VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

05.16. Mylėti... labai sunku

Prof. Ona Voverienė

Mes abu iš vieno lašo

Iš tos pačios gelmės

Skraidome sparnus suglaudę

Mes abu čionai atėjome

Ir vėl išnyksime –

Kaip tirpstančios snaigės

Besiblaškančios vėlės.

Saulutė Genovaitė Markauskaitė

Toks įrašas pateiktas poetės Saulutės Genovaitės Markauskaitės eilėraščių rinktinėje „Ilgesio paukščiai“ (K., 2016). Joje – gražiausi poetės eilėraščiai iš jos anksčiau išleistų poezijos knygų „Džiaugsmo ir skausmo verpetai“ (Kaunas-Kėdainiai,1992); „Buvo laikas stiklinis“ (K., 2000);

„Meilės skliautai“ (K., 2000); „Meilės akys“ (K., 2000); „Erškėtrožei pražydus“ (K., 2007); „Vilties vaivorykštė“ (K., 2007).

Saulutės Genovaitės Markauskaitės kūryboje būta ir įdomių nukrypimų nuo poezijos. Tai jos didžiulės apimties kraštotyrinio pobūdžio knyga – „Krekenava laiko tėkmėje“ (Kaunas, 2014. – 744 p. , iliustr.) ir „Skulptorius Bernardas Bučas“ (K., 2016). Nors abi knygos susilaukė palankių vertinimų spaudoj, ir parodė, kad Saulutė gali rašyti įdomiai ir turiningai ne tik poeziją, bet ir prozą, jos poezijos paskutinės knygos ir ypač nauji eilėraščiai jos rinktinėje parodė, kad poezijos Saulutė NERAŠYTI NEGALI. Tai visų talentingų kūrėjų – poetų, rašytojų, kompozitorių... ir mokslininkų – svarbiausioji savybė ir dalia, gal Dievo dovana, jo įskiepyta į kūrėjo genetiką kibirkštis, kuri negali neįsiliepsnoti, kūrėjo sieloje... O gal ir jo pasmerkimas, persekiojantis kūrėją dieną ir naktį ir verčiantis jį sunkiai dirbti žodžių kasyklose, ieškant tinkamo žodžio savo gimtojoje kalboje padiene darbininke, kad išreikštum savo sielos virpesius, jausmus ir svajones, nerimastingai ieškant skaitytojo dvasios įbrolio, į kurio širdį galėtum savo žodžiu pasibelsti, ir kuris tave ir tavo jausmus suprastų. Kūrėjui – tai svarbu, kaip oras kuriuo kvėpuoji, ir kaip duona kasdieninė, be kurio nerimastinga kūrėjo dvasia neištvertų... nepalūžusi...

Likimas mus su Saulute suvedė vienoje iš Tėvynės pažinimo draugijos konferencijų Kaune, ko gero, prieš geroką dešimtį metų. Dažnai sakoma, kad priešingybės viena kitą traukia... Taip ir mums su Saulute atsitiko... Aš išnirusi iš skaičiukų, lentelių ir begalinių paklaidų perskaičiavimų vandenyno, su nuostaba pamačiau, kad dar yra ir kitas gyvenimas - jausmų, žmogaus širdies ir meilės. Ir jis taip pat gražus, kaip ir mokslas... Visas Saulutės knygas perskaičiau ir aptariau savo straipsniuose spaudoje – Lietuvos ir užsienio, išskyrus „Skulptorių Bernardą Bučą“. Perskaičiusi rašytojo Jono Laurinavičiaus puikią tos knygos recenziją, supratau, kad po jos – nieko geriau, tiksliau ir naudingiau autorei... nepasakysiu. Todėl ir likau stovėti tarsi aukšto kalno papėdėje. Prisiminiau savo buvusio kolegos prof. K. Sinkevičiaus žodžius apie talentingą skulptorių, kuris dirba savo kaltuku tol, kol suvokia, kad stengdamasis dar kažką skulptūroje patobulinti, ją gali tik sugadinti... Tada jis ir padeda savo kaltuką į šalį.

Pirmąsias Saulutės poezijos knygas aptariau su skaitytojais knygoje „Prie tautotyros versmių“ (V.2009), straipsniuose „Per meilę ir kančią į būties suvokimą“ ir „Erškėtrožės pražydo rudenį“ (Voverienė Ona Ten pat, p.188-199)

Dabar, ką rašiau savo knygoje, nekartosiu, nes tikiuosi, kad dar dalyvausiu daugelyje Saulutės Genovaitės Markauskaitės naujų knygų aptarimuose ir apie jos knygas dar ne kartą rašysiu. Tik pateiksiu naują savo žvilgsnį į pačios autorės atrinktus ir rinktinėje pateiktus eilėraščius iš buvusių rinkinių.

Rinktinėje „Ilgesio paukščiai“ poetė grįžta prie jai svarbiausios temos – meilės, jos spalvų ir įvairiausių atspalvių, bei jos šešėlių. Tai – tema, jau svetima mūsų sumaterialėjusioje, vartotojiškoje, robotizuotoje visuomenėje, kurioje meilė nuvertinta iki vienkartinio sekso, ieškant tik sekso technikos įmantrybių. Robotizuotas be dvasios žiburio ir pagarbos humanistinėms vertybėms žmogus, juk tėra tik biologinis padaras, nors... gyvūnijos klasifikacijoje ir stovintis aukščiausioje pakopoje.... O mylėti tikrąja to žodžio prasme, kaip rašo knygos autorė‚ yra labai sunku.. Jei eini į tikrąją meilę – eini, tarsi į ugnį, suliepsnoti“ (Saulutė Genovaitė Markauskaitė. Ilgesio paukščiai. – K., 2016, p. 336).

Nemanau, kad dabartinėje mūsų visuomenėje – nebeliko tos tikrosios meilės... retų išimčių. Jeigu jų nebūtų, tokiame gyvūnijos pasaulyje nebūtų prasmės nei gyventi, nei kurti, nei svajoti apie Lietuvos ateitį, kaip humanišką, dorą ir teisingą, su atgimusiomis šimtmečiai puoselėtomis mūsų tėvų ir protėvių vertybėmis. Ko gero nebūtų ir tos knygos... ir jos autorės, kuri dar „tiki meilės galia ir pašaukimu atkovoti iš nebūties savo laiką, savo meilę ir tiesą. Apginti meilę, nes ji didžiausia gyvenimo vertybė. Net keli meilės spindulėliai panaikina kančias ir rūpesčius. Ir šis jausmas, sujungęs praeitį su dabartimi, keliauja ne tik iki paskutinės gyvenimo akimirkos, bet ir po jos...“ (Ten pat).

Rašytojui Robertui Keturakiui Saulutės knyga „Ilgesio paukščiai“ priminė „tylų birželio vakaro pokalbį su tamsiai mėlynais šešėliais, ramia saulėlydžio šviesa, pro medžių viršūnes kylančiu žalvario mėnuliu ir ILGESIU mylimų, nutolusių, sapnuojamų, vis dar neprarandamų“ (Ten pat, p. 259).

Man, užsispyrusiai žvelgiančiai į visą poetės kūrybą per MEILĖS prizmę, rinktinė parodė, kaip keičiasi meilės jausmas žmogaus amžiaus tėkmėje ... ir chronologiškai vėliausiame poezijos rinkinyje ir rinktinės skyriuje. Taigi į „Ilgesio paukščius“ žvelgiu kaip Asmenybės meilės istoriją, kurioje skirtingais žmogaus gyvenimo tarpsniai keičiasi ir meilės objektai ir pats meilės jausmas savo įvairiaspalviais niuansais. Jeigu pirmajame Saulutės eilėraščių rinkinyje „Džiaugsmo ir skausmo verpetai“ atskleidžiama meilės – tėviškei, jos gamtai ir visai savo aplinkai – formavimosi pradžia pačioje vaikystėje, nuo kurios, kuo labiau tolinamės, tuo labiau jos ilgimės ir tik artėdami į saulėlydžius suvokiame, kokia buvo didi vaikystės įtaka mūsų gyvenimui. Ir kaip rašė tame rinkinyje dr. Juozas Šalčius-Šiaurys, autorė aprašė, „ką matė jos akys, ką jautė siela, kurios tolima pradžia – vaikystė“ (ten pat, p. 7)

Bet kaip aš norėčiau šiandieną

Kad sugrįžtų bent viena vaikystės diena,

Ar ta, kuri padėjo man

Suprati gamtos stebuklą,

Ar ta, kuri manyje išugdė žmogų...

Vaikyste mylima, aš šaukiu tave!

Kitokia meilė jaunystėje... Su troškimu....

Žydėti pakrančių ievų žydėjimu

Skardenti pempių šauksmu....

Išlikti beržų pavėsių šlamėjimu

Išėjus iš namų kiemo takeliu į didįjį gyvenimo kelią... ir jame užtrukus, ieškant savo vietos po saule, įsismelkia į širdį jausmas – meilė ir ilgesys savo gimtiesiems namams, artimiesiems, graudulys... jiems nutolus.

Gimtine, mano mylima,

Kokia man esi brangi –

Kiekviena tavo žemės pėda...

Jaunystė – tai metas, kai meilės spalvų gama, platėja ir gilėja... Ateina iki šiol nelauktas ir netikėtas, ko gero, pats giliausias jausmas – meilė Jam, kuris pripildo visą sielą ir gyvenimą ir spalvomis, ir kančia, ir liepsna...

Aš nieko kito,

Patikėk, turėt nenoriu –

Tik mus abu, susėdusius po liepom,

Tik baltus debesis

Tik liepsną,

Nebijančią purvo nei audros

Tik jaunystės meilė realizuoja pasakų ir svajonių princą, kurio

Rankose – stiprybė,

O lūpose – tiesa,

Krūtinėje– karšta širdis,

O sieloje – VILTIS

Gyvenimas yra gyvenimas; kaip saulės šviesos nėra be šešėlių, taip ir meilės nebūna – be nusivylimų ir kančios:

Jaunystės klegesys ir juokas

Klaidų pradžia,

Gyvenimo nesuvokimas

Ir troškimas viską patirti

Greitai praeina... Kaip vyšnios žydėjimas.... O vidurvasaris nelepina: Veržias nerimas / Silpsta jėgos / Išryškėja klaidos / Daug kančios... Todėl poetė ir kviečia

Būkim laimingi –

Kai pateka ryto žara,

Būkim stiprūs –

Kai vidurdienio saulė nušvinta,

Būkim ramūs –

Kai vakaras apjuosia žemę.

Viename iš rinkinio „Meilės skliautai“ eilėraščių meilė lyginama su baltu balandžiu, kuris pakyla

„virš namų plasnodamas / lig dangaus žydrynės / aukštai aukštai / bet apskriejęs ratą, krinta žemyn /

suglaudęs sparnus... ir / krinta ant tako / apanglėjusiais sparnais, suplėšyta krūtine...

Dažniausiai tą paukštį baltasparnį nužudo vieno iš įsimylėjusiųjų egoizmas ir narcicizmas...

Gal ir poetei teko patirti... jos meilės – balto balandžio likimą... Todėl ji ir moko savo ir visų mūsų motinų dukteris: eilėraščiais: „Nesutirpk it snaigė“, „Neik toliau“, nes meilei nepasisekus

Parblokš ant kelio

Lyg rudenio lapą,

Sutryps praeivis

Lyg būtum negyvenusi

Ir svarbiausia – „Augink sparnus“, mintis, svajas skaidrias, džiaugsmingą viltį, pakilk virš žemiškos buities, pakelk akis į dangų, į spindinčias žvaigždes, palik, kas svarbu šiandien, rinkis, kas liks amžinai... Pamilk kūrybą, kokioj srity ji bebūtų... Viena iš jos sričių „Poezija – švelnus

Gyvenimo Tikrumas“:

Tai poezija – meilės liepsna,

Saulė, jūros dvelksmas,

Pušyno kvapas,

Žydintys sodai,

Šviečiantis žmogaus veidas,

Draugo atrama.

Meilės atsakas –

Žydri dangaus skliautai.

Paskutiniame rinktinės cikle – „Vilties vaivorykštė“, artinantis saulėlydžiui – nauja, stipri meilės gaiva „Ateinančiai“

Jaučiu tave –

Iš vandenyno gelmės

Išnirusią

Iš anapus galaktikos

Atskridusią,

Žvaigždės palydėtą –

Savo anūkėlę. Ir ją jau poetė myli – nauja švelnia meile. Gyvenimo ciklas kartojasi, kartosis ir meilės žiedai, jos džiaugsmas ir kančia. Gyvenimas nuostabus, nes. jame virpa meilė, skamba skardūs vaikų balsai, gamtos melodija groja. Tegul meilės liepsna kiekvieną sušildo...“ Gyvenimas trumpas – viena akimirka. Tegu ta akimirka, būna ryški, spindinti, džiaugsminga“ – linki poetė visoms dabar gyvenančioms ir ateinančioms kartoms savo poezijos rinktinėje.

Meilė – tai Kosmoso kibirkštis,

Būkim atlaidesni, viens kito

nuodėmes supratę.

Būkim pakantesni -

grubumą ir melą patyrę.

„Atgimti dvasia nelengva, bet būtina – vardan Tautos, , vardan Tėvynės ir mūsų pačių“ (ten pat, p. 322)

 

Atgal