VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

05.20. Seime jubiliejinė paroda: žurnalistų poezija tapybos akiratyje

Albertas Vaidila, Menotyrininkas

Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje (Seimo I rūmai) veikia penktoji žurnalistų dailininkų tapybos paroda „Laisva spauda - laisvas aš", skirta Spaudos dienai pažymėti. Šios jubiliejinės parodos atidarymo metu jos dalyvius sveikino Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Seimo narys, žurnalistas Linas Balsys, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos pirmininkas Dainius Radzevičius, nepailstanti renginių organizatorė ir režisierė, taip pat ir žurnalistų dailininkų kasmetinių parodų organizatorė žurnalistė Aida Vėželienė (Verdi). Buvo pakviestas tarti sveikinimo žodį ir LŽS internetinės svetainės redaktorius Vytautas Žeimantas, kuris yra žurnalistų poezijos dviejų rinkinių sudarytojas ir redaktorius, iš kurių  vienas - žurnalistų poezijos vieno eilėraščio knyga „Sušvieski, saule" (2014) tapo šios parodos inspiracija. Visi parodos dalyviai, taip pat ir V. Žeimantas apdovanoti specialiomis Lietuvos žurnalistų sąjungos šiai parodai skirtomis vardinėmis dovanomis, Seimo suvenyrais, gėlėmis. V. Žeimantui įteiktas ir LŽS, NŽKA Padėkos raštas už aktyvią veiklą žurnalistų meninio ugdymo darbe ir propagavime.

Kaip žinia, pilnas šios šventės pavadinimas „Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena". Visos trys sąvokos - spauda, kalba ir knyga glaudžiai susijusios. Kalba, žinoma, reikšmingiausia. Be jos neturėtume nei spaudos, nei knygų. O kaip su dailės darbų paroda? Be abejo, susijusi. Dailė - taip pat kalba, turinti savitą ženklų sistemą, skirtingą nuo rašmenų, tačiau pajėgiančią paveikti žiūrovo mintis ir jausmus, o laikraščių, žurnalų, knygų iliustracijose dažnai ne tik siekiama pavaizduoti tai, kas kalbama tekste , bet ir savaip jį interpretuoti, papildyti, pratęsti autoriaus mintis,  sustiprinti situacijos nuotaiką dramatizuojant, poetizuojant  arba pabrėžiant jos komiškumą ir pan. Šįkart buvo pakviesti dalyvauti parodoje tapytojai, kurie imtųsi tapybos darbais interpretuoti po vieną pasirinktą eilėraštį iš žurnalistų poezijos vieno eilėraščio knygos „Sušvieski, saule". Taigi iš 104 žurnalistų poezijos knygos autorių ir tiek pat eilėraščių tapytojai savo meninei poezijos pajautai  išreikšti išsirinko 26 poetų po 1 eilėraštį. Paveikslų ekspozicijoje šalia kiekvieno darbo pakabintas ir kūrėjo pasirinktas eilėraščio tekstas. Tokiu būdu ne tik siekta poezijos ir tapybos simbiozės, bet ir sudarytos geros sąlygos  kiekvienam parodos lankytojui, palyginti eilėraščio tekstą su paveikslu, čia pat susidaryti savo nuomonę apie  dviejų menų - poezijos ir tapybos kalbos sąveiką, vizualinę ir estetinę dermę.

Po parodos atidarymo. Iš kairės Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, parodos  organizatorė Aida Vėželienė, žurnalistas, rašytojas Vytautas Žeimantas, Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Seimo narys Linas Balsys

Žurnalistas ir dailininkas Albertas Vaidila (dešinėje) su žurnalistu ir poetu Ipolitu Skridla prie A. Vaidilos paveikslo „Skrajojanti danguje“. Vytauto Žeimanto nuotrauka

Apžvelgus ekspoziciją, galima (žinoma, su tam tikromis išlygomis) suskirstyti darbus į dvi grupes. Tokį suskirstymą apsprendžia tapytojų braižo skirtumai, skirtingai suvokiami dailės kūrinio ir poezijos sanglaudos dalykai, meninė raiška, realybės ir fantazijos subalansavimas. Kaip esminį dalyką, manau, reiktų išskirti tapytojo(os) sugebėjimą pasinerti į poezijos pasaulį ir drobėje prabilti poetinės tapybos kalba. Pirmajai grupei ar geriausiai susidorojusiems su užduotimi priskirčiau didžiumą abstrakčių darbų, kurie patraukia kompozicijos išbaigtumu, spalvų deriniais, spalvų ir linijų ritmika, poetiška dvasia. Toks dekoratyvus išradingai pasikartojančių elementų ritminis išdėstymas susišaukiantis su postmodernizmo kūrybos principais Sandros Vidmantės „Nesu žvaigždė" (to paties pavadinimo Romualdo Tupčiausko eilėraščiui). Panašiai sąsajų su poezija ieško ir Modestas Malinauskas drobėje „Ilgesys" (Kazimiero Laužiko eilėraščiui tuo pačiu pavadinimu), tik jis kompozicijos dekoratyvumo siekia  potėpių pynes perkirsdamas horizontalių linijų ritmika, tokiu būdu pasiekiama artimesnė sanglauda su eilėraščio poetika. Atkreipia dėmesį ekspresyvus gelsvai žalsvo kolorito Daivos Margienės „Tuščiaviduris ruduo" (Audronės Šimaitytės eilėraščiui „Ruduo"). Kartais iškalbingiausią dailės ženklų naratyvą gali atstoti nesudėtingų formų kompozicijos, tinkamai panaudojus kolorito galimybes. Tokį raiškos būdą pasirinko Aida Vėželienė (Verdi).  Jos paveiksle „Noras" (Birutės Kalvaitytės - Pavlovienės eilėraščiui „Pasivaikščiojimas") dėmesys sutelktas į eilėraščio poetiką, nuotaiką, kurią perteikia palyginti nesudėtingų formų vaizdu, kurį praturtina iki poetinio skambėjimo jautriai niuansuota tapyba, spalvine kultūra. Panašios stilistikos, tik dar šviesesnio kolorito Giedrės Riškutės „Šeštadienis".  Reginos Siiros „Keturi pavasariai" (Alfonso Nako eilėraščiui „Pavasaris") išraiškinga formų ir potėpių darna gerai atliepia poeto sukurtą džiaugsmingą pavasario nuotaiką, Linos Vaišnytės kompozicija "Žinių atneša vėjas" (Laimos Verbliugevičiūtės- - Sendrauskienės eilėraščiui „Net ir ten, kur nėra televizijos") filosofine ramybe dvelkianti didelė erdvė su keliais išmoningais elementais. Ekspresyvumu ir spontaniška tapysena  trykšta Junijos Galejevos „Eilėraštis" (Stasio Lauciaus eilėraščiui „Pasaka"). Šviesūs, nuotaikingi Aušros Šiaulytės alegorinis paveikslas emigracijos tema „Vėl kaip avys"  (Ramutės Dabregaitės - Šimulienės eilėraščiui „Seni lagaminai"), Alberto Vaidilos ( šio straipsnio autoriaus - A. V.) darbas „Skrajojanti danguje"  (mano eilėraščiui „Virsmų diptikas"), kuriame metaforiškai pavaizduota poezijos mūza. 

Antrajai grupei būtų galima priskirti daugumą įdomių paveikslų, pasižyminčių įvairiais tapybiniais privalumais ir drąsiais sprendimais, kuriuose pastebimi atpažįstami mūsų gyvenamos aplinkos - medžių, statinių, gėlių, istoriniai, alegoriniai motyvai su žmonių, gyvūnų atvaizdais, tačiau pasigendama visumos „sustygavimo" - realistiniai, dažnai išties neblogai sumodeliuoti personažai ne itin dera prie abstraktaus fono, atlikto kita tapybos maniera. Taip pažeidžiama paveikslo visuma. Trūksta realybės ir fantastikos arba išmonės subalansavimo. Centriniai personažai dažniausiai palieka gerą įspūdį, nors sąlytis su poezija neretai diskutuotinas. Tokie Piotro Kostino „Devotio excelsus. Didysis pasiaukojimas" (Kazimiero Andriekaus eilėraščiui „Golgotoj saulė temsta"), kuriame psichologiškai įtaigiai, realistiškai pavaizduota Kristaus nukryžiavimo scena; taip pat dramatiškas, psichologiškai paveikus Ir Ligitos Juchnevičiūtės nutapytas didelis moters veidas, kuriam regis gerokai per ankštas drobės formatas, kaip ir hiperbolizuotas herojės gyvenimas poetės Perpetua Dumšienės  eilėraštyje „Curriculum vitae. Moters gyvenimas";  Agnės Verksnytės „Aquila non captat muscas. Erelis musių negaudo" (Jūratės Ablačinskaitės to paties pavadinimo eilėraščiui), nutapytas sutelkiant pagrindinį dėmesį paukščio modeliavimui, Vyganto Vėjo paveiksle „Leta" (Kristinos Buidovaitės eilėraščiui ‚,Paskutinioji diena"), ryškiai dominuoja impozantiškų formų apnuogintos moters biustas su cigarete rankoje,  Andriaus Makarevičiaus kūrinys „Pagauti didžiąją žuvį" stebina galingų formų žvejo figūra su didele žuvimi rankose (Juozo Elekšio  eilėraščiui „Auksinė žuvelė") - tokia kompozicija  puikiai tinka  autoironiškoms žinomo poeto eilėms. Bene pats komiškiausias Renatos Pribušauskienės didelio kvadrato formos paveikslas su  dviem stambiom išsišiepusiom beždžionėm - taip netikėtu tapybiniu sprendimu kandžiai atsiliepta į kalambūrinį Algimanto Jasulaičio  eilėraštuko „Ar skausmas didelis?" žodžių žaismą.

Trumpoje parodos apžvalgoje nekėliau sau tikslo išsamiai apžvelgti visus parodos darbus. Tai padaryti būtų ir ne taip paprasta - visgi 26 kūriniai. Paliečiau tik 16 autorių darbus, kurie praktiškai pakankamai nušviečia temų spektrą - nuo istorinės dramos iki komiškų situacijų, nuo žemiškos būties dalykų iki kosminės mūzos. Glaustai apibūdinti eilėraščių vizualizavimo būdai, suprantama, negali atspindėti daug puikių dalykų, kuriuos tapyboje gali įžvelgti atidus parodos lankytojas. Mano tikslas buvo apčiuopti ir aptarti tas kelias tendencijas , kurios išryškėja šioje parodoje bei pasidalyti mintimis apie tai , kas padeda autoriui sukurti darbą, kuris yra paveikus, poetiškas ar giminingas poezijai, o taip pat kokios dažniausiai pasitaikančios  problemos siekiant vaizdo kokybės.

 

Atgal