Kultūra
07.11. Kun. Jonas Katulis: Būti ugnele
Loreta Nikolenkienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė
Buvau maloniai nustebinta, perskaičiusi kun.Jono Katulio poezijos knygelę „Būti ugnele“.
Tokius šviesius, kupinus širdingumo posmus gali kurti tik atviros sielos, mylintis ir atjaučiantis žmogus. Ir tą meilę išliejęs širdies posmais, kurie paliks ilgam.
Kun. Jonas Katulis
Kunigas J.Katulis gimė 1946 metų vasario 15 dieną Trakų rajone, Semeliškių parapijoje, Budzilių kaime.
Baigęs Kauno kunigų seminariją, dvasinę tarnystę pradėjo 1981 metais. Dirbo daugelyje parapijų, bet visur buvo kuklus, paprastas, nuoširdus Dievo žodžio skleidėjas, parapijiečių mylimas, sugebantis prakalbinti sužvarbusią širdį, surasti paguodos, padrąsinimo žodžius kiekvienam.
Jo eilėraščiai buvo spausdinami įvairių laikraščių ir žurnalų puslapiuose, skaitydavo juos kultūriniuose renginiuose.
Knygos „Būti ugnele“ viršelis
Knygos įžangoje kun. Jonas Katulis kreipiasi į skaitytoją: „Kaip liaudies drožėjas ar dainų kūrėjas savo džiaugsmą ar gėlą sudeda į dainą ar įrėžia medin, arba kaip Vilniaus krašto verbų pynėjas iš paprastų verbos rykštelių, ėglio šakelių, visokių varpų ir žolelių supina, sukomponuoja gražias verbas, taip ir aš/ nors specialių mokslų tam ir nėjęs/, sudėjau į šią kuklią žodžių puokštę savo širdies šilumą jums - gimtosios Semeliškių parapijos, Nemunaičio ir Daugų, Molėtų ir Dubingių, Užuguosčio, Nedzingės, Perlojos, Alytaus, Inturkės, Joniškio, Biržų, Kulautuvos, Paštuvos ir visos mūsų brangios Lietuvos Žmonės.
Labai gražiai prašau priimti nors tai. Tegul tai bus padėka už nemirštantį jūsų gerumą.“
Mielai dalinuosi kun.J.Katulio posmais su „Lietuvos aido“ skaitytojais.
Būti ugnele
Tikėti - tai nesenti,
ne smilkti, ne rusenti,
bet būti ugnele.
Mylėti - tai tarnauti,
ir duoti, o ne gauti
širdim vis atlaidžia.
Mylėti - tai gailėti,
labai pasitikėti –
stebuklo čia pradžia.
Suprasti – tai pamilti,
šalia kiekvieną širdį,
kaip mylime save.
Būk lieptas
Būki lieptas, būki tiltas,
Jungiantis krantus.
Būki pylimas supiltas –
Pikto bangos lūš.
Jei ne lieptas, jei ne tiltas
Tvirtas, pastovus,
Nebijok, kad mažas, silpnas –
Dievo tu žmogus.
Žmogaus fazės
Vis maniau, kad dyla tik mėnulis,
Pasirodo - dyla ir žmogus.
Kada kito bėdos - jam tik nulis,
Tokiame - žmogaus mažiausia bus.
Pilnatin ne vien mėnulis eina,
Einam pilnatin ir mes visi.
Ne tada, kai diržas nesueina,
Bet kai jungia meilė nuoširdi.
Vidur nakties
Aušrinė tamsą palydės
Vidur nakties, vidur nakties
IrPetrui ašaros byrės
Vidur nakties, vidur nakties
Tamsi padangė švist pradės
Vidur nakties, vidur nakties
Irvisos varpinės skambės
Vidur nakties, vidur nakties.
Sueis sutikt ar išlydės
Vidur nakties, vidur nakties.
Daina tėviškei
O Tėviške, pušų veržlume į žydrynę,
O Tėviške, laukų gimtųjų tyluma.
O Tėviške, mūs ilgesys tavim vilnija,
Apjungi mus kaip užstalės miela daina.
Kai išeinu, jaučiu nemirštantį gerumą,
Kai vėl arti, - ak nebuvai man tolima.
Tiek mumyse į gėrį saulėto veržlumo...
Vadinkim tai vardu skambiuoju – Dzūkija.
***
O būk žvaigžde, nakty kai pasiklysiu
Pilki keliai kada toli nuves...
Tik vienumoj tau meilę išsakysiu
Tik tolumoj esi arti manęs.
Tavo rankos
Ar ne Tavo rankos
Visą tai patvarkė,
Kad kiekvienas skausmas
Lengvas ir šviesus?
Motin, Motinėle
Prie savęs pakėlus,
Motiniška meile
Apkabink visus.
***
Yra gyvenimas
Žemėj nežemiškas,
Į jį artėjame grįžtą savin.
Jis mūsų motina
Svajonėm penimas,
Tas šventas nerimas
Augt tobulyn.
Vilties motinai Marijai
Tu mano pusėj atsistoki,
Kada jau niekas netikės.
Ir dar, ne kartą, pakartoki –
Yra vilties, yra vilties.
Velykose
Tai man Tavęs ieškot reikėjo
Kaip Magdalietei ankstų rytą.
O Viešpatie! Jis Pats atėjo,
Jam ilgesys uolas nurito.
Tu atėjai, šalia sustojai,
Apkabinai tyliai prigludęs –
Taip paprastai, kaip tie artojai
Sėdami grūdą - pjūtį liudys.
Taip paprastai, kaip daigas dygsta,
Taip paprastai, kaip saulė teka.
Priėmę Jį GYVAM prilygsta –
Jie atkartos Velykų taką.
Su grįžtančia saule sugrįžki
Su grįžtančia saule sugrįžki,
Apšvieski, sušilti mums leisk.
Draugyste šventa vėl suriški
Ir niekad jau mūs neapleisk.
***
Tu atėjai...
Tu atėjai kaip saulė,
Sugrąžinai
Vaikystės džiaugsmą, laimę.
Tik su Tavim,
Tik tavyje paliko
Širdis mana,
Rami, tvirta lig Ryto.
Arti būt pažadėjęs
Tu atodūsis alpus alyvų soduos,
Tu nesibaigiančių vestuvių vynas.
Tu duona mums gyva, širdies aruodas,
Tu mūs jėga kai taip beginkliai rodos.
Tu amžinas visų prisikėlimas,
Tu kaitroje sparnų sukeltas vėjas,
Tu gerumu arti būt pažadėjęs.
Atgal