Kultūra
07.11. T. Manno šeimos ranka gelbstint Nidos vasarnamį
Leonas Stepanauskas
Jau tokia nuostata žurnalisto pėdsekio gyvenime, bent jau šias eilutes klojančiojo, kad padirbėjus prie rašomojo stalo (suprantama, dabar tai kompiuteris) ima noras persėsti į įsivaizduojamą Laiko mašiną. Na, užveri melsvas duris (akis) ir – dumi į ten, kur gali viską iš naujo pergyventi... Šiuo metu tai beveik pusamžio gelmė. Visai tiksliai: 1975 metų gegužės 31 diena. O kur atsiradome? Šveicarijoje, Ciūriche, ant Limato upės kranto, prie durų nedidelės viduramžiškos Vandens bažnyčios (taip ji nuo seno vadinama, - Wasserkirche), kai bokšto laikrodis žymi popiečio 3-čią valandą. Tuo metu šventnamyje, kuris didžiausiame Šveicarijos mieste Ciūriche žinomas kaip išimtinai svarbių kultūros renginių vieta, prasideda Nobelio premijos laureato Thomo Manno šimtųjų gimimo metinių pagerbimas.
Pirmiausiai tektų klausti, kodėl daugelio žymių kūrinių autoriaus gimtadienis švenčiamas iš anksto, - jis juk gimė 1875 metų birželio 6 d. Atsakymas paprastas: tai iniciatyva įvairiose žemės vietose pabirusių (tuomet!) Thomo Manno šeimos narių. Šia proga panorėta aplink save sutelkti ne tik saviškius (jų tarpe daug žymių žmonių), bet ir vienaip ar kitaip aktyviai prie dvidešimtojo šimtmečio ryškaus literatūros atstovo pagerbimo savo veikalais ar kita veikla prisidedančiuosius... Dabar net truputį stebėtis tenka, kad tokią dieną nebuvo pamiršta ir mūsų mažojiNida, kur sunkiomis, daug metų trukusios okupacijos sąlygomis lietuviams pavyko kaip Fenikso paukštę iš Antro pasaulinio karo griuvenų prikelti rašytojo humanisto Thomo Manno poilsio, o nemažiau ir kūrybinio darbo vietą. Gi 1967 metais net ir įteisinti kaip unikalų kultūros memorialą.
Atmintiną dieną po Wasserkirche skliautais pasigirdo Ludviko van Bethoveno muzika ir tuometinio Ciūricho miesto prezidento Zigmunto Vidmerio įžanginis žodis. Po to dar sekęs ir miesto galvos nusilenkimas šalia stovintiems svarbiausiems Thomo Manno palikimo paveldėtojams bei saugotojams, - tai žmona Katia Mann, tai sūnus istorikas Gotfriedas Mannas (vadinamas Golo). Nenustygsta ranka pažymėti, kad Katia Mann, po keletos jos ištartų šiltų žodžių, buvo pabrėžtinai nuoširdžiai sveikinama. Juk jau tuomet literatūrologų dėmesį ji traukė panašiai kaip moterys susilietę su poetų J. W. Goethes, H. Heinės ir kitų gyvenimais. Pagaliau patsai Th. Mannas vieno iškilaus žmonos gimtadienio proga prie šventės stalo ištarė įsimintinus žodžius:
„Kas mane minės, privalės ir jos vardą ištarti...“
Čia aprašomo renginio programa buvo gerai apgalvota. Aišku, kad Alpių šalis pasidžiaugė, kad iš Hitlerio valdomos Vokietijos į ilgai trukusią emigraciją pasitraukęs, o pokario metais, jau būdamas garbaus amžiaus, iš Amerikos į senąjį kontinentą grįžes Nobelio premijos laureatas Thomas Mannas senatvės poilsiui, tačiau ir kūrybiniam darbui pasirinko kaip tiktai Šveicariją. Mažą helvetiškai jaukų Kilchbergo kaimą ant Ciūricho ežero kranto... Apie tai po Vandens bažnyčios skliautais kalbėjo profesorius Jean Rudolfas Salis. Gi Thomo Manno archyvo prie Ciūricho universiteto (pirmasis) direktorius profesorius H. Vyslingas pakvietė pažvelgti ir į visą Thomo Manno gyvenimą, nuo ankstyvos jaunystės iki paskutinio atodūsio 1955 metais. Taip buvo atidaryta paroda, sudaryta iš vertingiausių archyvo eksponatų. Tenka prisipažinti, kad neaišku buvo į ką žiūrėti, - į eksponatus ar... į juos žiūrinčiuosius. Tai buvo rašytojai, mokslininkai, jų tarpe keletas Nobelio premijos laureatų. Matėsi ir jaunų žmonių, matyt suartėjusių su vienu ar kitu Thomo Manno šeimos nariu...
Katia Mann kalbasi apie Nidos vasaras su žurnalistu Leonu Stepanausku Ciuriche, Šveicarijoje 1965 metais
Nidos "indėnų" vadai Tomo Manno duktė Elizabeta ir sūnus Micaelis su iš namų Miunchene atsivežtos virėjos vaikeliu
Nidos "indėnai" su savo vade rašytojo dukra Elizabeta (nuotraukoje dešinėje)
Liudviko van Bethoveno muzika ir užsklendė iš atminties negalintį išdilti renginį. O visa tai aprašančiajam ne visai ramu, jei nebūtų leista pasiteisinti dėl legitimacijos atsirasti tokioje vietoje ir tokiu metu. Išsaugotas nuo laiko pageltęs pakvietimas visgi paliudija. Juolab kad ant jo dar ir svarbiausios rašytojo pagerbimo šventės dalyvės ranka parašyta:
Atminčiai mūsų susitikimo 1975 metų gegužės mėnesį Kilchberge. Leonui Stepanauskui skiria Katia Mann.
Tai rašė jau nuo senatvės šiek tiek virpanti ranka. Katia Mann artėjo prie savo 93-čio gimtadienio…
Dėl „ramios sąžinės“ laikmečio dokumentas kartu su šiuo pasakojimu pateikiamas ir redakcijai. Gi publikavimui siūloma... nuotrauka. Ankstesnė, iš tų dienų kai - geru dešimtmečiu anksčiau - Katia Mann banga po bangos klojo prisiminimus apie šeimos vasaras Nidoje, apie savojo vyro su tuo susietus džiaugsmus bei rūpesčius. O į magnetofono juostelę, - tai dabar saugojama Thomo Manno archyve Ciūriche, - įkalbėjo dar ir tokius žodžius: Čia pirmą kartą gyvenime kalbu prie mikrofono... Tuomet tai buvo parama, net labai stipri, prie okupuotoje Lietuvoje dedamų pastangų atstatyti ir išsaugoti Nidos namelį kaip kultūros paveldą, paversti atstatytą vasarnamį tuo kuo šiandien jis jau plačiai žinomas.
O kodėl ant pakvietimo į Thomo Manno šimtąsias gimimo metines Katia Mann žymi Kilchbergas?
Būtent todėl jogei tą pačią dieną būta įvykių tąsos. Jau siauresniame rate... Ir būtent minėtoje Thomo Manno senatvės poilsio ir kūrybinio darbo vietoje - Kilchberge ant Ciūricho ežero kranto...
Ką išsaugojo atmintis iš įsimintino vakaro namuose, kuriuose dar buvo gyva Nidos vasarotojo, literatūros pasaulyje gerai žinomo žodžio meistro dvasia? Visų pirma tai, kad rankas teko spausti ir kitiems istorinio Nidos vasarnamio gyventojams, visų pirma Thomo Manno atžaloms, su kuriomis, - dėka motinos tarpininkavimo, - jau ilgokai buvo ir susirašinėjama... Tegul bus leista iš rašytojo vaikų išskirti buvusią mokyklinukę Elisabethą, kuri su šiek tiek jaunesniu broliuku Michaeliu (beje dabar Nidą lankančio ir publikacijomis remiančio profesoriaus Fridolino Manno tėveliu) Kuršių nerijoje pergyveno gražiausias vaikystės vasaras... Ne viena fotografija mergaitę rodo kaip „indėnų“ vadę Kuršių nerijos miške, atitinkamai spalvingai ir apsirengusią. O štai čia, Kilchberge, Nidos indėnė jau tiesė ranką kaip žymi okeanografė profesorė Elisabetha Mann - Borgese, atvažiavusi į savo tėvo šimtųjų gimimo metinių iškilmes.
Apie „mylimiausią“ Thomo Manno dukrelę Elisabethą šia proga privalu ir daugiau byloti. Panašiai kaip ir motina ji savo informacija itin noriai parėmė šeimos vasarnamio atstatymą Nidoje. Profesorės teikiami daviniai - geros atminties dėka! - didžia dalimi atstojo per karą žuvusius Nidos vasarnamio statybos vidaus planus. Pastato gaivintojai tai gavo per literatūrinėje spaudoje skelbtus profesorės prisiminimus bei per čia rašančiojo rankas. Netgi pasisekus Vokietijoje aptikti tuomet Veimare dar gyvenusią Thomo Manno vasarnamio architekto H. Reissmanno našlę ElfrydąReissmann, jaunystėje dirbusią asistente bei raštvede savo vyro bei jo partnerio inžínieriaus Nixdorfo biure Klaipėdoje, susilaukta nuostabos, - Elisabetha viską taip gerai ir teisingai prisimena!..
Su profesore Elisabetha Mann - Borgese gana ilgai susirašinėta. O Kilchberge štai ir pasimatoma. Tai žmogus - optimizmo įsikūnijimas... Nebūta sakinio ar minties, kurių nelydėtų šypsena, net skaidrus juokas. Tai dar vis ta pati „indėnė“. Tiek raštu, tiek ir gyvu žodžiu paaiškinama, kad jai Nida labai daug davė... Meilę gamtai, meilę jūrai. Pašaukimą! Tuojau pat kalbama ir apie tai, ką Nidoje galima būtų ir per nuotolį „gaivinti“... Juk 1975 metais iš anapus geležinės uždangos būta vien šykščių žinių. Vien tai, kad ten pagerbiamas tėvas rašytojas... O ar prisimenama motina (pasikartoja Thomo Manno reikalavimas)? Katia Mann juk visą gyvenimą, - ir Nidoje, - buvo artimiausia darbštaus vyro talkininkė, be to, dar ir gausios neramių, gabių žmonių šeimos cementas. Pagaliau ir tikroji Nidos vasarnamio „architektė“ (viskas vyko pagal jos nurodymus)...
Kaip paprastai tokių pašnekesių atvejais, iš profesorės lūpų ir visai nauja mintis: vasaros renginių Nidoje virtinėje galima būtų įtvirtinti jų motinos gimtadienį... Tai liepos mėnesio 24 diena. Pati Katia Mann dieną vadino tik kuklia šeimos švente. Užtat duktė Elisabetha liudija, kad būta net labai iškilios dienos. Ir tėvui! Toks jau supuolimas, jogei tatai - be išimties - sutapo ir su visomis 3 vasaromis Nidoje... Juk motinos gimtadienis – liepos 24 diena. Ir visai nelauktas papildymas: šeima, jau atsiradusi emigracijoje, planavo net ir sekančią, jau 1933 metų vasarą, gyventi Nidoje. Juk Lietuva tuomet dar buvo nepriklausoma valstybė. Kaip nors galima būtų buvę ją pasiekti. Tuomet papildomai dar ir labai miela mintis: Nidos vasarnamyje atšvęsime motinos penkiasdešimtmtį!.. (Tai patvirtina eilutės ir iš Thomo Manno sūnaus Klauso dienoraščio). Visgi tai būta jau per drąsaus sumanymo. Todėl ir neįgyvendinto... Kasžin ką 1933 metų vasarą būtų sumanę Hitlerio galvažudžiai, jau paėmę į rankas valdžią Vokietijoje. Juk pusiau atvira Lietuvos valstybės siena su tuometiniu „reichu“ kirto Neriją už kelių kilometrų nuo Nidos, nuo rašytojo vasarnamio...
Profesorės Elisabethos žodis tapo kūnu. Būtent tai kas lietė sumanymą atgaivinti motinos gimtadienį Nidoje. Bent 1975 metų vasarą. Juk tuomet nuo šimtųjų Thomo Manno gimimo metinių jį teskyrė mažas laiko tarpas. O veikta šitaip... Prisiminta, kad šias eilutes rašančiojo sunkiasvoris garso įrašų aparatas „Reporter 2“ dar nebuvo atvėsęs. Ir prie mikrofono netrukus turėjome jau ne tik motiną, bet ir buvusią mokyklinukę Elisabethą. Įsivaizdavome, kad klausytojai tolimoje Lietuvoje (dar vis po okupanto letena) Nidos vasarnamyje tą gražíą vasaros popietę susirenka švęsti Thomo Manno žmonos gimtadienį. Stebėtina, net nuostabu, kad Kilchberge į magnetofono juostą įrašyti Katios Mann ir profesorės Elisabethos Mann - Borgese žodžiai iš tikrųjų pasiekė vasarnamį Nidoje, ten susirinkusius žmones. Taigi adresatą. Ar greitai? Na, ne tą pačią vasarą, o tiktai sekančią. Taigi po vienerių metų...
Liudijimas ir šiuo atveju patikimas. Tai Thomo Manno vasarnamyje budėjusios Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos darbuotojos Julijos Lingvenytės ranka į Thomo Manno „memorialinio muziejaus“ kroniką įrašyti žodžiai:
1976 m. liepos 24 d. suorganizuota popietė „Katia Mann ir Nida“, skirta rašytojo žmonos gimtadieniui... Dalyviai išgirdo senosios namelio šeimininkės Katios Mann į magnetofoną įrašytus žodžius: „Sveikinu visus susirinkusius Nidos namelio terasoje. Sveikinu ir džíaugiuosi, kad ir aš bent gyvu balsu galiu atstovauti savo šeimai, būti jūsų tarpe...
Kronikininkė įrašė ir keletą žymesnių tos popietės dalyvių vardų. Tai pedagogikos mokslų daktaras J. Laužikas, aktorė M. Mironaitė... Sekė Klaipėdos dramos teatro aktoriaus A. Šimanskio skaitomi puslapiai iš T. Manno kūrinių. Ir dar:
Spontaniškai kilo idėja susirinkusiųjų vardu nusiųsti Katiai Mann telegramą. Įdomu tai, kad greitai į laišką susilaukta ir atsakymo... Senoji Nidos vasarnamio šeimininkė Katia Mann padėkojo net ir Nidos telegrafistei, - esą telegrama perduota „visai be klaidų“.
Tenka pridurti, kad ir kiti įrašai „kronikoje“ nemažiau įdomūs. (Patsai metraštis laisva iniciatyva sumanytas tuometinės Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos direktoriaus pavaduotojos Z. Mickevičiūtės ir jau minėtos aktyvios, savo „misija“ labai domėjusiosios bibliotekininkės J. Lingvenytės). Visų pirma „kronika“ pakartoja, kad būta nenutrūkstančio jauno muziejaus ryšio su literatūros Nobelio premijos laureato Thomo Manno šeimos nariais - senaisiais vasarnamio gyventojais. Į signalus iš Kilchbergo ant Ciūricho ežero kranto, jei tik būdavo įmanoma, ne sykį ir atsišaukta. Štai Katiai Mnnn buvo nusiųstas dailininko E. Varno sukurtas T. Manno atminimo medalis. Taip pat ir žymiai didesnio formato V. Kalinausko grafinis rašytojo portretas. Užfiksuota, kad anksti paramos susilaukta ir iš Thomo Manno archyvo prie Mokslų Akademijos Rytų Berlyne. Taigi iš tuomet dar egzistavusios Vokietijos Demokratinės Respublikos. Tokiu būdu tik menką Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos filialo statusą turėjęs „muziejus“ buvo pastoviai turtinamas įvairiais eksponatais. Jų tarpe ir naujais Thomo Manno Raštų leidiniais ir kita filologine literatūra.
O kokio tuomet (dar sovietiniais laikais) būta tokių ir panašių pastangų veiksmingumo? Į tai taip pat atsako „kronika“. Pavyzdžiui, tais pačiais metais kai „kartu“ su Katia Mann buvo atšvęstas senosios vasarnamio šeimininkės gimtadienis, 1976 – taisiais, atstatytą vasarnamį aplankė 49122 pavieniai lankytojai. Taigi beveik 50 tūkstančių. Tų metų ekskursantų skaičius - 9468. Panašūs skaičiai ir ankstesniaisiais, o ir po to tekėjusiais metais. Lankytojų tarpe būta net tokių svečių kaip pranzūzų rašytojas P. Sartre (tai vaizdžiai aprašė poetas Justinas Marcinkevičius).
Kyla klausimas: kodėl šiandien visa tai beveik neprisimenama. Ar norima neigti kad ir „tuomet“ (pusamžį trukusios okupacijos metais) žmonės gyveno, dirbo, net ir labai sunkiomis sąlygomis stengėsi pasitarnauti savajai kultūrai? Ir ateičiai! Štai čia kyla noras jau ir pačiam rašančiajam pasiprašyti į liudininko kėdę...
Taip, jau gyvenant užsienyje (Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, taigi pagal tuometinį valdžios supratimą „draugiškoje valstybėje“) pavykdavo kartą per metus gauti vizą ir paviešėti „Tarybų Lietuvoje“... Tuo pasinaudojant ir į Nidos renginius atvažiuoti. Ir štai koks ten atsiverdavo vaizdas. Bent jau vasarą Thomo Manno „namelyje“, tame provincijos bibliotekos „filiale“, budėdavo klaipėdiškiai bibliotekininkai. Jie - daugiausiai „jos“ - net džiūgavo gavę tokią užduotį. Juk šiek tiek padirbėjus galima buvo ir jūroje pasimaudyti... Ir būtent šių žmonių tarpe atsirado entuziastų, kurie suprato kur ir kokioje vietoje dirba. Šalia jau minėtų vardų menasi energingai prie aktyvistų būrelio prisijungęs jaunas rašytojas Juozas Šikšnelis (šiandieninis Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos vadovas). Itin didelė sėkmė „nameliui“ buvo Nidos mokyklos pedagogės Vitalijos Jonušienės atsiradimas. Jai, - vėliau jau laisvoje Lietuvoje ilgametei, dar ir iki šio laiko Thomo Manno muziejaus direktorei, - priklauso nuopelnas memorialo išvedimo į brandaus lygmenio literatūros muziejų tarpą. Dar atsidavęs bendram reikalui talkininkavo direktorės (dar tik būsimos) vyras dailininkas Edvardas Jonušas. Kaip žinoma, labai gražiai įsirašęs į Kuršių nerijos istoriją...
Kaip neprisiminti „anų laikų“ ir laisvųjų talkininkų. Iš Thomo Manno šeimos susilaukusių viešai pareikšto dėmesio... Visų pirma tai senasis Nerijos girininkas Ričardas V. Krištopavičius (1923 – 2007). Čia rašantįjį, tuomet jauną žurnalistą ir germanistą, girininkas baugiomis sovietinių laikų pasienio režimo sąlygomis apiformino kaip savo vasaros „pagalbinį darbininką“. Šitaip buvo pradėta (dviese, dulkėtais keliais, ant sunkiai alsuojančio motociklo) paieška dar gyvenusių ir vasarotoją Thomą Manną prisiminusių nerijos senbūvių. Vasarnamio gelbėjimo iniciatoriams to būtinai reikėjo norint įsigyti legitimaciją „namelio“ atstatymui gauti tuo metu, kai net Lietuvos komunistų galva A. Sniečkus mestelėjo frazę „Kam to vokiečio muziejaus reikia blogos atminties Memelende (suprask: Klaipėdos krašte; tai iš rašytojo A. Venclovos laiško )“. Gi ilgas paieškų kelias nenutrūko ir čia rašančiajam persikėlus (šeimos suvedimo pagrindu) gyventi į Berlyną. Tuomet pasinaudota ir kitų šalių (Vokietijos, Šveicarijos) archyvų madžiaga. Žengta ir iki nuoširdžios pažinties su Thomo Manno šeimos nariais, su buvusiais Nidos vasarnamio gyventojais.
Tenka prisiminti, kad abejonių dėl Nidos vasarnamio atstatymo nestigo ne tiktai sovietų okupuotoje Lietuvoje, kur visų pirma atsiremta į literatūros Nobelio premijos laureato T, Manno antihitlerinę poziciją Antrojo pasaulinio karo metais, bet ir taip vadinamuose Laisvuose Vakaruose. Ką gi ten sumanė komunistai? - buvo klausiama. Gal ką nors panašaus kaip tėpliojimas jiems tinkamų Thomo Manno citatų ant Berlyno miestą skeliančios „sienos“?! Visgi atvira Thomo Manno šeimos parama „namelio“ atstatymui vertė ir užsienio žiniasklaidą į lietuvių pastangas žvelgti kitomis akimis. Tai labai ryškiai pajausta, kai iš po čia rašančiojo plunksnos 1987 metais, taigi dar okupuotoje Lietuvoje pasirodė (iš anksto neplanuota) vilniškės leidyklos „Vaga“ išleista knyga „Tomas Manas ir Nida“ (1996 ir 2011 metais sekė papildytos laidos; 2011 metais dar ir vertimas į vokiečių kalbą). Jau tą pirmąją laidą žymiausias Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher Zeitung“ (1988. 01.28, nr. 21) savo recenzijoje pasveikino tokiais žodžiais:
Lietuva stengiasi atgaivinti savo senus ryšius su Vakarais. Tokių pastangų išraiška – Vilniuje šiuo metu išleista knyga, kurioje prisimenamas nežinomas „lietuviškas“ laikotarpis Thomo Manno gyvenime...
Lyg ir laiku viskas buvo atlikta. Juk patikimi liudininkai, visų pirma istorinio Nidos vasarnamio gyventojai, gęso... Katia Mann Anapilin palydėta 1980 metais. Profesorius Golo Mannas mus atsisveikino 1994 - taisiais. Skaudu kad ir žvaliausioji talkininkė profesorė Elisabetha Mann - Borgese („mokyklinukė“) 2003 metais taip pat pasekė artimuosius... O vis tiktai sukauptos medžiagos aplankuose dar esama „balsų“, kuriuos verta išgirsti.
Pavyzdžiui, regimo troškulio praturtėti laikais, - teisėtai ar neteisėtai, – susilaukiama ir laisvoje Lietuvoje. Tai anksčiau ar vėliau reiškiamos pretenzijos į prieškario metais turėtą ar paveldėtą turtą... Net ir Thomo Manno „namelis“ ne išimtis. Ryškiausias pavyzdys: tūlos amerikietės Möller noras atsiimti jai priklausantį, iš Thomo Manno šeimos „nusipirktą“ Nidos vasarnamį. JAV žiniasklaidoje turtuolė Möller pasigyrė, kad esą vasarnamį ne tik nusipirkusi, bet ir viską apmokėjusi. Įrodymui smulkiai aprašytas šitos ponios atsilankymas bei „derybos“ su Thomo Manno šeima Nidoje... Prirašyta net ir visai neįmanomų dalykų. Pavyzdžiui tai, kad Thomas Mannas „ten“ saugojęs… Nobelio premija apdovanoto romano „Budenbrokai“ rankraštį.
Apie čia minimą ir kovingai nusiteikusią turtuolę bei jos norus sužinota dar tuomet, kai buvo galima pasiklausti pagrindinį (po motinos mirties) Thomo Manno šeimos turto paveldėtoją profesorių Golo Manną. Raštiškas atsakymas, pažymėtas 1981 metų birželio 9 dienos data, skamba šitaip:
Mielas pone Stepanauskai,
dėkoju Jums už gegužės mėnesio 17 dienos laišką. Ponios Möller rašte esama šiek tiek tiesos. Matomai ji tikrai viešėjo vasarnamyje. Jos aprašytas arbatos, ar kavos, servisas, jai kritęs į akis, tikrai galėjo būti ant stalo. Tai būta mano sesers Erikos ir brolio Klauso dovana tėvams jų vedybų sidabrinių metinių proga. Iš tikrųjų ant puodynės matėsi tėvų fotografija, o ant puodelių – visų vaikų (ta spalvota keistenybė buvo parsivežta iš Amerikos, - L. St.). Šitą servisą ponia tikrai matė… Tačiau tai ir viskas. Pasakojimas, kad ji stalčiuje (!) matė romano „Budenbrokai“ manusriptą, ar kokį nors kitą rankraštį, tai jau visiška nesąmonė. (...). Niekuomet nebuvo pasirašyta ir kokia nors pardavimo sutartis. Juolab gauti pinigai. Tatai aš galėčiau liudyti prisiekiant... Tikra tiesa tokia: kad kažkas mano tėvams jau į Šveicariją rašė, turbūt Molenhaueris (Nidos viešbučio savininkas, įgaliotas vasarnamį prižiūrėti, - L. St.), bene 1937 metais, jogei praktiškiausia būtų vasarnamį parduoti. Mano motina į tai atsakė teigiamai. Tačiau nuo to laiko tėvai apie vasarnamį nieko daugiau negirdėjo. Ir niekuomet kokia nors pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta. Taigi visiškai formaliai vasarnamis ir šiandien turėtų priklausyti mano tėvams. Savaime suprantama kad aš kaip paveldėtojas tokią mintį laikau nerimta. Netgi priešingai. Aš džiaugiuosi, kad toksai gražus memorialas ten įkurtas.
Su nuoširdžiausiais palinkėjimais.
Jūsų Golo Mann
Cituojamas dokumentas išsaugotas. Pageidavimo atveju tai bus perduota muziejui Nidoje. Savo ruožtu esama ir baigiamųjų pastabų. Kažkodėl kai kuriose publikacijoje, pavyzdžiui, Thomo Manno muziejaus atsakingos darbuotojos pašnekesyje su RTL žurnalistu (ryšium su 2013 metų vasaros Thomo Manno kultūros festivaliu) „bendradarbiavimo“ su Thomo Manno šeima pradžia siejama su profesorės Elisabethos Mann - Borgese viešnage Nidos vasarnamyje 1995 metų vasarą.
Taip, tai būta įsimenančio ir labai svarbaus akcento... Juk buvusi „mokyklinukė“ vienintelė iš vasarnamio senųjų gyventojų aplankė savo seną ir mielą vasarvietę. Tokia proga profesorė pasidžiaugė, kad laisva Lietuva gražiai saugoja kultūrai brangią vietą. Ir kad su Thomo Manno vardu siejami renginiai, noras tapti veiksmingu tautų kultūrų tiltu, atitinka tiek tėvo, tiek visos šeimos mintis... Tik daug išsamesniame laiške šias eilutes rašančiajam rašytojo duktė savąją viešnagę Nidoje pavadino užsklanda, o ne šeimos (buvusiųjų vasarnamio gyventojų) bendradarbiavimo su Lietuva pradžia. Bendradarbiavimo šaknis galima vadinti netgi labai giliomis.
Berlynas – Vilnius – Nida
Atgal
.jpg)
