Kultūra

07.01.Vaclovas Volkus: „Kiekvienam savas krantas“

Loreta Nikolenkienė,

Lietuvos Žurnalistų sąjungos narė

Kėdainietis pedagogas, poetas, Lietuvos politinis veikėjas Vaclovas Volkus yra išleidęs ne vieną poezijos knygą. Pirmoji išleista 1995 m. pavadinimu „Ateik nors per sapną“.

Knygos „Laiko tėkmės atspindžiai“ viršelis

Su „Lietuvos aido“ skaitytojais mielai dalinuosi aštuntąja – „Laiko tėkmės atspindžiai“, joje sudėtas 131 eilėraštis ir paties parengtas rašinys pagal Lietuvos valstybinio istorijos archyvo duomenis apie bajoriškosios Volkų giminės geneologiją ir jos tąsą. Volkų giminė, amžius priklausiusi privilegijuotam luomui, oficialiai pripažinta bajoriškos kilmės, ir šiuo metu priklauso Lietuvos bajorų sąjungai.

Taigi Vaclovas Volkus – bajoriškos kilmės poetas, beveik kasmet išleidžiantis po eilėraščių knygą, 1995-aisiais išleido net dvi. Iš viso į knygas sudėta jau per tūkstantį eilėraščių. Autorius kategoriškas: „Mano eilėraščiai turi rimuotis. Nemėgstu taip vadinamų modernių eilėraščių ir niekada jų nerašysiu. Atsitiktinio žodžių „kratinio“ be tradiciniam eilėraščiui įprastų posmelių, nors juose ir būtų labai gili mintis, aš nevadinu ir nemanau esant poezija. Esu giliai įsitikinęs, kad tikra poezija turi skambėti. Ir suprasti ją turi kiekvienas skaitantis, ne tik filosofinio ar psichologinio mąstymo galiūnai“.

Vaclovo poezija – labai įvairi. Daug gražių, šviesių minčių autorius skiria gamtai, tėvynei, meilei. Netrūksta ir pašaipios ironijos, drąsiai pajuokiančios mėgstančius keisti savo nuomonę, pataikaujančius ar ieškančius sau naudos. Visa kūryba – išjausta ir suprantama, prabylanti į skaitytojus, mylinčius skambų žodį ir šviesias mintis.

„Lietuvos aido“ skaitytojams pateikiu keletą posmų iš knygos „Laiko tėkmės atspindžiai“, o garbingo jubiliejaus – 90-mečio - proga redakcijos kolektyvo, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Vilniaus skyriaus atstovės Birutės Silevičienės ir visų gerbėjų vardu linkiu gerb. Vaclovui Volkui tik pozityvių minčių ir darbų, einant prasmingu gyvenimo keliu, lai neišsenka džiaugsmo, sveikatos versmė...

Kiekvienam savas krantas

Nuo likimo rankos nepabėgsi,

Nors ir pats jo kalviu tu buvai.

Siekiamos tu laimės tiek pasieksi,

Kiek galingi prigimties sparnai.

Kiekvienai esybei - savas krantas,

Pilkas jis, grublėtas, ar gražus.

Nepaliksi jo, nes savo svertais

Išmatuos jis tavo sparnelius.

Gamtai didžios dovanotos galios –

Jos ir smilgos, stiprūs ąžuolai.

Nors visų jų raibsta rūbas žalias,