Kultūra
08.05. Viena tauta, viena kultūra
Dr Algirdas Kavaliauskas
Lietuvių kultūros ypatumai aiškiai ryškėja nagrinėjant lietuvių išeivijos bibliografijos klausimus. Bet pirmiau atkreipkime dėmesį į naujausią mūsų žmonių sąmojį: greitai Tėvynėje lietuviukai pradės gimti su antra pora kojų vietoj rankų. Anomalija nulemta šių dienų realijų – kad galėtų greičiau pasprukti iš Lietuvos, kurioje antilietuviškumas plinta taip pat greitai, kaip ir skurdas, skatinantis rastis nepasitenkinimą, korupciją, pavydą, nusikaltimus, įtarumą. Daug priežasčių verčia žmones palikti gimtas vietas.
Žmonių migracija žinoma nuo seno. Išvykimas iš lietuviškų žemių irgi senas reiškinys. Rinkdamas medžiagą disertacijai stengiausi aprėpti visame pasaulyje paplitusius lietuvius per jų leistą (spausdintą) spaudą. Nuo XIX a. II-os pusės išskyriau IV lietuvių emigracijos (politinės ir ekonominės) bangas ir XIX a. 9-tą dešimtmetį, remiantis minėtais leidiniais, priskaičiavau išeivijoje virš 800 tūkstančių lietuvių emigrantų ir lietuviais save laikančių jų palikuonių. Lietuvai atkūrus valstybingumą atsirado galimybė tikslesniems paskaičiavimams, bet vis dėlto tik apytiksliams: XX a. pabaigoje išeivijoje gyveno apie milijoną lietuvių ir jų palikuonių, save laikančių lietuviais. Ir kaip mes bekeiktume mūsų valdžią, vyriausybes ir pravardžiuotume mūsų išrinktus pirmuosius valstybės asmenis ar peiktume šalies Konstituciją, referendumu mūsų visų priimtą, turėtume suprasti svarbiausia – tai visų mūsų supratimo produktas. Negali kiti, negalime ir mes, lietuviai, aukščiau savo bambos iššokti.
Suprantama, kartais žmonių dalis būna nepatenkinta tuo, ką visi sukūrė. Kad mūsų politikų priimamais įstatymais apibrėžta mūsų gyvenimo tiesa, mūsų, lietuvių, ji nepražudytų, prisiminkime Frydrichą Nyčę, kuris maždaug taip formulavo mintį: tiesa yra bjauri, tad žmonės turi meną tam, kad ji jų nepražudytų, nepražudytų toji susikurtoji tiesa. Žiauru. Kam žudytis, nors suicidas mums nesvetimas. Norai neatitinka galimybių. Būna. Geriau meniškai ir meistriškai pridengti tai, ko nenorime, bet turime, kad kiti to nematytų ir, juo labiau, negalėtų suprasti. Tą nesuprastą ir patys nesuprantantys, ypač kitataučiai, pavadino lietuvišku fenomenu. Net tuo pačiu pavadinimu knygą išleido, tiktai ne valstybine lietuvių kalba. Atrodo, užtenka besistengiančių Lietuvoje ir už jos ribų viską ganėtinai meistriškai sujaukti, supainioti, išversti į kažkokią makalynę– tikriausią klondaiką, gal net kloaką, su kraštą siaubiančiu skurdu iš kurio vienintelė išeitis – pabėgti. Tik pamirštama, kad bėgantis bėga ne vienas: jo kuproje ir ant kupros visa tai, kas privedė jį prie tokios išvados. Ir dažnai nusivylusių žmonių mintys išsilieja popieriuje greta kitų, gal net laimingųjų, žodžių...
Žmonių gyvenimas atsispindi jų kūryboje: muzikoje, dailėje, poezijoje, prozoje. Parašytas žodis mane domino nuo vaikystės. Apie Lietuvoje leistus leidinius nemažai žinome, o kas domisi ir daug žino. Visai kitas dalykas lietuvių išeivija. Juolab, kad pokarinės ideologijos skleidėjai, propaguotojai, nenukrypdami nuo valstybinės proletarinės koncepcijos, kurios esmę sudarė vis nesiliaujanti net aštrėjanti klasių kova, išeiviją suskirstė į pažangiąją, pasakykime, pritariančią šviesaus rytojaus statybai Nemuno krašte ir, naudojant tarybinę terminologiją, nacionalistinę, buržuazinę, reakcinę, profašistinę, šmeižikišką, antihumanišką, antidemokratišką, antitarybinę, kuri nepritarė pirmiesiems. Tik įsivaizduokite, pastarųjų buvo daugiau ir, turime suprasti, kad šitas opiumas liaudžiai baisiai žalingas. Pagal tą patį principą buvo suskirstyti ir iki karo Lietuvoje išleisti visi spaudiniai. Visai suprantama, kad naujoji valdžia turėjo kovoti, kitaip nepasakysi, kaip su žiauriai kenkėjišku rašytiniu gaivalu.
* **
Po karo, maždaug tuo metu kai buvo suverenios Lietuvos valstybės himnas uždraustas ir pakeistas nauju, iš mūsų namų buvo paimta, anuometiniu apibudinimu, naujajai ideologijai žalingų lietuviškų buržuazinio nacionalistinio turinio knygų. Krata padaryta dėl to, kad mano motina buvo laisvos Lietuvos šalies banko valdytojo, paskui ilgiausiai nepriklausomoje Lietuvoje ministro pirmininko pareigas ėjusio Juozo Tūbelio brolio duktė.
Šioje vietoje pastebėsiu, kad iš dėdės Juozo motina galėjo gauti nebent lenkiškų knygų, bet abu su tėčiu nemokėjo lenkiškai. Prisimenu pasakojimą, kai našle likusi močiutė Ona su septyniais Tūbelio Jokūbo vaikais, vyriausiąjį sūnų Antaną su mano mama su reikalu pasiuntė į Kauną pas ministerį dėdę Juozą, tada jau įsikūrusį savo naujuosiuose ir iki šiol išlikusiuose rūmuose Kaune. Per tarnų įėjimą brolis su seserimi tarno buvo įvesdinti į rūmų virtuvę. Ministro pirmininko – dėdės Juozo tuo laiku nebuvo namie. Tarnaitei vaikštant, virtuvėje sėdintys kaimiečiai girdėjo, kaip šeimininkė svetainėje lenkiškai šnekučiavosi su viešnia ir gėrė kavą su kvapniais pyragėliais, kurių kvapą godžiai traukė iš kelionės išalkę atvykėliai. Nieko nuostabaus: seserys lenkės kalbėjo gimtąja kalba, bet mano motinai labai knietėjo pamatyti Respublikos Prezidento žmoną, tačiau atvykėlių nepakvietė. Mamos brolis supratęs, kaip Smetonienė pasiteiravusi sesers ar moka atvykėliai lenkiškai. Tūbelienei neigiamai atsakius, tuo viskas ir pasibaigę. Tiesa, po to tarnaitė virtuvėje padavusi atvykusiems kaimiečiams arbatos su pyragu, taip pat labai skaniu.
Skaičiau spaudoje, kad lenkės seserys valdžiusios galinguosius Lietuvos vyrus. Nežinau ar tai tiesa. Bet žinau, kad grįžusiam ministrui pirmininkui žmona neleido giminių kaimiečių kviesti į svetainę (saloną). Šeimininkas su atvykusiais giminaičiais kalbėjosi virtuvėje, kuriems tarnaitė padavė sriubos ir mėsos, o paskui visi, įėjus ministerienei, gėrė kvapnią kavą su anksčiau minėtais gardžiais, burnoje tirpstančiais, pyragėliais.
Knygų mūsų namuose buvo dėl kitos priežasties: močiutės Onos Bieliūnaitės Tūbelienės brolis buvo kunigas. Man labai buvo gaila mano skaitytų ir pamėgtų, konfiskuojamų ir išvežamų, kai kurių čia pat vietoje draskomų, knygų. Išliko jų tik keletas, pavyzdžiui, viena tokia nesurasta knyga, mano sesers Danutės skaityta ir po pagalve pakišta, liko nesurasta, ir pan.
***
Nuo vaikystės labai mėgau knygas, ypač parašytas apie praeitį, o jeigu apie lietuvių praeitį, tai tėvai turėdavo vargo mane nuo jų atitraukti. Užgesinus žibalinę lempą, tėvai galvodavo, kad aš migdausi, miegu, nes gulėdami kitame kambaryje matė, kad pas mane tamsu. O aš pasiimdavau tėčio prožektorių ir, palindęs po antklode, toliau skaitydavau. Buvau patenkintas, kad taip gudriai sugalvojau. Gulėdama kitame kambaryje sesuo taip pat nieko neįtarė.
Mama su močiute, anksčiau pamokindavusios kaimo vaikus skaityti ir rašyti, vėliau mane su seserimi dar iki mokyklos išmokė skaityti, dabar savo sugebėjimus turėjo skirti naujos valdžios numatytiems įvairiems ūkio darbams. Iš močiutės girdėjau, kad visi naminiai gyvulėliai yra supratingi. Juos irgi reikia mokyti. Todėl eilėraščius skaičiau ėriukams ir avims. Kai per Sekmines mama ant Žalmargės ragų uždėjo gražų lauko gėlių vainiką, aš jai, nors ir besumušančiai uodega, perskaičiau „Lietuva brangi“. Tėčio buvo uždrausta artintis prie eržilo, kuris neperseniausiai nutrūko ir per gražiai žaliuojantį vasarojų nurūko paskui kaimynų atrisnojusią kumelę. Man reikėdavo jį perkelti. Įkalęs kuolą mėgau pasigėrėti stipriu gyvuliu, kuris virpindamas galingus raumenis nuvydavo įsisiurbti bandančius gylius. Kartą, man prisėdus prie įkalto kuolo, prie manęs prišuoliavo eržilas, nes priekinės kojos buvo trumpai supančiotos, kad daugiau nesumanytų savivaliauti. Eržilas savo storomis lūpomis pradėjo mano plaukus kedenti, o aš jam padeklamavau „Kur lygūs laukai“. Neužmirštamas įvykis su Sargiu, kurio aną pavakarį milicininkai buožėmis vos neuždaužė. Kai lineika su milicininkais įlėkė mūsų kieman, Sargis kaip pasiutęs juos puolė, net savo būdą išvertė iš vietos ir tempė. Aš pribėgęs užgriuvau Sargį, jog tas besiraitydamas ir inkšdamas norėjo išsivaduoti, kad vėl galėtų pulti, bet aš jį apžergiau ir prispaudžiau prie žemės, kad jis net cypė, o aš visa gerkle šaukiau: „Nemuškite šunio, jis geras!“ Aprimau tik kai iš ravimo daržo atbėgo motina. Po to aš pats sutvarkiau jo būdą, paskaičiau iš knygos kodėl nugrimzdo Čičinsko dvaras ir gąsdinau, jog ir jis gali su visa būda prasmegti. Jam ir knygą būdoje palikau. Gal kokių minčių jo graži ir ištikima galva ten suras ir įsidėmės. Net pintinėje šalia perinčios vištos gūžtos įkišau knygą, kad perekšlė geriau mokytų atsiradusius viščiukus. Visos šitos ir dar pora kitų knygų išliko. Vėliau milicininkui į akis viena jų pakliuvo ir po naujos kratos nebeliko nė vienos. O iki to laiko kai kurias knygas su pasitenkinimu skaičiau kelintą kartą.
Tėtis greitai perprato mano gudravimą, nes pastebėjo, jog prožektoriaus baterija per greitai išsikraudavo. Vieną vakarą, kai aš jau turėjau miegoti, jis vienas staiga įėjo į mano tamsų kambarį. Pakėlė antklodę ir rūsčiai žiūrėjo. Paėmė mano surastą šviesos šaltinį ir pasakė, jog negalima šitaip akių gadinti. Aš nesutikau, kad gadinu akis. Tėtis nesileido į kalbas ir ištarė baisius žodžius: jeigu taip ir toliau elgsiuosi, jis iš manęs paims visas knygas. Milicija nepaėmė, tai jis paims! Aš vis tiek netikėjau, kad mano tėtis gali būti toks beširdis, bet jo paklausiau – po antklode knygų nebeskaičiau.
***
Studijuodamas universitete peržiūrėjau Universiteto, paskui Mokslų Akademijos mokslinių bibliotekų katalogus. Daugelio ieškomų, mano vaikystėje skaitytų knygų neradau. Tada sužinojau apie bibliotekų uždarus fondus. Norint į juos patekti, turėjo įstaiga tarpininkauti, reikėjo motyvuoti, nurodyti svarius argumentus.
Jau Nepriklausomoje Lietuvoje teko diskutuoti su šalies Prezidento patarėja Vilniaus universiteto dėstytoja doc. dr. Lidija Šabajevaite ir studentais apie tai, kad ir anksčiau būsimas mokslininkas pats galėjo pasirinkti nagrinėsimą temą. Žinoma, politinę duoklę reikėjo visiems, nesvarbu kokiais klausimais rašė, atiduoti. Taip. Net medikų, teisininkų, fizikų ar chemikų darbuose tai matome. Studentai žinojo, kad istorinių temų nagrinėjimas daugiau ar mažiau buvo politizuojamas, priklausė nuo laikotarpio. Gal kas pasakys – istorija ir politika neatskiriami dalykai, galima sakyti, sesės dvynės. Kaip pažiūrėsi. Galima visko nežinoti. Ir visko niekada nežinai. Reikia stengtis artėti prie pažinimo. Artėjimas priklausė nuo šaltinių, jų suradimo, dėl galėjimo naudotis net žinomais šaltiniais. Bet nereikia žinomo supolitinti. Kai kurie jauni žmonės dabartinę laisvę supranta kaip neišvengiamą duotybę, kurią lyg ir jau užgožia ekonominės aplinkybės. Tai svarbu. Turime suprasti globalizacijos procesą ir atsiremti į bendražmogiškas vertybes. Bet kokias aplinkybes mes bevardintume, iškovota Tėvynės laisvė visada bus ne mažiau svarbi, todėl ir dabar mokomės suprasti ir atskirti nevienareikšmius dalykus. Turime branginti tai, ką ne taip jau paprastai atgavome, ką liudija dar neišnykęs skausmas tėvų akyse, kryžiai Antakalnio ir kituose kapuose.
Apie mokslinių temų ankstesnę pasirinkimo laisvę susirinkę dėstytojai tarp savęs padiskutuodavome. Galėjome anksčiau rinktis temas iš Lietuvos istorijos. Populiarus buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpis. Žinoma. Galėjau ir aš rinktis temą, iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, apie kuriuos be žinių iš tarybinių vadovėlių, dar žinojau, kad Lietuvos valdovas Algirdas turėjo 21 vaiką, o valdovas Vytautas buvo bevaikis... Iš kurso draugų, pasirinkusių panašias temas, dabar jau yra ne tik docentų, bet yra profesorių. Iš vieno kurso net šeši mokslų daktarai! Taip, galėjom rinktis. Bet mane pavergė ne tas laikotarpis, kuriuo , suprantama, žavėjausi, didžiavausi ir stebėjausi lenkų istoriku Dlugošu, kronikoje apie Žalgirio mūšį lietuvius pavaizdavusiu puslaukiniais...
Neginčijama parašyto žodžio svarba. Ir rašančiojo išprusimas. Visi Tėvynės istorijos tarpsniai svarbūs. Svarbūs! Man ypač svarbūs buvo gyvi lietuviai ar bent jau gyvenę netolimoje praeityje, nesvarbu kur: Tėvynėje ar išeivijoje. Man svarbus jų gyvenimas, radęs atgarsį išeivijos spausdintame žodyje.
***
Neatsitiktinai pasirinkau lietuvių išeivijos kultūrą. Vaikas su tėčiu klausiau Amerikos balso iš Vašingtono, girdėjau minimus lietuvių už Atlanto leidžiamus leidinius. Skaičiau ikikarines lietuvių knygas, kurios tarybmečiu dingo iš bibliotekų, bet nedingo iš atminties.
Sužinojau, kad lietuvių išeivija buvo skirstoma į dvi dalis. Dvi tautos dalys, dvi kultūros. Buvau išstudijavęs visas apgintas disertacijas apie Lietuvos pažangiąją išeiviją. Bet tai juk nedidelė lietuvių išeivijos dalis. Mintinai žinojau jų leidinius ir redaktorius. Tačiau „Laisvės“ (Niujorkas). „Vilnies“ (Čikaga), „Liaudies balso“ (Toronto), „Vagos“ (Montevideo) ir kt., net Vakarų Vokietijoje leisto „Nemuno krašto“ komplektuose trūko atskirų numerių. Apie juos, patekusius į uždarą fondą, nebebuvo galima rašyti, nors patys leidiniai buvo vadinamai pažangiais ir jų komplektai (be kai kurių numerių) buvo bendruose fonduose.
Iš mažumės girdėjau giminės suaugusius: esame viena lietuvių tauta, kur bebūtų jos vaikai: kalėjimuose, koncentracijos lageriuose, tremtyje, likę Tėvynėje ar pasitraukę į užsienį. Viena garbinga tauta. Todėl norėjau, kiek man pavyktų, per esamus skirtumus, skirtingumus parodyti mūsų kultūros vienovę, vieną savo įvairiabriauniškumu turtingą kultūrą.
Nors prašiau, bet negavau leidimo norimais leidiniais naudotis rašant studijų paskutinį kursinį darbą, neleido jais naudotis ir rašant diplominį darbą. Išgirdau paaiškinimą – neaktualu. Į aspirantūrą stojamąjį konkursinį darbą rašiau apie XIX a, vidurio revoliucines idėjas Rusijos imperijoje – „masinį revoliucionierių ėjimą į liaudį pagal amžininkų prisiminimus“. Žinoma, buvo įdomu nagrinėti iš Maskvos centrinės bibliotekos pagal užsakymą atsiųstus carinės Rusijos ministrų prisiūminimus, pastudijuoti daugiatomę Rusijos diplomatijos istoriją ir penkių tomų Rusijos kalėjimų istoriją. Bet mane domino lietuviai!
Naudotis į uždarą fondą patekusiais atskirais leidiniais ar jų komplektais kaip šaltiniu, nušviečiant bendrą lietuvių kultūros aruodą, užsienyje esančią lituanistiką, kurios tik dalis buvo Tėvynėje,. neleido ir rašant darbą, būtino pateikti komisijai, stojant į aspirantūrą. Aš jau buvau surinkęs dalį medžiagos iš taip vadinamų pažangių leidinių, leistų JAV, Kanadoje, Argentinoje, Urugvajuje, Vokietijos Fedaratyvinėje Respublikoje, kuriuose buvo kritikuojami ar kitaip minimi pažangiesiems nepriskirti leidiniai. Man atrodė darbą būsiant įdomiu. Jeigu pretendento darbas gerai įvertinamas, tada leidžiama laikyti į aspirantūrą stojamuosius egzaminus, kurių nebijojau, išskyrus prancūzų kalbos egzaminą. Šeima sudarė visas sąlygas, kad lankyčiau individualius nepigius užsiėmimus pas Sarbonos (Paryžius) universitetą baigusį specialistą. Kai prancūzų kalbos egzamino gavau aukštą pažymį, šeima jau sveikino mane įstojus į Vilniaus universiteto aspirantūrą. Vienos žmonos atlyginimo šeimai neužteko ir aš be problemų perėjau į neakivaizdinę aspirantūrą.
***
Aspirantūroje mano kuratoriumi buvo prof. dr. Andrius Bendžius, išleidęs tuo laiku didžiausią veikalą, skirtą tarybinės Lietuvos edukacijos klausimams. Aspirantas turėjo pateikti konkrečią disertacijos temą, paprastai tęsiamą pradėtu konkursiniu darbu. Bet manęs nedomino revoliucinės Rusijos imperijos problemos. Mane domino lietuvių kūryba, veikla. Domėtis visame pasaulyje pasklidusių lietuvių kultūra, atspindėta išeivijos leidiniuose, Tėvynėje nebuvo galima! Kuratoriaus įtakoje aš pasirinkau rašyti apie Lietuvių išeivijos vaikų švietimą (jau žymiai vėliau šiuo klausimu išspausdinau straipsnius Vilniuje leistuose žurnaluose. Iš pradžių žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ bei vėliau „Tautinėje mokykloje“). Tik 1989 m. pavyko išspausdinti straipsnį „Bendras tautos kultūros aruodas: lietuvių išeivijos periodika ir knygos 1944-1988 m.“ („Kultūros barai“, 1989, nr, 10, p. 40-44).
Greitai sužinojau, kad profesorius Mokslo tarybai mano temos tvirtinti neteikė, nes jį užtikrinę, kad tokia tema aspirantui tikrai nebus patvirtinta. Bet aš savo sumanymo neatsisakiau ir kai vėl pakartojau profesoriui savo nusistatymą, išgirdau jį cituojant klasikės eiles „Per lūžtantį ledą“. Pabaigoje dar pridėjo: per plonutėlį sueižėjusį ledą, o augini du mažus sūnelius.
Tuo metu netoli manęs gyvenęs sutiktas buvęs kurso draugas istorikas iš Lietuvos istorijos instituto Eugenijus Grunskis patarė pasiskaityti publikacijų apie buržuazinių koncepcijų kritiką. Pasiskaičiau. Supratau, kodėl kritikuojama lietuvių pulkų pergalė prie Smolensko. Slavai pralaimėjo, nes lietuvių šventasis globėjas praskleidė, praskyrė upės vandenis ir lietuviai, slavams netikėtai, staigiai puolė ir juos sumušė, tačiau kitos kritikos aš neradau ar nesupratau. Mano manymu, kritiko kritikuojamame tekste nebuvo ko nors kritikuojamo...
Po kurio laiko eidamas į savo katedrą, prisėdau universiteto kiemelyje prie berželio ir, begalvodamas apie ilgametį edukacijos procesą Lietuvoje, staiga suformulavau disertacijos temą: „Lietuvių išeivijos buržuazinių koncepcijų kritika“. Mokslo taryba disertacijos temą patvirtino ir kelias į visus šešis Vilniuje buvusius bibliotekų uždarus fondus buvo atidarytas. Daugiausiai naudojausi Partijos istorijos instituto, Mokslų akademijos, Vilniaus universiteto ir Respublikinės bibliotekos uždaruose fonduose saugojama lituanistika. Vienam skyriui panaudojau Lietuvos Knygų rūmų uždaro fondo leidinius. Paskui teko girdėti besistebinčius: iš kur jis tiek daug žino apie daugumai neprieinamą lituanistiką...
***
Suprantu nusistebėjimą. Lietuvių istoriografijoje tai buvo pirmas atvejis, kai vienas žmogus dirbo su visa Lietuvą pasiekusia išeivijos medžiaga (tuo metu į Lietuvą pradėjo ateiti diplomatų iš Šveicarijos ir Prancūzijos, visuomenės veikėjų iš Niujorko ir Čikagos bei kt. archyvai. Parašytoje kandidatinėje disertacijoje buvo toks lietuvių išeivių įvairių publikacijų (knygos, periodiniai, vienkartiniai leidiniai, smulki spauda) skaičius, kad, anot profesoriaus, bereikia tik atitinkamai apiforminus ir galima ginti antrą disertaciją lietuvių išeivių bibliografijos klausimais.
Pajudėjus politiniams sąstingio ledams Pabaltijo valstybėse (valstybėse prie Baltijos jūros), Lietuvos enciklopedijų leidykla atsiuntė man į namus (butą Lazdynuose) derinimui ir papildymui bei pataisymui Lietuvių išeivijos periodinių leidinių sąrašą. Jame nebuvo beveik pusės to, ką aš jau buvau surinkęs, bet tik nežymią dalį paskelbęs. Redakcijose mano tekstų kai kurios pastraipos būdavo perredaguojamos, o pabaiga beveik visų straipsnių keičiama, nurodyti šaltiniai dažnai išbraukiami, nes, anot redaktorių, taip reikia, arba jie kaip nors pakeičiama, sakysim, „Europos lietuvis“ (Londonas), vienintelio Vakarų Europoje išeivių lietuvių ilgiausiai leisto periodinio leidinio pavadinimas būdavo keičiamas vienu žodeliu –laikraštėlis: išeivių laikraštėlis Europoje parašė... Tačiau tekstuose likdavo ir vienas kitas mano nurodytas išeivijos leidinys.
Po 1989 m. birželio 7 d. Lietuvių rašytojų IX neeilinio suvažiavimo, paskelbusio, kad „lietuvių literatūra yra viena ir nedaloma. Visa kas vertinga sukurta lietuvių kalba bet kuriame pasaulio krašte, priklauso lietuvių tautai, jos kultūros centrui, kuris visada buvo ir liks Lietuvoje.“ Po tokias vertybes deklaravusio suvažiavimo reikalai pradėjo keistis. Istorijos mokslų daktarui profesoriui Eduardui Jančiauskui mano knygelės rankraštį teigiamai recenzavus, knygelę „Lietuvių išeivija gyvenamųjų kraštų nacijų konsolidacijos procese (1945-1988)“ buvo galima išleisti, tik tituliniame lape pažymėjus „Medžiaga propagandistams, nagrinėjantiems kursą „Aktualūs Lietuvos istorijos ir kultūros klausimai“. Knygelės, kurios tekstą dar privalėjau sutrumpinti, leidėjų trumputėje pratarmėje rašoma, kad Lietuvos istorija besidomintiems skaitytojams „siūloma medžiaga apie iki šio mažai žinomą lietuvių kultūros dalį – išeivijos kultūrą. (...) Knygelėje parodomas ilgas ir skausmingas kelias link šios vienovės (žiūr. ištrauką iš minėto Lietuvių rašytojų suvažiavimo – A. K.), pateikiama labai daug mūsų spaudoje nepublikuotos faktinės medžiagos“.
Jau Nepriklausomos Lietuvos laikais, prestižinės premijos siekusiam vienos įstaigos padalinio vadovui kaip tik ir užkliuvo po knygelės pavadinimu esantis minėtas prierašas bei jos leidėjas. Baisu, kam skelbiama medžiaga pasitarnaus, kaip smarkiai išgąsdino vienas žodis nors ir tas ne iš autoriaus teksto. Intencija autoriaus buvo kita: padėti vieningos lietuvių kultūros sampratos įtvirtinimui skaitančio sąmonėje. Tada labai trūko kitokios medžiagos apie išeiviją. Laisvoje Lietuvoje begyvendamas oponentas pamiršo to laikotarpio realijas, ir padarė labai toli siekiančias išvadas, neabejotinai klaidingas.
***
Dar1991 m. žurnalas „Kultūra“ (Vilnius) išspausdino mano straipsnį „Pokario išeivijos spaudos bibliografija“ (p.35-38), kuriame apžvelgiau bibliografus nuo Aleksandro Ružanec-Ružancovo, Vaclovo Biržiškos, nuo diplomato Alberto Geručio Berne (Šveicarija) sukurto lietuvių bibliografijos archyvo, nuo pokario bibliografinių leidinių iki Lituanistikos instituto (Chicago, USA) Bibliografijos skyriaus parengtų (mecenatai JAV LB Kultūros taryba ir Lietuvių fondas), retrospektyvinių bibliografinių knygų, kurių paskutinė, man žinoma, išleista 1984 m.
Vienas pirmųjų registruoti ir aprašyti Vakarų Europoje pasirodžiusius lietuviškus leidinius pradėjo jau minėtas. A. Ružancovas. Jis, bibliografijos svarbą suprantančių lietuvių padedamas, rinko ir pats pradėjo ruošti ir mašinėle spausdinti atskiroms temoms skirtas bibliografijas, pradžioje visai nedidelės apimties ir nedideliu tiražu. Iš jų minėtini 1947-1948 m. paruošti bibliografiniai leidiniai: „Leidyklos „Patria“ (Tiubingene) leidiniai“ (tik 4 psl.); „Aidų“ (Miunchenas) 1945 m. turinio rodyklė“ – LBT leidinys Nr.16 (vos 8 egz.); minėto žurnalo 1946 m. turinio rodyklė – LBT leidinys Nr. 19 (11 lapų, 12 egz.); „Lietuvių rašytojų kūryba tremtyje: Juozas Balčiūnas-Švaistas, Bernardas Brazdžionis, Stasys Santvaras“ (apimtis ir egzempliorių skaičius nenurodyti – A. K.); ateitininkų leidiniai tremtyje (1946-1948 m. bibliografija)“ - LBT leidinys Nr. 18 (5 lapai); „Lietuvių tremtinių bibliografija 1945 – 1946 – 1947 m.“ Galima minėti ir daugiau bibliografinių leidinių.
Nuo 1948 m. pradžios aprašomi leidiniai sisteminami pradėtame leisti biuletenyje „Knygų lentyna“. Jo pirmas numeris parašytas ranka per kalkę, kiti – mašinėle. Nuo 1948 m. pabaigos biuletenis pradėtas dauginti rotatoriumi ir t. t.
Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje pradėta leisti bibliografijai skirtas knygas. Viena pirmųjų – Prano Palukaičio „Lietuvių periodika Vakarų Europoje, 1944 – 1952“. – Vilnius, leidykla „Žurnalistika“, 1993. – 287 p. Sulyginus knygos abėcėlinį leidinių sąvadą (nepilnos 480 pozicijų) su mano sudarytu lietuvių išeivijos sąrašu (1270 bibliografinių vienetų), matosi, kad būtų kuo papildyti ir minėtą lietuvių periodikos Vakarų Europoje sąrašą.
***
Be minėtų leidinių, iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, išeivijos bibliografija buvo skelbiama Čikagos „Drauge“, Čikagos „Naujienose“, ateitininkų, ne tik paminėtame vienuolių marijonų, bet ir dalinai vienuolių pranciškonų (Niujorkas) bei kituose leidiniuose. Vienam jų į Čikagą ir pasiunčiau savo sudarytą sąrašą. Vėliau, dirbant Čikagoje, kontaktuojant su tautiečiais, gavau papildymų ne tik iš čikagiečių, ar „Laisvosios Lietuvos“, siųstos į visus kontinentus prenumeratorių, skaitytojų. Papildymus ar patarimus kas gali turėti retų pokarinių spaudinių, atsiuntė „Tėviškės žiburių“ (Torontas, Kanada), „Mūsų pastogės“ (Adelaidė, Australija), „Argentinos lietuvių balso“ bei kitų išeivijos lietuviškų leidinių skaitytojai.
Papildytas visas sąrašas 1997 m. sausio 27 d. iš Vilniaus buvo išsiųstas dienraščiui, kuris, kaip minėjau, buvo spausdinęs bibliografijas. Pagal tam laikui surinktus duomenis, iš viso buvo suregistruoti 1274 bibliografiniai vienetai periodinių (dienraščių, kelis kart leidžiamų savaitėje, savaitinių, dvisavaitinių, mėnesinių ir rečiau leidžiamų bei vienkartinių leidinių, nurodant jų leidimo vietą, spausdinimo būdą (mašinėle, rotoprintu/hektografu, spaustuvėje), redaktorių. Nurodytas leidėjas (jeigu žinomas), nurodytą puslapių skaičių reikia suprasti kaip sudarytojui žinomą to leidinio didžiausią puslapių skaičių .
Į Čikagą išsiųstas visas – Lietuvių išeivijos 1944-1994 metų periodikos sąrašas – prasidėjo pirma pozicija „AABS- JORNAL OF BOLTIC STUDES“, 1976-1994 (dirbdamas Čikagoje dar radau šį leidinį išleistą 1996 m.) ir baigiant paskutine 1274 pozicija „ŽVILGSNIS ATEITIN“,– Vasaga, Cnd, 1967. – Hekt, mok., at.(ateitininkų), ld (leidinys). Pavyzdžiui, pozicijoje 1272 ŽVILGSNIAI. –1946-1948, Lithuanian Cultural Magasin – Wisbaden, Kassel, Vokietija,- Np (neperiodinis) lit (literatūros) žrn (žurnalas), r (rotoprintas), 60 p. ir t. t.
Laišką redakcijai užbaigiau: „Šiuo sąrašu yra pabandyta pirmąkart vienoje vietoje aprašyti lietuvių išeivijos periodinius leidinius. Sudarytojas yra įsitikinęs, kad toli gražu ne visi leidiniai pateko į sąrašą, o ir žinios apie išspausdintus leidinius yra tikslintinos ir taisytinos. Todėl visiems suteikusiems žinių, apie lietuvių išeivijos periodiką, sudarytojas iš anksto nuoširdžiai dėkoja“.
Ketinimai buvo geri, bet nepasisekė jų įgyvendinti.
***
Lietuvoje pasirodė naujų bibliografinių leidinių, iliustruotų, plačiai aprašytų leistuosius išeivijos leidinius, bet naujuose laidiniuose dar buvo nepaminėtų mano sąraše buvusių išeivijos periodinių leidinių. Nutrūkus ryšiams su redakcija Čikagoje, su vienu kitu pažįstamu Ilinojuje, Viskansine bei kt., nuvykau Vilniun į vienos bibliotekos lituanistikos skyrių. Norėjau palyginti su naujais bibliografiniais leidiniais savo sąrašą, pasižiūrėti ar dar verta sudarytą sąrašą skelbti. Skyriaus vedėja pasisakė, jog taip pat buvusi Čikagoje ir dirbusi laikraščio archyve, jog ruošiasi išleisti bibliografijai skirtą knygą. Paminėjo keletą retų bibliografinių vienetų, kurių niekur kitur negalėjo būti, o tik mano sąraše.
Aš prisiminiau, kaip Lietuvos Respublikos Prezidentūroje už lietuvių kultūros sklaidą ir puoselėjimą užsienyje buvo įteiktas valstybinis apdovanojimas S. Balzekui. Buvau pakviestas svečiu apdovanojimo ceremonijoje. Po ceremonijos apdovanotasis supažindino su žmona ir dviem dukterimis. Geriant kavą pas Prezidentą, S. Balzekas sužinojo mano domėjimosi, tyrimo objektą ir pakvietė apsilankyti Čikagos Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, pasakė, kad muziejaus pastato palėpėse yra dėžės su pokario retais lietuvių bibliografiniais spaudiniais. Muziejus neturi užtektinai darbuotojų, kurie galėtų rastus spaudinius kvalifikuotai aprašyti, sutvarkyti. Iš anksto davė sutikimą man nemokamai dirbti su muziejaus neištirtu turtu. Būdamas Čikagoje trumpai lankiausi muziejuje, nes dirbant redakcijoje, važinėjant po valstijas nuo Kanados iki Meksikos, tikrai stokojau laiko. Aš pamaniau, gal užjūrin nuvykusi lituanistė dirbo su tuo bibliografiniu lobiu ir rado ne tik tai, ką aš savais keliais buvau sužinojęs. Bet, pasirodė, kad ji net nežinojo apie neištirtą galimą turtą muziejuje.
Žmogus galvojo, kad atvykau visai kitu klausimu. Ji anglų kalba buvo paskelbusi straipsnį, apie kurį tada nieko nežinojau. Jos žodžiais tariant, ji vanojo protarybinių autorių kūrybą apie lietuvių gyvenimą. Kliuvę ir man, nes esą turiu sutikti, kad vienam žmogui atlikti tokį milžinišką darbą neįmanoma, vadinasi, atliktas su pagalbininkas, visai neaišku kokiais ir pagaliau tas darbas neaišku kam skirtas, gal juo naudojosi net priešiškos žvalgybos. Manau atsargumo sumetimais vedėja pasikvietė į mūsų pokalbį atvykti skyriaus vedėjo pavaduotoją. Kritikei užkliuvo mano minėta knygelė. Tokių spaudinių anksčiau Tarybų Lietuvoje nebuvo ir staiga ne kokio nors lingvisto ar žinomo žmogaus, o paprasto istoriko parašyta. Todėl gali būti, kad knygelė parašyta net svetimos valstybės agentų užsakymu. Gali! Aš mačiau nustebimą ir skyriaus vedėjos pavaduotojos veide, nors ji dalyvavo nuo pokalbio vidurio. Išsiskyrėme draugiškai. Man paaiškėjo, kodėl nutrūko kontaktai su kai kuriais išeiviais. Nors niekas niekuo nekaltino, bet įtarumo sėkla buvo pasėta. O kam norėtųsi bendrauti, ypač užsieniečiui, su įtartinu žmogumi.
Vedėjos pavaduotoja mane palydėjo iš bibliotekos ir atsisveikindama pasakė, kad vedėja siekianti garbingo laureatės vardo ir jos žodžius reikėtų suprasti rezervuotai.
***
Po kurio laiko aš dar kontaktavau su vedėja. Ji nepajėgė atsakyti į mano klausimus apie kai kuriuos bibliografinius vienetus, tų vienetų šaltinius. Paprašiau neskubant žodžiu ar raštu atsakyti į mano klausimą arba aš lietuvių kalba paskelbsiu straipsnį. Vedėja buvo prasitarusi, kad jos straipsnis anglų kalba ir pas mus labai mažai kas skaito, be to mano knygelei skirtos vos trejetas eilučių, kai kitiems autoriams ir po puslapį prirašyta. Bet mane domino kitas klausimas. Aš savo sąrašą sudarinėjau beveik keturiasdešimt metų, o ji tai padarė kosminiu greičiu. Gali būti. Tačiau pasakiau, jeigu nebus suprantamai paaiškinta (nenurodyti šaltiniai), aš suabejosiu ar tik mano sąrašas nėra nuplagijuotas, nes mano publikacijos šiuo klausimu pasirodė gerokai anksčiau.
Laikas ėjo. Tyla. Parašiau straipsnį, kuriame išdėsčiau savo nuomonę, bet jo niekur neskelbiau, kad kaip nors, teigiamai ar neigiamai, neįtakočiau vieno ar kito galimo laureato paskelbimo. Laikausi tokios nuostatos: jeigu apie žmogų, jo kūrybą rašau ką nors kritiško, kritinio, prieš siųsdamas redakcijai, siunčiu tam žmogui: gal rašinyje kas neatitinka tikrovės, yra taisytina ar apskritai kokia pastraipa šalintina... Nepavykus elektroniniu laišku susisiekti su laureate, susiskambinau su įstaiga ir sužinojau, kad žmogus paliko šį pasaulį. Ilgiausias straipsnis liko nepaskelbtas, niekam neišsiųstas...Čia paminėjau atvejį, kuris nėra retenybė mūsų laisvame gyvenime. Man pasirodė keistas požiūris: jeigu kas žino apie ką nors daugiau, tai toks asmuo jau turi būti įtartinas, suabejoti jo dorai ar gal nedorai gautomis žiniomis, informacija.
Su pasitaikančiu pavydu ar nesupratimu dėl kitų nuveikto darbo, su žinių sindromu pas žingeidžius asmenis susidūriau ir gyvendamas Visagine. Būdamas mero asmeninio pasitikėjimo valstybės tarnautoju (pareigybė mero potvarkiu patvirtintame dokumente prilyginta mero pavaduotojo pareigybei), turėjau laisvą priėjimą prie visų savivaldybės ir jai priklausančių įstaigų, jų padalinių archyvų. Paprašyti savo darbo ataskaitas atsiuntė Policijos komisariatas, kitos įstaigos, organizacijos. Tik turėk sveikatos, netingėk ir dirbk. Tik turėk noro! Tą pastebėjo daugelį kadencijų į Visagino savivaldybės tarybą renkama žurnalistė Svetlaną Babujeva, miesto laikraštyje išspausdinusi straipsnį apie tai, kad aš negaliu be darbo, todėl daug dirbu (ji turėjo galvoje mano šeimą ištikusią tragediją), kitaip pasakius, pasitelkiu gydomą darbo terapiją ir pan. Tačiau vis tiek kai kuriems net savivaldybės darbuotojams kilo neaiškumų, kaip galima vidutiniškai maždaug per dvejus metus parašyti po knygą, tikriausiai kas nors padeda rašyti. Pagaliau kiek už tai man mokama ir kiek mokesčių nuo honorarų sumokėjau valstybei. Kadangi už knygų parašymą man niekas nesumokėjo nė lito, tai ir mokesčių nemokėjau. Ne kartą tai esu pažymėjęs straipsniuose. Žmonių reikalas tikėti ar netikėti, mano reikalas argumentuotai parodant atkreipti skaitytojo dėmesį, kad tėvų gimtose vietose, mano supratimu, skriaudžiama lietuvybė, skriaudžiama lietuvių kalba yra podukra savo namuose.
***
Ir dar apie žinias. Ne visos paviešintos. Suprantama. Kiek sistema galėjo, tiek mus laikė nežinioje. Mus, paprastus mirtinguosius stengėsi laikyti bežinėje tamsoje. Ką nors nekasdieniško sužinojus skelbti buvo rizikinga: užsitrauksi vienų visai nereikalingą dėmesį, kitų skaudų įtarumą. Kam malonu, kai kyla dėl žinių įtarimų. Juolab, kad dėl kai kurių žinių galėjo būti sukelta įtarimų lavina. Doktorantūroje Maskvoje, po to, kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybę, aš nebepriklausiau jokiai partijai. Akademijoje visų socialistinių šalių (Varšuvos sutarties dalyvių) aspirantai ir doktorantai buvo partiniai, kaip doktorantūros pradžioje ir aš buvau. Po to Lietuvoje įvyko kokybiniai pasikeitimai, kuriems visa mano šeima pritarė, sveikino ir dalyvavo Nepriklausomybės įtvirtinimo akcijose. Aš palikau partiją..Tapus nepartiniu iš akademijos nebuvau pašalintas, manau, dėl to, kad priklausiau TSRS istorijos katedrai, o ne kuriai nors kitai katedrai. Katedros vedėjas, žymus mokslininkas, Rusijos imperijos zemstvų (savivaldos) ekspertas profesorius leido akademijoje užbaigti darbą savo sąskaita. Atsirado netikėtų, nelauktų pasiūlymų. Aš atsisakiau iš pirmo žvilgsnio viliojančių pasiūlymų. Profesoriaus tvirtinimu, buvau pirmas nepartinis doktorantas akademijoje. O profesorius buvo pirmas iš akademijos profesūros, pasisakęs už akademijos pervadinimą, kuriam pritarė pats Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas.
Akademijoje, Lenino vardo bibliotekos milžiniškame uždarame fonde, kuriame buvo draudžiamų lietuviškų knygų ir užsienio kalbomis knygų apie Lietuvą bei dar poroje uždarų fondų, – juose bežiūrėdamas kartoteką (archyvų kartoteką), bevartydamas dokumentus, suradau nurodą į uždarą disertaciją Lietuvos tema. Bet man su pačia disertacija neleido susipažinti. Kreipiausi pagalbos į katedros vedėją. Tada iš jo sužinojau, jog akademijos rektoratas gavo vieno Vilniaus instituto direktoriaus reikalavimą pašalinti mane iš akademijos. Aš praėjau konkursą ir buvau priimtas į akademiją kaip Vilniaus vienos aukštosios mokyklos docentas (o ne kažkokio instituto mokslinis bendradarbis). Kai jau buvau priimtas į akademiją, paties Michailo Gorbačiovo nurodymu aukštoji mokykla Vilniuje buvo uždaryta dėl lengvai nuspėjamos priežasties: siekė savarankiškumo, nukrypo nuo partijos generalinės linijos... Dar buvęs instituto naujas reikalavimas, bet akademijos katedros vedėjas rektorate paaiškino, jog vilnietis doktorantas jau nepartinis. Sako, Vilniaus partinis direktorius buvęs neregėtai įsiutęs... Pridursiu, jam labai nesisekė: kitaip ir negalėjo būti atsiskyrus nuo savo tautos, gal todėl savo tulžingą partinį įtūžį išliejo per kasperviziją...
Profesoriaus rūpesčiu gavau jau minėtos uždaros disertacijos santrauką. Disertacija parašyta remiantis tarybinių specialiųjų tarnybų Lietuvoje konfiskuota antitarybine, antikomunistine medžiaga. Labai norėjau paskaityti tokį mokslinį darbą. Labai. Įsivaizduokite mokslinis darbas tokia tema! Katedros vedėjas pagaliau surado išeitį ir patarė kaip reikia pasielgti, kad gaučiau reikiamus leidimus. Žinantys darbo su visiškai slaptais dokumentais užkulisius tikriausiai jau žvairuoja: parše, davei raštišką pasižadėjimą neviešinti. Daviau. Pasirašiau. Ir neviešinu. Buvo ir daugiau panašių disertacijų, bet prabėgus daugybei metų pavardžių negaliu paviešinti, nes jų nebeprisimenu. Atsimenu tik, kad tada surastą pirmąją uždarą disertaciją skaičiau pirmas lietuvis, o iš viso ją buvo skaitę vos keletas žmonių. Tą rodė registracijos dokumentas.
Ir štai mano rankose uždara Mokslo taryboje apginta disertacija, parašyta remiantis Lietuvoje tarybinių slaptųjų tarnybų įvardinta antitarybine, antikomunistine medžiaga, konfiskuota įvairiose Lietuvos vietose, bet dažniausiai Vilniaus oro uoste iš į užsienį išvykstančių keleivių. Daugiausia kartų įkliuvo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, slėpta visur, net dantų pastos tūbelėje, viena mikrojuostelė net danties karūnėlėje vietoje nesančio danties ir t. t. Suprantama, disertacijoje nerašoma, kas nutiko tam ar tai, norėjusiems baisią antitarybinę medžiagą perduoti užsienio žvalgyboms tik ir tykojančioms kaip čia kuo juodžiau pasauliui pavaizduoti tarybinį rojų. Kas jų, tų žmonių, laukė, nesunku numanyti. Tokia buvo komunizmo statytojų realybė. Įdomi medžiaga apie Helsinkio grupės Lietuvoje sudarymą, baisi apie kunigo Z. nužudymą Dzūkijoje, ironiška skaityti apie jaunimo antitarybines apraiškas, kai pamaldūs jaunuoliai susirinko melstis vienoje Aukštaitijos bažnyčioje ir kita panaši medžiaga apie, kaip matote, labai baisius antivalstybinius nusikaltimus. Atskirai medžiaga apie LTSR Aukščiausiame teisme disidento K. baudžiamąją bylą, nagrinėtą keliuose posėdžiuose su pertraukomis; medžiaga apie žymaus antitarybininko (manau, supratote, kad čia ir toliau rašinyje terminologija tų laikų) monsinjoro S. teismo procesą, proceso dokumentai, kaltinamasis nuosprendis; religinės fanatikės S. teismas ir t. t.
Daug visko ir apie viską buvau skaitęs. Tačiau šiuo atveju negali atsistebėti ir nedali nepagarbiai žiūrėti į lietuvių bei kitataučių, bet bendraminčių (disidentas K. nelietuvis) pasipriešinimą diktatoriniam režimui, negali nesididžiuoti lietuvių ryžtu ir sumanumu: šitaip kratomi, žeminami ir žinodami skaudžias pasekmes, jei išvežamieji dokumentai tikrintojų būtų surasti, jie Tėvynės laisvės ir teisingumo vardan labai rizikavo, slėpė, vežė ir laisvasis pasaulis iš lietuvių išeivijos (tikslumo dėlei nereikėtų praleisti žodžių – nacionalistinės, buržuazinės, reakcinės, antitarybinės lietuvių išeivijos) periodinės spaudos, kitų leidinių žinojo realią padėtį, žinojo gyvenimo tiesą demokratiškiausioje pasaulio valstybėje su humaniškiausiais teismais pasaulyje. Taip buvo. Tai mūsų istorija. Tai mūsų kultūros dalis.
Teko kalbėti apie panašius dalykus su studentais ir lietuviais, ir kitataučiais, ir visiems buvo sunku įsivaizduoti, kad taip brutaliai būtų persekiojami kitaminčiai, kad radosi disidentai, bet atsirado ir mankurtų (prisiminkime Čingizo Aitmatovo kūrybą) bei kt.
Jauni žmonės žinojo, jog reikia elgtis taip, kaip pats norėtum, jog su tavimi kiti elgtųsi. Taigi. Aš dar jiems primindavau A. Šopenhauerį: tiesa gali laukti, kadangi jos ilgas gyvenimas. Ir pridėdavau nuo savęs: tiesos gyvenimas ilgas, mūsų ne. Nešiukšlinkime gyvenime, nes ir pačias slapčiausias šiukšles anksčiau ar vėliau gyvenimo tiesa paviešins.
Atgal
.jpg)
