Kultūra
06.26. Mūsų pėdos šioj žemėj lieka
Birutė Silevičienė, LKRS, valdybos narė
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, poetė, muzikė, dailininkė, pedagogė Aldona Maksvytienė dovanojo man dvi savo knygeles: „Tarp žiedų“ ir „Į gyvenimą eisim...“. Vienoje dedikacijų poetė rašo: „Poezija – širdies daina, pilna gražiausių garsų ir įvairiausių spalvų“. Gražiai išsakytos mintys! Kaip ir jos eilėraščiai, kuriuose ir liūdesys, ir džiaugsmas, išnešiotas širdyje, išsilieja daina ir gėriu. Kartais ir ašarą nubrauki, braidant poetės eilėraščiais. Čia skamba meilė Motinai – brangiausiam žmogui, gėris bėga gamtos labirintais, čia gera kad ir „akmenėliu būti, gal kas koja paspirs, ir akmuo kraujuos“, - rašo poetė. Gilios ir prasmingos mintys – reikia dalintis gerumu, džiaugtis supančia gamta, klausantis paukščių giesmių, pabūti medžių tyloje ir dalyvauti gyvenimo bėgsme, matyti jame prasmę, padėti pakilti suklupusiam, mylėti Žmogų, matyti žieduose Šviesą ir Viltį. Laukti metų kaitos ir sutikti, kad prasmingas gyvenimas yra gražiausias.
Knygelėje „Į žydėjimą eisim...“ autorės mintys širdimi pakeltos į Paukščių taką skrydžiui. Čia gausu eilėraščių, sveikinimų, miniatiūrų. Gera ją skaityti, poetės mintys bėga lyg šaltinio versmė – ramina, guodžia, moko gyvenimo meno. Gyventi čia ir dabar...
.JPG)
.JPG)
A.Maksvytienės knygų viršeliai
Prasmingai skamba šios knygelės dedikacija: „Į žydėjimą einam kas dieną – Mūsų pėdos šioj žemėj lieka...“
Laikraščio skaitytojams pateikiu keletą eilėraščių iš šių knygelių, o autorei tariu nuoširdų ačiū, linkiu gražios besibaigiančios vasaros ir naujų eilėraščių srauto.
Į žydėjimą eisim
Nukrito saulės šypsena
Ant snieguolės veido.
Tarsi palaima iš dangaus
Į žemę nusileido.
Paukščių šėlsmas beržuose
Žirginių kasas išpynė,
O nuo žemės lig dangaus
Liko saulės brydė.
Žemės ištiestuos delnuos
Snaigės ašarom pavirto.
Žaluma tuojau apklos
Žiemužėlės virsmą.
Saulės sulytais takais
Į žydėjimą mes eisim
Ir palaimą iš dangaus
Širdin įsileisim.
Pavasario glėby
Ledo lytis išplukdė
Išsiliejus žydėjimo upė.
Snieguolių,
Žibuoklių fone
Pavasaris vėl
Apkabino tave...
Ir išblyškusi plukė
Tau svajoti
Netrukdė...
Pavasario žalio glėby
Artima jam esi...
Tarp žiedų
Tarp žiedų pražydus,
Šoksiu džiaugsmo šokį –
Užmiršimo šokį
Saulės glėbyje.
Nieko nežadėki –
Tu tesėt nemoki,
Paprašysiu - būki...
Būk šalia manęs.
Jei prarasiu viltį –
Akmeniu pavirsiu
Prie dulkėto kelio,
Vedančio namo.
Eisi... Gal paspirsi?
Tiesiai man į širdį...
Ir nepastebėsi Ašaros tyros.
Pabūk šalia
Dar pabūk pabūk šalia,
Tik nemindžiok vyšnių sniego.
Paklausyk, kai medžių ramume
Užliūliuoti paukščiai miega.
Aš norėjau būt gera, -
Nuo savęs pabėgt nesugebėjau.
Per skaudi gyvenimo žaizda –
Neužglostys jokie vėjai.
Dar pabūk, pabūk šalia,
Nors likimas veidu nusigrįžo.
Saulės spinduly užgims diena,
Tik ne mums, deja, ji žydi.
Atgal
.jpg)
(1).png)
