VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

08.05. Peizažo metamorfozės dailininkės Gražinos Vitartaitės kūryboje

Lidija Veličkaitė

„Man peizažas – tai noras ir galimybė tapyti patirtą galingą gyvenimo įspūdį: beribį, neaprėpiamą, neperžvelgiamą, visuomet nenutrūkstamai vykstantį. Vykstantį praeityje, dabar ir amžinai, vykstantį gelmėje ir ore, atsinaujinantį nuolat, virstantį vis kita forma, vis toje pačioje gimtoje vietoje, į kurią šaknimis įaugau. Tas stiprus gamtos metamorfozės jausmas smelkia iki panagių ir stimuliuoja visą mano gyvenimo darbą. Peizažas, kurį pasirinkau gamtos ir paties gyvenimo reginiui nusakyti, – tai tapybos laukas, kuriame spalva sukuria erdvę, šviesą, judėjimą ir gali perteikti stiprų jausmą, daugialypį jutiminį pasaulį, kur praeina labai plona riba tarp abstrakcijos ir natūros. Visas mane supantis kraštovaizdis yra pilnas – gelmė ir oras pripildyti nykstančių formų ir virstančių naujomis formomis, nauja kokybe. Burbuliavimo, kitimo, virsmo procesas vyksta be pradžios ir be pabaigos amžinybėje,“ – apie savo tapybos darbų parodą „Peizažo metamorfozės“ kalba dailininkė Gražina Janina Vitartaitė.

Atrodo viskas pasakyta. Dailininkė Gražina Vitartaitė taip įtaigiai pasakoja, kad tiesiog junti virpantį orą, gelmę, tą amžiną nenutrūkstantį judėjimą.

Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje 2017 m. liepos 25 d. buvo atidaryta dailininkės Gražinos Vitartaitės tapybos paroda „Peizažo metamorfozės“. Atidarydama parodą galerijos direktorė Kotryna Džilavjan pažymėjo, kad šie metai dailininkei Gražinai Vitartaitei yra jubiliejiniai ir vyksta nenutrūkstamas jos parodų ciklas: Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, „Arkos“ galerijoje“ ir Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje. Direktorė pabrėžė, kad dailininkės peizažų kolekcija tiesiog spinduliuoja meile gamtai, kraštovaizdžiui ir suteikia kone antgamtišką galią, tam tikrą mitologiją, ypač išsiskirianti energija, tarsi atkurianti jutiminį pasaulį.

Lietuvos dailininkų sąjungos, kūrybinės grupės „Individualistai“ pirmininkas dailininkas Algimantas Kliauga sveikindamas vieną iš aktyviausių grupės narių Gražiną Vitartaitę su nesibaigiančiu jubiliejinių parodų ciklu, negalėjo atsistebėti turiningai ir visapusiškai pasakytais Gražinos žodžiais apie parodą. Palinkėjo dailininkei ir toliau skleisti šviesą, kuri paveiksluose nežinia iš kur su spalva atsiranda ir kurią į žmonių kalbą išversti ne taip jau lengva. Pirmininką imponuoja kitas reikšmingas jubiliejus, kuris kažkaip užmirštas, tai Gražinos Vitartaitės pusės amžiaus kūrybinio darbo jubiliejus.

Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Radvilavičiūtė Utarienė džiaugėsi galėdama pasveikinti dailininkę Gražiną Vitartaitę su būsimuoju jubiliejumi ir matydama už lango rudeninį lietų, tarsi nukeliantį į būsimą dailininkės gimtadienį. Pirmininkė tikisi, kad rudenį ta proga bus surengtas dailininkei skirtas pokalbių vakaras. Priminė vieną iš gražiausių susitikimų, kai ji su studentais lankėsi Gražinos Vitartaitės dirbtuvėse. Dailininkė skyrė nemažai laiko pasakodama apie savo kūrybą, vidinį pasaulį, pasaulėjautą. Tas susitikimas pirmininkei paliko didelį įspūdį, ir ji norėtų daugiau tokių susitikimų. Primindama Gražinos tebevykstančią parodą „Arkos“ galerijoje, kurioje drobėse įprasminami Lietuvos piliakalniai, parodydami kokia dailininkė yra didelė savo šalies patriotė, todėl ji lengvai tapo tą, ką labiausiai myli, – tai savo šalį ir visą savo kūrybą skiria Lietuvai, jos kraštui, istorijos kraštovaizdžiui.

Dailininkas Liudvikas Pocius nepaliauja stebėtis Gražinos Vitartaitės tapybos darbų parodomis ir sako, kad mūsų akyse vyksta labai retas ir unikalus kūrybinis procesas, kurį galbūt galima pavadinti tam tikru paradoksu. Pažiūrėjęs „Arkos“ galerijoje parodą ir tęsinį čia, dar kartą peržvelgęs jos išleistus albumus, dailininkas supratęs, kad kiekvienas naujausias kūrėjos etapas – kažkokia ypatinga šviesa nušviečia visą ankstyvesnį jo laikotarpį. Jam atrodo, kad reikalingas tam tikras laiko ir erdvės atstumas, kad iš tikro pamatytume Gražinos Vitartaitės kūrybinį ir tapybinį ūgį, kurie yra neatskiriami dalykai. Kūryba yra paslaptis ir niekas negali pasakyti, kokia vidinė jėga veda kūrėją prie motyvo. Vienintelį kartą stebėjęs Gražinos Vitartaitės kūrybinį procesą, dailininkas matęs reto koncentracijos ir visiško savęs pašventimo aktą, taip atrodė, kad dailininkei niekas aplink ją neegzistuoja. Todėl ir turim tokius nepaaiškinamus, bet gilių prasmių ir žavesio meno kūrinius. L. Pocius dėkojo dailininkei už kūrinių tikrumą, nes dabartiniu metu įsivyravęs chaosas, destrukcija, beprasmybė, vadinamasis postmodernizmas, kuris smerkia ir vengia meno kūryboje įdėti kokią nors prasmę.

Parodos atidarymo dalyviai

Dailininkė Gražina Vitartaitė. Stichija, 2017. Drobė, aliejus. 80x100

Dailininkė Gražina Vitartaitė. Kormoranai, 2013. Drobė, aliejus. 100x70

Dailininkė Gražina Vitartaitė. Judėjimas erdvėje, 2004. Drobė, aliejus. 60x120 

Menotyrininkė Gražina Gurnevičiūtė džiaugėsi matydama paeiliui jau antrąją Gražinos Vitartaitės parodą. Tas parodų eiliškumas daug ką pasako apie pačią dailininkę – jos energiją, produktyvumą, kūrybingumą. Jei „Arkos“ galerijos parodoje autorė daugiausia rodė vėliausius savo kūrinius, šioje parodoje yra ir vėlesnių, ir senesnių darbų. Ir jeigu tą kontekstą daugiau praplėstume, matytume, kad kiekvienas laikotarpis į Gražinos Vitartaitės kūrybą įneša naują aspektą. Menotyrininkė teigia, kad ir peizažas, ir tos metamorfozės, kaip pavadinta paroda, ta metamorfozių dinamika yra tiesiog užprogramuota. Dabar dailininkės mintis yra užvaldę piliakalniai, būtent šita mūsų gamtos kultūros dalis, ir jie iškyla kaip didingi simboliai už mūsų tautos būvį ir kartu įneša truputį naują matymą į kiek kitokią gamtos pajautą. Menotyrininkė mato vėlesniuose dailininkės darbuose kiek daugiau monumentalumo, tikslinio susitelkimo, jai būdingo labai ekspresyvaus ir veržlaus potėpio, kuris kartais išnyksta ar susivynioja lyg į dekoracijas, tarsi sulėtėja ir tuo pačiu sulėtėja laikas. Tačiau menotyrininkės nuomone, tą, ką jinai sako yra tik bandymas užčiuopti Gražinos Vitartaitės kūrybinės kaitos, jos idėjų visumą. Dailininkei visada buvo būdingas simbolistinis mąstymas, visada jaudino mūsų kultūros šaknys, istorinė tematika. Tačiau kokią temą paimtų ar kokį motyvą interpretuotų, dailininkė niekada nesileidžia į konkrečias detales, į apčiuopiamus faktus, visa tai palieka istorikams, geografams. Pati dailininkė, kaip menininkė, pasiduoda intuicijai, kuri ją visada nuveda prie esmių esmės, prie nežinomybės ir paslapties. Ir su jai būdingu lengvumu, subtilia maniera dailininkė vis iš naujo kuria tą pasaulį iš spalvų, oro, jausminių niuansų ir tie, kurie pajunta jos lengvą aristokratišką ranką ir poetinę prigimtį, pasilieka jos gerbėjais.

Dailininkė Gražina Vitartaitė padėkojo už gražius, jai labai svarbius žodžius. Anksčiau ji tokio žodžio, kaip 'metamorfozė' nevartojo, bet pajutusi, kad tai atsispindi jos darbuose, jį pritaikė. Dailininkė sako, kad pasikeitimai nuolat vyksta ir gamtoje, ir žmoguje – niekas nestovi vietoje. Dvasiniai sustojimai pasireiškia kiekvienam žmogui: matyt, tas duota jau gimstant, gal net ir naujoms paieškoms. Dailininkei nepriimtina visokiausi madų išsišokimai, nes mene turi būti viskas tikra, išjausta ir su dideliu tikėjimu padaryta. Ji pati tiki, ką daro.

Iš tiesų parodoje peizažai kalba patys už save. Jų spalvinė gama labai įvairi ir jinai tarnauja paveikslo idėjiniam sumanymui. Vien tik jų pavadinimai daug ką pasako: Atspindžiai II, 2017. Drobė, aliejus. 82X100; Stichija, 2017. Drobė, aliejus. 82X100; Neringa ūke, 2012. Drobė, aliejus. 80X100; Neringa II, 2010. Drobė, aliejus. 73X100; Neringa III, 2010. Drobė, aliejus. 81X100; Nidos kalnas, 2012. Drobė, aliejus. 73X100; Judėjimas erdvėje, 2004. Drobė, aliejus. 60X120; Dovana, 2009. Drobė, aliejus. 70x100 ir kiti.

Apibendrinant jubiliejinių parodų ciklą, reikia pasakyti, kad dailininkė Gražina Vitartaitė praturtino Lietuvos menininkų pasaulį naujomis išraiškomis ir palieka žiūrovą prieš kūrybos akistatą.

 

Algimanto Poškos nuotraukos

Atgal