Kultūra
05.23. Nepamirštamai puiki šventė Ukmergėje
Juozas Elekšis
Ukmergė jau daug dešimtmečių man kaip antroji gimtinė. Pro tą mielą miestelį visada pravažiuodavome iš Žemaitijos skubėdami į Vilnių. Juo toliau, juo labiau jis darėsi brangus. Gal todėl, kad čia traukė žemaičių palikti pėdsakai. Daug kur minima, kad čia apsigyveno nuo kryžiuočių pasitraukę žemaičiai. Iki šiol išliko įspūdingų įtvirtinimų liekanos. Tai patvirtina ir faktas, kad vietovė priklausė Vytauto favoritui Mantvydui, ir tik vėliau, vedybų dėka, atiteko Radviloms. Kitas faktas, kad jėzuitai čia rado daugybę pagonybės liekanų: žmonės nekrikštijo vaikų, nėjo išpažinties, atliko ritualus gamtos jėgoms. Kyla įtarimas, kad čia pasitraukę pagonys pamiršti pakrikštyti. Senesni žmonės pasakoja, kad iki Smetonos laikų pagonys išlaikė savo kapines. Net šiais laikais, atkeltas naujas kunigas pasakęs: kai visi tėvai pradės krikštyti vaikus, manysiu, kad mano misija buvo sėkminga. Visai nepagrįstas aiškinimas, kad Žemaitkiemio pavadinimas kilęs nuo žemos vietos ar dar nuo ko kito. Žemaitkiemis yra ir Kauno rajone, o Žemaitėlių daugybė. Būdinga, kad visose tose vietovėse jėzuitai rado daugiausia pagonybės liekanų. Ukmergę priminė ir kai kurie seni mažeikiečiai. Jauni ir neapmokyti jie buvo pasiųsti į lenkų frontą. Apsistojo Ukmergėje. Frontas buvo kažkur apie Širvintas, todėl naktį miegojo ramiai. Staiga išgirdo, kad gatvėmis lekia lenkų kavaleristai. Bėgo daržais, nes ne visi turėjo ir ginklus. Pasisekė ne visiems. Viena ukmergiškė per televiziją pasakojo, kad ir jos būsimas vyras, nors neturėjo ginklo, bėgo miestelin kovoti su prasiveržusiais lenkais. Negalėdamas ką nors padaryti, pakele ėjo namo. Staiga atlėkė kavaleristai. Vienas užsimojo kardu. Galvą prisidengė nuogomis rankomis. Nukirto visus pirštus ir smarkiai sužalojo galvą. Kraujuose gulintį pakėlė žmonės. Išgyveno, bet visą amžių liko invalidu. Beje lenkai labai gerai atsiliepė apie lietuvių karius. Jie apšaudė įsibridę į balas, iš tankių krūmų, kur negalėjo prasibrauti kavaleristai. Dėl to kavaleristai patyrė nuostolių. Papuolusius į rankas, šaudydavo. Kavaleristai su nuostaba pabrėžė, kad lietuviai, prieš sušaudant, niekada nesileido užrišti akių. Atgimimo metais, desantininkams užgrobus spaustuves, net 14 redakcijų spausdinome savo leidinius Ukmergėje. Važinėjau ten su savu automobiliu. Grįždavau kartais net trečią valandą nakties. Žieminių padangų nebuvo. Esant plikledžiui, nebuvo galima pajudėti iš vietos. Važiavome kolonoje, vieni kitus pastumdami. Paskutinis būdavo tas, kur sėdėjo du žmonės. Vienas stumdavo, o kai pradedi važiuoti, bendrakeleivis įšoka lėtai judančion mašinon. Nuvažiuodami, fotošabloną slėpdavome po kilimėliu, nes įvažiuojant į Vilnių, stovėjo šarvuočiai ir kareiviai įtariai žvelgdavo į automobilius. Jei pirmame puslapyje būdavo kokia raudonžvaigždė karikatūra, pakelės „sargus“ aplenkdavome. Pro Maišiagalą sukdavome kairėn ir atvažiuodavome beveik iki Nemenčinės. Nuo jos pasukdavome į sodus. Iš ten, vadinamuoju tankų keliu, paneriais, tarp karinių šarvuočių ir kitokio transporto, judėjome link Vilniaus. Laikraščius pridengdavau skudurais. Kariškiai galvodavo, kad žmogus važiuoja iš sodų bendrijos. Prie Verkių parko buvo kažkokia kariškių bazė. Ten visada būriavosi ginkluoti kariškiai, stovėjo šarvuočiai, bet nė vienam neatėjo mintis patikrinti, kas čia dabar važiuoja sunkiai pakrautu automobiliu...
Gana atsitiktinai susipažinau su šauniu, Vacės Ignatavičienės vadovaujamu, Ukmergės ansambliu „Lyra“. Jis ne kartą koncertavo mano knygų pristatymuose, svečiavausi pas juos. Kartu važiavome į Anykščius. Ne veltui su kolegomis sukūriau net dainą „Ukmergė“, kurią kartais padainuojame Vilniaus žemaičių sueigoje...
Renginio įkvėpėja ir organizatorė Valerija Naraškevičienė
Panevėžiečiai visiškai įsikūnijo į senovinę dvasią
Šiam Joniškiečių ansambliui sutartinai plojo visa salė
Irutė Štarienė ir Valerija Naraškevičienė renginio metu plušėjo kaip dvi bitelės
Su malonumu priėmiau kvietimą dalyvauti renginyje „Gimtoji kalba – motinos kalba“. Geresnio pavadinimo ir nebuvo galima sugalvoti. Tik mūsų močiutės, prie ratelio mokydamos vaikus, išsaugojo gimtąją kalbą. Vaikams mokykloje už pasakytą lietuvišką žodį ant kaklo kabindavo „gėdos“ lenteles. Tokias lenteles anglai kabino ir airiams, kai jie ištardavo kokį žodį gimta gėlų kalba. Airiai narsiai kovojo ginklu, net iki šiol dar vykdo teroristinius išpuolius, bet gimtosios kalbos, dėl persekiojimų, neišsaugojo. Airiai dabar kalba angliškai. Airija jau 90 metų nepriklausoma, labai stengiasi susigrąžinti protėvių kalbą, bet vis nesėkmingai. Kalba, kaip ir mergaitės nekaltybė – praradai, ir praradai visiems laikams. Kalbą išsaugojome tik motinų ir drąsių knygnešių dėka. Nenuostabu, kad renginyje daugiausia gražių žodžių pasakyta ir gražių dainų padainuota gimtai kalbai ir mamai. Koncertą pradėjo Ukmergės ansamblis „Lyra“ (vad. Vacė Ignatavičienė), padainavęs Juozo Elekšio žodžiams Aloyzo Žilio sukurtą dainą „Gimtoji kalba“ ir to paties poeto mamai skirtiems žodžiams sukurtą Antano Galdiko dainą „Ilgesys“. Puikaus renginio organizatorė, žinoma, buvo energingoji Ukmergės bočių klubo „Viltis“ vadovė Valerija Naraškevičienė, o renginį vedė, skoningai smetonines madas pademonstravusi Irutė Štarienė. Sunku būtų iškirti kurio nors rajono dainininkus – visi buvo puikiai pasirengę, susidainavę. Džiugino Joniškio mišrus vokalinis ansamblis (vad. Birutė Daugintytė) ir vyrų ansamblis (vad. Jūratė Griciūnienė). Visų širdis sudrebino Donato Norkaus ir Vytauto Liulio puikūs balsai, Jolantos Gižienės solinės partijos. Vyrų atliekamai senovinei prancūzų kareivių dainai salė pritarė ritmingais plojimais. Ji man priminė studentavimo metus, kai žygiuodami traukdavome: „Mirtis mums vieni juokai, iškeliaujam, iškeliaujam“. Žinoma tada galvojome apie mirtį ne už sovietinę imperiją, o Lietuvą. Patiko visiems ir ukmergiškių šokis pagal senovinę lietuvių liaudies dainą „Mudu du broliukai“. Ji buvo mūsų šeimos tradicinė daina. Susirinkus svečiams, tėvas visada ją užtraukdavo, o jam tuoj pritardavo gražiabalsis dėdė Vincas. Negalėjai nesidžiaugti Panevėžio bočių ansamblio „Šaltinėlis“ (vad. Virginija Skapienė) dainomis. Žavėjo ne tik tuo. Ansamblis nepagailėjo pinigų ir laiko persirengti senovinių madų rūbais: vyrai rėmėsi madingomis juodomis lazdelėmis, mūvėjo juodas skrybėles ir kostiumus, moterys, žinoma, tuo labiau žavėjo tų laikų madomis. Puikiai pašoko klubo „Radasta“ (vad. Roma Morkūnienė) senjorai. Nustebino ir tai, kad nepailstančioji Vacė Ignatavičienė, tarp daugybės darbų, sugebėjo dar suorganizuoti naują ansamblį „Romantika“, kuriam akordeonu, kaip ir „Lyrai“, pritarė B. Verbickienė. Uteniškiams atstovavo ansamblis „Bočiai“ (vad. Zita Kviklienė), kuriam pritarė trimitas ir trys akordeonai. Labai didelis Joniškio ansamblis „Dobilas“ (vad. Birutė Daugintytė). Jo atstovai Janina Altaravičienė ir Saulius Petrauskas gražiai padainavo kelias romantiškas dainas. Turėjo joniškiečiai ir balsingą vyrų ansamblį (vad. Jūratė Griciūnienė).
Nežiūrint tokios didelės programos, atsirado vietos ir ukmergiškei poetei Leonorai Jankeliūnienei.
Taip įsilinksminus, dainos netilo ir prie suneštinių vaišių stalų, kur visus linksmino akordeonistas Jonas Petrauskas, jam talkino V. Skučienė. Visus kiek nustebino
netikėtai suskambęs V. Ignatavičienės ir V. Skučienės puikus duetas.
Renginio pabaigoje buvo padėkota Ukmergės Kultūros centro direktorei Rasai Graužinienei ir meno saviraiškos vadovei Lenčiškienei, bei Rokiškio AB „Rokiškio pienas“ Ukmergės filialo direktoriui Vytautui Lapei. Dėkoti tikrai buvo už ką – salė buvo puikiai papuošta, sutvarkyta, kolektyvai gavo dovanėles ir labai skoningus padėkos raštus. Žiūrovų vardu norėtųsi padėkoti „Vilties“ klubo organizatorei Janinai Badokienei ir, žinoma, energingajai Valerijai Naraškevičienei. Jos dėka senjorų širdyse stipriau sužibėjo jaunystės prisiminimų žiburėlis.
Atgal
.jpg)
(1).png)
