Kultūra
08.12. Kraštietis nustebino dar viena knyga
Marius Glinskas
Jonavos viešojoje bibliotekoje įvyko susitikimas su iš Kėdainių atvykusiu svečiu – poetu, publicistu, visuomenės veikėju, kaimo šviesuoliu Vaclovu Volkumi. Į renginį atskubėję jonaviečiai vos tilpo skaitykloje, mat daugelis su atvykusiuoju bendrauja jau kelis dešimtmečius, kai kas net kartu lankę mokyklą, augę.
Kraštietį pristačiusi vyriausioji bibliografė Rimantė Tarasevičienė priminė, kad Vaclovas – dvylikos poezijos knygų, į kurias sudėta apie pusantro tūkstančio eilėraščių, autorius, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, „Lietuvos aido“ korespondentas, jo 90-mečiui skirta čia pat išdėstyta autorinių leidinių ekspozicija, o bibliotekos tinklalapyje - virtualioji paroda „Gyvenimo grožį į žiedą sudėsiu“. Šioje – dokumentinės vertės nuotraukos iš kūrėjo vaikystės, gimtasis Beržų kaimas ir praeities Jonava, įsijungimo į Lietuvos Sąjūdį ir šalies atgimimą akimirkos. 2010 m. atsitraukęs nuo lyrinių posmų, Vaclovas išleido savo publicistinių apmąstymų knygą „Nužėrus laiko dulkes nuo dienoraščio“. Pavadinęs ją savotišku atsaku jį užauginusiam kraštui, čia literatas pasakojo apie Jonavos gimnaziją, kurią 1948-aisiais baigė pagyrimo raštu, džiaugėsi žmonėmis, kurie žadino jame poeto, istoriko, kraštotyrininko, vėliau ir agronomo talentus, apie du dešimtmečius, skirtus pedagoginei veiklai. Ir štai – nauja staigmena. Ką tik leidykla „Spaudvita“ pateikė solidžią kėdainiečio knygą „Mano kelio atspindžiai“.
„Kai kam gali pasirodyti nekorektiška, kad tiek daug pasakoju apie save. Manau, turiu teisę. Kiekvienas žmogus – maža istorijos dalelė. Tad kuo daugiau piliečių pasakos apie savo patirtis, tuo tikslesnę, pilnesnę turėsime ir tautos istoriją“,- patikino svečias.
Vyr. bibliografės R. Tarasevičienės pasakojimo apie garbų kraštietį akimirka
Naujosios knygos viršelis
Šiltas pasisveikinimas su kraštiete V. Michnevičiūte
1948 m. laidos V. Volkaus klasiokės
Didžiąją leidinio dalį sudaro nuo 2010 m. „Lietuvos aide“ spausdinti rašiniai, kurių pavadinimai atspindi nūdienos politines, socialines, kultūrines aktualijas. Tai ir pasvarstymai, ką Lietuvai davė šalies prezidentai, ir klausimas, ar Viktoras Uspaskich – Lietuvos problema, samprotavimai apie tai, kas, kėdainiečio manymu, griauna doro lietuvio įvaizdį. Leidinio pratarmėje patraukia dėmesį redaktorės Linos Kazlauskienės pastebėta bekompromisinė autoriaus pozicija: „Valdžia neišmoko įsiklausyti į žmonių balsą ir gelbėti skęstančio šalies laivo... Nė vienas menininkas, literatas, visuomenės veikėjas negali nutolti nuo to, kas šalyje vyksta. Matydami negeroves, nepraeikime pro šalį“. Susitikime autorius turėjo „komplimentų“ ir dabartinei santvarkai, vadindamas ją nevaisingu globalizmu arba savotišku vakarietišku komunizmu. „Tautinės kultūros nereikia, tautinės mokyklos nereikia, lietuvių kalbos nereikia – tai ko reikia?“,- retoriškai klausė. Čia pat stebėjosi, kad lig šiol sostinėje neturime reprezentacinės aikštės vizijos, o Kėdainiuose iškilęs moderniosios skulptūros kūrinys pavadintas paminklu žuvusiems už Lietuvos laisvę, nors sunku suvokti tariamą jo koncepciją.
Pirmosios publicistinės knygos eiliuotai skambantis motto buvo paprastas: „Jau toks buvau, jau toks ir būsiu, nors siaustų šimtas vėjo gūsių“. Antrosios knygos, neatsižadėjusios tų vėjo gūsių, leitmotyvas taip pat gražus: „Daug kas sunyko, daug kas pakito, tik atminties brydė nesenstanti liko“. Šis sakinys prasmingai persipina su apsilankymo gimtajame Beržų kaime, netoli Jonavos, įspūdžiais. Vaclovas skaudžiai sielojosi ne tik dėl vietos tarpukario kultūros židinio - pradžios mokyklos sunykimo ar lėtesnės Lokio upelio tėkmės, bet ir dėl Lokenėlių kapinėse išvartytų mūsų protėvių paminklų. Juk šis vandalizmo aktas taip pat byloja apie sergančią visuomenės dvasią.
Nemažai vietos knygoje V. Volkus skiria savo giminės šaknims, bajoriškai kilmei. Nieko čia pagyrūniško. Tik pakartojama jau minėta pozicija: kiekvienas žmogus – istorijos dalelė. Juolab, kai turima apie ką pasakoti: tos šaknys siekia XVI a. vidurį, pirmoji Volkų nuotrauka – iš 1912 metų, o Lietuvos savanoriu tarnavęs Vaclovo tėvas – jau šioks toks ūkininkas, pelnęs už tarnybą 10 ha žemės. Įdomu, kad Volkų giminės istorinio herbo simbolis – trimitas. Gal jis ir pašaukė kėdainietį nuo 2005-ųjų stoti į žiniasklaidininkų gretas, tapti „Lietuvos aido“ korespondentu. Koks pakilus jausmas tada apėmė Vaclovo širdį, matome iš pirmųjų „Mano kelio atspindžiuose“ įdėtų nuotraukų, vienoje iš jų – kėdainietis su a.a. leidėju, laikraščio vyr. redaktoriumi Algirdu Pilveliu, atvykusiu 2014 m. į Jonavą, į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos šventę.
V. Volkų sveikino jį priėmusi biblioteka, pirmųjų laidų jį prisimenančios „klasiokės“, Jonavos literatai, o iš Beržų kilusi buvusi bendruomenės pirmininkė Vanda Michnevičiūtė svečiui įteikė jų tėviškėje dar šlamančių liepų medaus. Nustebintas tokių šiltų susitikimo akimirkų, svečias bibliotekai padovanojo savo naująją knygą su autografu, nepašykštėjo susidomėjusiems ir anksčiau išleistų eilėraščių rinkinių. Gaila, kraštiečio knygos tiražas tesiekia septynis egzempliorius. Gal dėl to, kad Kėdainiuose neatsiranda dvasinėms vertybėms užgimti padedančių mecenatų, o gal dėl to, kad kūrėjas per daug ir neinkštė, jų neieškojo. Leidinys gimė autoriaus lėšomis. Jį galima drąsiai vadinti Kėdainių krašto metraščio atkarpa.
Reginos Lukoševičienės nuotraukos
Atgal
.jpg)
(1).png)
