdavo daržą ravėti ar augintiniams ožkytei ir paršeliams žolės parnešti. Tai pati didžiausia gyvenimo mokykla, brandinanti šeimą, įkvepianti siekti mokslo žinių. Tėveliams statantis namus, pagalbon ateidavo ir vaikai, nes visi norėjo turėti asmeninį kampelį mokslams ar poilsiui. Gausios šeimos darna – tai nuolatinė pagalba, pagarba vieni kitiems, rūpestis ir supratingumas.

Knygos „Muziejaus keturiasdešimtojo sakmė“ viršelis

Knygoje gausu smagių akimirkų, kai skaitai ir pro ašaras stebiesi Juliaus aprašomu vaikų gudrumu ir išmone, einant skinti į daržą žirnių ar pasiteisinimu dėl rašaluotų rūbų, grįžus iš mokyklos.  

Auklėjimas, apsuptas meile, atneša vaisius, vaikai išmoksta pasirūpinti vieni kitais nuo pat vaikystės.

J.Norkevičiaus tėveliai buvo tikintys, sekmadieniais eidavo bažnyčion, tad ir pačiam Juliui yra tekę kunigui patarnauti prie altoriaus.

Šilti ir gražūs Juliaus prisiminimai apie tėvelį: „Tėvelis visus sunkumus atlaikė ir pirmoje darbovietėje dirbo iki gamyklos likvidavimo, pamažu kopęs karjeros laiptais iki vyr. mechaniko pavaduotojo. Tiesa, buvo išsiųstas ar ne pusei metų į Vilnių, į mokymo kursus. Parsivežė bent kelis storus užrašų sąsiuvinius, primargintus formulėmis ir brėžiniais. Ir kursų baigimo pažymėjimą, kuriame specialybės dalykai įvertinti „labai gerai.“

Juliaus tėvelis mokė vaikus: „Kuo mažiau apie save pasakosite, kuo mažiau išgirs kiti tai, ką jūs žinote, tuo geriau bus jums“. Taip pamažu išmokome užsidaryti savyje“, - rašo prisiminimuose Julius.

Sunkiai J.Norkevičius išgyveno tėvelio išėjimą Amžinybėn, daug šiltų žodžių skiria už išmokytą pagarbą, meilę, perteiktą gyvenimo išmintį.

Tėvelio ranka rašyti laiškai kaip kasdienė malda šildo autoriaus širdį, gimti namai grąžina į prisiminimus. Viskas artima, supa tik gera aura: dirbta sau, savo šeimai, vaikų ir vaikaičių gerovei, kuri pasiekiama tik bendru darbu ir rūpesčiu vienas kitu. Su didžiule meile autorius aprašo bendravimą su broliais, mamyte.

„Su tėvelio mirtimi kažkas trūko mano mąstysenoje, pakito ilgamečiai įpročiai ir tebeguli nepaliestas dienoraštis, kuriame paskutiniai įrašai iš ligoninės palatos. Svarbaus, brangaus, mylimo žmogaus netektis daug ką keičia gyvenime.

Užtat paskaitinėju man rašytus laiškus. Anksčiau dažniau, paskutiniu metu rečiau juos paimu į rankas. Bet kruopščiai saugau kiekvieną“. Taip jautriai Julius pasakoja apie gautus tėvelio laiškus.

Ši knyga – tai šeimos gyvenimo užfiksuotų akimirkų, nuotraukų archyvas, kuris liks ir būsimoms kartoms kaip priesaika žmonijai, kuri rodo meilės, šviesos, išminties, dvasios spindesį ir širdies šilumą.

Senatvė – ne Rojus. Baimė likti vienai namuose, kai kitiems reikia išeiti, todėl tėvukas ateidavo pabūti kartu su autoriaus mamyte. Jie kalbėdavosi, abiems būdavo drąsiau. Ši dviejų žmonių draugystė tęsėsi iki pat mamytės mirties.

„Kai ji buvo paruošta paskutinei kelionei ir tarp gėlių gulėjo amžiams nurimusi, tėvukas liūdėjo vienas savo kambarėlyje. Ir tik vėlai vakare, kai budėti liko tik namiškiai, jis atėjo pas mamytę. Ilgai stovėjo prie karsto, paskendęs savo mintyse. Padėjo gėlę. Dar pastovėjo tyloje. Pabučiavo jos ranką ir išėjo. Taip atsisveikino ir daugiau iš savo kambarėlio nenulipo žemyn. Net nepalydėjo į kapines. Vėliau ir valgį – pietus, vakarienę – prašė Renės atnešti į jo kambarėlį, kai anksčiau su visais valgydavo virtuvėje. Tai labai daug be žodžių pasako apie tėvuko bendravimą su mamyte, prisirišimą prie jos.

Skaudi brolio Vaciuko netektis, kuris mirė būdamas 20-ties metų, sukrėtė visą šeimą. O tėvelio pasakyti žodžiai giliai smigo į širdį: - „Taip ir iškeliauji, mielas Vaciuk, nepažinęs tikros meilės“, - pasakė verkšlenančiu balsu ir pasilenkęs pabučiavo. „Susitvardė ir neskubėdamas ėmė rengti“.

Per kančias, skausmus ir netektis labiau imame vertinti gyvenimą, matome jo prasmę.

Susidomėjusi skaičiau apie kitų brolių ir seserų gyvenimus ir jų likimus. Didelė šeima, atžalos ir atžalėlės išeina į pasaulį mokytis gyvenimo meno. O autoriaus sesuo Renė saugo gimtus namus, laukia apsilankančių brolių, vaikų ir vaikaičių.

„Žodžiais nenusakoma būsena užbaigiu kiekvieną viešnagę gimtinėje. Keista: susitikimai, pokalbiai, jų nuotrupos užplūsta, vos tik traukinys pajuda iš Telšių. Savotiškas minčių ginčas su savimi, siūlantis naujus klausimus, atsakymus, neleidžia grožėtis pro vagono langus gamtovaizdžiu. Gimtinės poveikis, bendravais mintimis nesibaigia ir Vilniuje, išlipus iš vagono. Neretai viešnagės įspūdžiais gyvenu dieną kitą. Aišku, tai vargina, kartu siūlo ieškoti išeities.“ – rašo autorius.

Manau, jog J.Norkevičiaus knyga „Muziejaus keturiasdešimtojo sakmė“ tai istorinis paminklas gražiai ir darniai šeimai.

Dėkoju autoriui už knygoje išsakytą atvirumą, nuoširdumą. Sėkmės jums kūrybos baruose!

 

Atgal