VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

07.22. Piliakalnių šviesa dailininkės Gražinos Vitartaitės kūryboje

Lidija Veličkaitė

Vienoje iš keturių Lietuvos dailininkų sąjungai priklausančių galerijų „Arka“ 2017 m. liepos 11 d. buvo atidaryta dailininkės Gražinos Janinos Vitartaitės jubiliejinė tapybos paroda „Piliakalnių metai“.

2017 m. birželio 23 d. Lietuvos Respublikos (LR) Seimas, Etninės kultūros globos tarybos siūlymu, 2017–uosius metus paskelbė piliakalnių metais. Priimtame Seimo dokumente pabrėžiama, kad piliakalniai yra baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės simbolis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo liudijimas ir tautinio atgimimo sąjūdžio įkvėpimo šaltinis.

Dailininkė Gražina Vitartaitė, kalbėdama apie save, sako: „Stebėdama amžinąją gamtą nuo piliakalnių, ypač akivaizdžiai jaučiu savo laikinumą, trapumą. Tada norisi dar labiau branginti dienas ir valandas.“

Dailininkė G. Vitartaitė surengė per 40 parodų Lietuvoje ir užsienyje. Dalyvavo bendrose menininkų parodose Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Austrijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Dailininkės darbų yra įsigiję Vilniaus ir Kauno muziejai, Rusijos dailės fondas, LR fondas, LR vyriausybės Baltijos poilsio namai, privačios meno galerijos, kolekcininkai Lietuvoje, Kanadoje, JAV, Prancūzijoje, Izraelyje, Suomijoje ir kitur.

Jubiliejinėje dailininkės parodoje paveikslai – „Piliakalnis prie Šešupės“(2011) „Piliakalnis kaip visatos centras“ (2017) – daugeliui parodos lankytojų labai jau primena čiurlionišką mąstymo būdą. Paveikslas „Kernavė I“ (2012) atrodo, kad ypatinga žalia spalva žėrintis piliakalnis tarsi gyvas, tik tereikia prie jo prieiti. „Paveisiejininkų piliakalnis su prieigomis“ (2017) kviečia pasikelti laipteliais į jo viršūnę. Parodoje šalia piliakalnių ir kiti paveikslai: „Pušys kaimo sodyboje“(2013), „Gubojos kopose“(2014), „Vakaras prie Nevėžio ir užutėkis“(2017), „Žemaičių alka Šventojoje“(2013) ir daugelis kitų.

Dailininkė Gražina Vitartaitė parodos "Piliakalnių metai" atidarymo metu

Dailininkė Gražina Vitartaitė. "Piliakalnis kaip visatos centras I“ (2017) n/lidija2 - Dailininkė Gražina Vitartaitė. "Piliakalnis kaip visatos centras II"(2017)    

Dailininkė Gražina Vitartaitė. "Piliakalnis kaip visatos centras I“ (2017) n/lidija2 - Dailininkė Gražina Vitartaitė. "Piliakalnis kaip visatos centras II"(2017)     

Dailininkė Gražina Vitartaitė. "Paveisiejininkų piliakalnis su prieigomis" (2017)   

Dailininkė Gražina Vitartaitė. "Žemaičių alkas Šventojoje II" (2013) 

Dailininkė Gražina Vitartaitė. "Kernavė I" (2012) 

Nuotraukos Aleksandro Juozapaičio

Pradėjusi parodos atidarymą galerijos „Arka“ direktorė Dovilė Tomkutė Veleckienė, kreipdamasi į dailininkę Gražiną Vitartaitę, priminė prieš penkerius metus vasarą šioje galerijoje vykusią jos jubiliejinę parodą, skirtą dailininkės Gražinos gyvenimo viršukalnei pažymėti. Dabar praėjus penkeriems metams, atėjo dar viena viršukalnė. Direktorė pabrėžė, kad yra tokių menininkų kategorijų, kuriems besisukantis laikas atrodo nesako nieko. Jis tikrai nieko neprideda, nebent tai, kas yra svarbiausia žmogui – gerumą, gilumą, atjautą, šilumą ir mokėjimą bendrauti. Šiai jubiliejinei parodai iš daugybės Gražinos darbų buvo imtasi atrankos kriterijaus siekiant parodyti dailininkę tokią, kokios niekas dar nėra matęs. Tai Gražiną realistę, istorikę, tyrinėtoją. O tyrinėja ji piliakalnius, ir tai daro nuoširdžiai, ir ne iš paveikslėlių, istorijos, ar fantazijos, bet važinėdama po visą Lietuvą. Todėl ir paveiksluose įamžinta nemažai piliakalnių, kurie verti atskiro specialistų tyrinėjimo. Juose matome vandenį, vandenį ežerą, vandenį jūrą, augmeniją ir tarp jų stūksančius piliakalnius. Direktorė ir Gražinos jubiliejus prilygina piliakalnių aukštumoms, kaip kūrybinėms aukštumoms. Jai labai malonu matyti darnią dailininkės šeimą – vyrą, dukrą, anūkus, kurie labai stengėsi padėti rengti parodą. Direktorė džiaugėsi, kad Gražinos kūryba yra jos gyvenimas ir ji ta kūryba alsuoja.

Su nerimu kalbėjęs akademikas Romualdas Grigas apie tautą, kuri nesirūpindama savo šaknimis, pasmerkta sunaikinimui. Bet jei ir valstybė taip elgiasi, taip pat pasmerkta išnykimui, arba tampa pačių blogiausių jėgų įrankiu. Todėl didžiulė atsakomybė tenka menininkams, puoselėjantiems tautos šaknis. Prieš pasidalydamas mintimis apie šiandieninę parodą, akademikas pirmiausia paminėjo LR Seimo paskelbtus piliakalnių metus, kurie susilaukė didelio dėmesio visos tautos mastu. Juk dauguma piliakalnių yra apeiginiai, ir jie daugiausia supilti nuo 7 iki 11 šimtmečio po baltų religinės reformos. Piliakalniai, supilti teritorinės bendruomenės jėgomis, padėjo mūsų protėviams susitelkti, tapti ypatinga karine galia ir valingumu išsiskiriančia gentimi.

Kreipdamasis į dailininkę Gražiną, R. Grigas džiaugėsi, kad ji prisilietė prie neišsenkančios piliakalnių temos ir jaučianti jų dramatizmą. Matyt, dailininkės prigimtis tokia jautri, kad ji tarsi savaime atkloja tą sunkią istorinę antklodę, kuri šimtmečiais buvo uždengusi paslaptį slepiančius piliakalnius. Kaip neeilinio talento dailininkė Gražina turi labai gilią filosofinę mintį ir labai gilią gamtos pajautą. Ji jaučia gamtos ritmus – tai, kas buvo būdinga mūsų protėviams. Dailininkės paveikslai alsuoja ne vien tik prisikabinę prie žemės, juose galima įžvelgti kosmoso alsavimą. Dailininkė Gražina stiprina mūsų tautos šaknis, leidžia tas šaknis į gilesnius sluoksnius, siekiančius ir tvirtą uolieną.

Akademikas R. Grigas palinkėjo Gražinai stiprybės, naujų spalvų ir tęsti piliakalnių temą, nes ji tikrai verta genialaus dailininko teptuko.

Filosofui Krescencijui Stoškui dailininkės Gražinos Vitartaitės kūryba neatrodo realistiška - visokie ženklai, sulaužytos formos, erškėčiuoti medžiai, atliekantys labai įdomią misiją, – tai istoriniai paminklai, nežinia kada prasidėję ir nežinia kada užsibaigsiantys. Dailininkė, kviesdama K. Stoškų ateiti į parodos atidarymą, sakė, kad jis pamatys žalią spalvą. Tačiau filosofas mato daugiau negu žalia spalva. Jam ji daugiau primena pelėsių žalsvumą, o tai jau priartina prie senų istorinių objektų, kur kažkieno nevaikščiota, nemindžiota, ir kartu tos medžių šakos spyriojasi, kad niekas pro jas neprasiskverbtų. Filosofui tai labai sudėtingas simbolizmas su daugybe klodų, krikščionybės ir pagonybės simbolių. Ne tik paminklų istorinę senovę simbolizuojantis, bet kartu ir simbolizuojantis paties menininko brandumą. Kiekvienas piliakalnis nėra tik piliakalnis, kiekvienu atveju labai skirtingi siluetai, toks įspūdis, kuriame sakralumas, gynyba, istorinis patvarumas, ištvermė vienoje vietoje – o tai jau yra šventi dalykai. K. Stoškus teigia, kad tai aukščiausias laipsnis, kuris iškyla virš garbės, orumo ir didybės – sakralumas. Tai yra nepasiekiama, nepalenkiama ir nepranokstama.

Lietuvos dailininkų sąjungos, kūrybinės grupės „Individualistai“ pirmininkas dailininkas Algimantas Stanislovas Kliauga pasveikino labai iškilią grupės narę su tokiais aukštais kūrybiniais pasiekimais. Pirmininkas padėkojo niekada netrūkstančiai energijos Gražinai už jautrumą savo Tėvynei, kraštui, baltiškajai tradicijai. Priminė dar vieną kažkodėl užmirštą jubiliejų – dailininkės Gražinos Vitartaitės 50–ties m. kūrybinio darbo sukaktį. Jis stebisi mūsų valstybės požiūriu į dailininkus, taip pat ir Lietuvos dailininkų sąjungos abejingumu.

Dailininkė G. Vitartaitė padėkojo visiems, atvykusiems į jos jubiliejinę parodą, padėkojo prelegentams už pasakytus gražius ir prasmingus žodžius. Tai, kas knibžda jos viduje, dailininkė visada atvira. Ji tik prisilietė prie nepasiekiamos piliakalnių temos, kuri yra mūsų istorija, mūsų šaknys, nes tam reikalingas laikas ir daug žinių. Dar besimokydama mokykloje, būsimoji dailininkė domėjosi, kokias paslaptis slepia tie kalnai. Tuo laikotarpiu niekas apie tai nekalbėdavo. Vėliau supratusi, kad tai yra tautos turtas, dvasia, tikėjimas, turime jį pažinti ir jausti mūsų istorijos tęstinumą. Mes nuo piliakalnių aukštumų dar turėtume pagauti aidą sutartinių, kurios atspindi mūsų tautos savastį.

Paklausta, kaip jaučiasi savo jubiliejinėje tapybos parodoje „Piliakalnių metai“, dailininkė Gražina Vitartaitė atsakė, kad jaučiasi normaliai, nes ne pirma paroda ir tikisi – ne paskutinė. Ji tikinti, ką daranti, nes tai jai yra brangiausias bruožas. Tai yra jos stiprybė, jos ryšys su žiūrovu ir tą įtaigumą ji laikanti savyje. Dailininkė susižavėjusi Romualdo Grigo, taip pat Lietuvos istorijos knygomis, dažnai jas skaitanti. Ji tiki, kad piliakalnių temos nagrinėjimas yra Lietuvos prasmė, stiprybė, reikia ją plėsti, rodyti, kad būtų galima eiti toliau. Ir mūsų šaliai nereikia liberalių idėjų. Mes turime savo vertybes, savo idėjas, kurios turi šaknis, prasmę, tad reikia tą pateikti jaunimui. Jaunimas turi pajusti, kas mes esame, pajusti tautos svorį. Jis tada nebėgs iš Lietuvos.         

 

Atgal