VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

07.11. Kun. Jonas Katulis: Būti ugnele

Loreta Nikolenkienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė

Buvau maloniai nustebinta, perskaičiusi  kun.Jono Katulio  poezijos knygelę „Būti ugnele“.

Tokius šviesius, kupinus širdingumo posmus gali kurti tik atviros sielos, mylintis ir atjaučiantis žmogus. Ir tą meilę išliejęs širdies posmais, kurie paliks ilgam.

Kun. Jonas Katulis

Kunigas J.Katulis gimė 1946 metų vasario 15 dieną Trakų rajone, Semeliškių parapijoje, Budzilių kaime.

Baigęs Kauno kunigų seminariją, dvasinę tarnystę pradėjo 1981 metais. Dirbo daugelyje parapijų,  bet visur buvo kuklus, paprastas, nuoširdus Dievo žodžio skleidėjas, parapijiečių mylimas, sugebantis prakalbinti sužvarbusią širdį, surasti paguodos, padrąsinimo žodžius kiekvienam.

Jo eilėraščiai buvo spausdinami įvairių laikraščių ir žurnalų puslapiuose, skaitydavo juos kultūriniuose renginiuose.

Knygos „Būti ugnele“ viršelis

Knygos įžangoje kun. Jonas Katulis kreipiasi į skaitytoją: „Kaip liaudies drožėjas ar dainų kūrėjas savo džiaugsmą ar gėlą sudeda į dainą ar įrėžia medin, arba kaip Vilniaus krašto verbų pynėjas iš paprastų verbos rykštelių, ėglio šakelių, visokių varpų ir žolelių supina, sukomponuoja gražias verbas, taip ir aš/ nors specialių mokslų tam ir nėjęs/, sudėjau į šią kuklią žodžių puokštę savo širdies šilumą jums - gimtosios Semeliškių parapijos, Nemunaičio ir Daugų, Molėtų ir Dubingių, Užuguosčio, Nedzingės, Perlojos, Alytaus, Inturkės, Joniškio, Biržų, Kulautuvos, Paštuvos ir visos mūsų brangios Lietuvos Žmonės.

Labai gražiai prašau priimti nors tai. Tegul tai bus padėka už nemirštantį jūsų gerumą.“

Mielai dalinuosi kun.J.Katulio posmais su „Lietuvos aido“ skaitytojais.

Būti ugnele

Tikėti - tai nesenti,

ne smilkti, ne rusenti,

bet būti ugnele.

 

Mylėti - tai tarnauti,

ir duoti, o ne gauti

širdim vis atlaidžia.

 

Mylėti - tai gailėti,

labai pasitikėti –

stebuklo čia pradžia.

 

Suprasti – tai pamilti,

šalia kiekvieną širdį,

kaip mylime save.

 

Būk lieptas

Būki lieptas, būki tiltas,

Jungiantis krantus.

Būki pylimas supiltas –

Pikto bangos lūš.

 

Jei ne lieptas, jei ne tiltas

Tvirtas, pastovus,

Nebijok, kad mažas, silpnas –

Dievo tu žmogus.

 

Žmogaus fazės
Vis maniau, kad dyla tik mėnulis,

Pasirodo - dyla ir žmogus.

Kada kito bėdos - jam tik nulis,

Tokiame - žmogaus mažiausia bus.

 

Pilnatin ne vien mėnulis eina,

Einam pilnatin ir mes visi.

Ne tada, kai diržas nesueina,

Bet kai jungia meilė nuoširdi.

 

 Vidur nakties

Aušrinė tamsą palydės

Vidur nakties, vidur nakties

IrPetrui ašaros byrės

Vidur nakties, vidur nakties

Tamsi padangė švist pradės

Vidur nakties, vidur nakties

Irvisos varpinės skambės

Vidur nakties, vidur nakties.

Sueis sutikt ar išlydės

Vidur nakties, vidur nakties.

 

 Daina tėviškei

O Tėviške, pušų veržlume į žydrynę,

O Tėviške, laukų gimtųjų tyluma.

O Tėviške, mūs ilgesys tavim vilnija,

Apjungi mus kaip užstalės miela daina.

 

Kai išeinu, jaučiu nemirštantį gerumą,

Kai vėl arti, - ak nebuvai man tolima.

Tiek mumyse į gėrį saulėto veržlumo...

Vadinkim tai vardu skambiuoju – Dzūkija.

***

O būk žvaigžde, nakty kai pasiklysiu

Pilki keliai kada toli nuves...

Tik vienumoj tau meilę išsakysiu

Tik tolumoj esi arti manęs.

 

Tavo rankos

Ar ne Tavo rankos

Visą tai patvarkė,

Kad kiekvienas skausmas

Lengvas ir šviesus?

Motin, Motinėle

Prie savęs pakėlus,

Motiniška meile

Apkabink visus.

***

Yra gyvenimas

Žemėj nežemiškas,

Į jį artėjame grįžtą savin.

Jis mūsų motina

Svajonėm penimas,

Tas šventas nerimas

Augt tobulyn.

 

Vilties motinai Marijai

 Tu mano pusėj atsistoki,

Kada jau niekas netikės.

Ir dar, ne kartą, pakartoki –

Yra vilties, yra vilties.

 

Velykose

Tai man Tavęs ieškot reikėjo

Kaip Magdalietei ankstų rytą.

O Viešpatie! Jis Pats atėjo,

Jam ilgesys uolas nurito.

 

Tu atėjai, šalia sustojai,

Apkabinai tyliai prigludęs –

Taip paprastai, kaip tie artojai

Sėdami grūdą - pjūtį liudys.

 

Taip paprastai, kaip daigas dygsta,

Taip paprastai, kaip saulė teka.

Priėmę Jį GYVAM prilygsta –

Jie atkartos Velykų taką.

 

Su grįžtančia saule sugrįžki

Su grįžtančia saule sugrįžki,

Apšvieski, sušilti mums leisk.

Draugyste šventa vėl suriški

Ir niekad jau mūs neapleisk.

***

Tu atėjai...

Tu atėjai kaip saulė,

Sugrąžinai

Vaikystės džiaugsmą, laimę.

Tik su Tavim,

Tik tavyje paliko

Širdis mana,

Rami, tvirta lig Ryto.

 

Arti būt pažadėjęs

Tu atodūsis alpus alyvų soduos,

Tu nesibaigiančių vestuvių vynas.

Tu duona mums gyva, širdies aruodas,

Tu mūs jėga kai taip beginkliai rodos.

Tu amžinas visų prisikėlimas,

Tu kaitroje sparnų sukeltas vėjas,

Tu gerumu arti būt pažadėjęs.

 

 

 

Atgal