Kultūra
05.13. Skamba dainų švenčių aidas
Aleksandras Šidlauskas
Vienas fenomenaliausių Lietuvos kultūros reiškinių DAINŲ šventės, kurios įrašytos į UNESCO dvasinio paveldo registrą. Estija, Latvija ir Lietuva – trys Baltijos tautos sesės – kregždutės parodė pasauliui, ką reiškia tautos tradicijos, žmonių susibūrimas dainuoti, noras gimtojo krašto daina išreikšti savo lūkesčius ir svajones, priminti amžinus tėvų ir protėvių siekius būti laisviems ir nepriklausomiems nuo kaimyninių grobikų vokiečių, rusų ir lenkų užmačių.
Noras burtis į šventę – XIX a. pabaigos tautinio atgimimo siekis, puoselėtas „Aušros“ ir „Varpo“, knygnešių gadynės šviesuolių, lietuviškųjų vakarų rengėjų. Carizmo priespauda buvo svarbiausias trukdys ir stabdys, kuris slopino lietuvių tautos kalbą ir papročius, tikėjimą ir savimonę, tapatumą ir atgimimą. Ilgainiui radosi dvasinių jėgų, kurių didžioji siekiamybė buvo kova su rusifikacija ir polonizacija. Kaimas tapo ta unikaliausia ir švenčiausia vieta, kuri leido mokslan savo berniukus, kuri visą laiką saugojo ir išsaugojo lietuviškumą, kas ir kaip jį beslopintų.
Estų ir latvių tauta, nors germanizacijos slegiamos, pirmosios susibūrė į dvasinį vienį; pirmieji 1869 m., antrieji 1873 m. – tarė, jog daina gali tapti didžia žmones vienijančia jėga. Neatsitiktinai estų, latvių ir lietuvių dainynas yra vienas turtingiausių Europoje. Tą seniai pripažino vokiečių, čekų ir danų humanitarai, pastebėję nepaprastą šių tautų dainos ryšį su gamta ir darbais, su protėvių palikimu ir didžiu tėvų noru išsaugoti vieną iš svarbiausių kultūros ir būties reiškinių. Juk dainuoti gali visi. Anksti įsitikinta, kad daina daugiareikšmiškai buria bendruomenę, stiprina šeimą, ugdo kilnias estetines suprasties pagavas, parodo mentalines žmonių išgales ir jausminius pradus. Nuo idėjos iki pirmosios dainų šventės vedė ilgas ir sudėtingas kelias, deja, ne rožėmis klotas ir maršais palydėtas. Tai buvo didis kantrus ir išmintingas siekis. Pagaliau vienakart norėta visu akimoju atsiskleisti pilnutinai ir pilnavertiškai. Ir štai 1906 m. „Vilniaus žiniose“ paskelbtas sumanymas surengti visos Lietuvos Dainų šventę, deja, prabėgo dar aštuoniolika metų, kol 1924 m. rugpjūčio 23-25 d. Kaune fanfaros paskelbė pirmąją šventę. Žinia, iki tol atskiruose kraštuose buvo surengtos dainų šventės, nes chorinis judėjimas jau buvo įgijęs vis platesnius mastus. Dera prisiminti rašytoją ir filosofą Vydūną, kuris iniciavo chorų sąjūdį Rytprūsiuose, Tilžėje.
Pirmojoje Dainų šventėje dalyvavo 86 chorai (3000 dainininkų). Žymieji kompozitoriais Juozas Naujalis, Julius Štarka, Stasys Šimkus, vėliau Juozas Gruodis, Nikodemas Martininis buvo pirmieji švenčių dirigentai. Deja, prieškarinės šventės neišsaugojo pastovaus šio renginio ritmo, tiktai pokariu jos imtos rengti kas penkeri metai. Gausią medžiagą apie Dainų šventes buvo sukaupęs garsus kultūrininkas Vytautas Jakelaitis, publikavęs ne vieną leidinį. O universaliausia ir plačiausia Dainų švenčių studija tapo knyga-albumas „Lietuvos dainų švenčių tradicija“ (2014 m.), kurį išleido Lietuvos liaudies kultūros centras ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondas. 512 puslapiuose apsčiai sukaupta įvairiausių duomenų iš visų Lietuvos miestų ir rajonų. Čia apibūdintos visos suaugusiųjų ir moksleivių Dainų šventės, čia galima detaliai susipažinti su visų švenčių rengėjais, kompozitoriais, kolektyvų vadovais, režisieriais ir dailininkais. Šis unikalus leidinys – didi dovana tiems, kurie kūrė šventes ir tiems, kurie domisi ir domėsis šiuo pasaulinį atgarsį įgavusiu renginiu ir reginiu. Dera pacituoti leidinio pratarmėje ištartus žodžius: „Knyga dedikuojama Lietuvos dainų švenčių 90-mečio jubiliejui ir tiems, kurie moko ir tebemoko pažinti dainos grožį, pajusti šokio ritmą, kurių sukurta muzika, eilės, besiveržiančios iš dainininkų krūtinių, suteikia mums neapsakomą jausmą, pasididžiavimą savo Tėvyne. Visiems, kurių talento, pasišventimo, išmonės dėka metai iš metų šokių raštais marginamos aikštės, tautos meleodijomis puošiasi dainų slėniai“.
Ilgainiui susiformavo Dainų švenčių tradicijos, lėmusios didžiulę sėkmę. Seniai žinomas pasakymas; kas vieną kartą dalyvavo šiame renginyje (ir kaip jos dalyvis, ir kaip jos žiūrovas), tas visą laiką norės suaugti su daina ir šokiu, su muzika ir folkloru. Tad ir vis negęsta entuziazmas. Pastebėtina, kad ne visi kolektyvai, norintys Dainų šventėje dalyvauti, į ją patenka (atrankos sietas yra negailestingas). Trisdešimt aštuoni tūkstančiai dalyvių – tai beveik yra maksimumas, kas gali tilpti Vingio parko estradoje, Kalnų parko aikštėje, stadiono vejoje, buvusio Sereikiškių parko prieigose, kur suskamba folkloro ansamblių gaidos.
Pirmą kartą Dainų šventėje dalyvavau 1955 metais, kaip Grinkiškio vidurinės mokyklos (Radviliškio raj.) moksleivių mišraus choro dainininkas. Įspūdžiai liko nepasimirštami. Menasi entuziastingi dirigentų Balio Dvariono, Jono Švedo, Konrado Kavecko ir Juozo Karoso rankų mojai. Dainavome tuometiniame „Spartako“ stadione. Rūpestingai ir nuoširdžiai mūsų choro keturiasdešimtuką globojo choro vadovas Antanas Savickas su trimis mokytojai pagalbininkais. Paekskursavome po Vilnių, paplaukėme garlaiviu Nerimi, pasiblaškėme po Žvėryną, jame ieškodami „žvėrių“, iki išnaktų leisdavo pašokti (Politechnikume Olandų gatvėje buvome apgyvendinti). Tai, matyt, buvo rimtas akstinas vėliau daug metų darbuotis kultūros baruose.
Panašiai nutiko ir Vilniaus Universitete, kurio studentų akademiniame mišriame chore teko dainuoti penketą metų. Mums vadovavo maestro Pranas Sližys, tikras choristų bičiulis, globėjas, tėvas. Gastroliavome Maskvoje, Leningrade, Rygoje, Taline, Tartu. Chorui pirmiausia buvo leista išbandyti naujai pastatytos estrados (1960 m.) akustiką. Stovėjome jos centre, plačiau išsiskleidę. Ir suskambėjo devyniasdešimties studentų daina. Klausytojai (dirigentai) sukėlė didelę ovaciją, nes daina skambėjo be jokio įgarsinimo šviežiai ir natūraliai. Po studijų darban pakvietė Žemaitija, dirbta ir vėlei dainuota Šilalėje ir Telšiuose. Šios trumpos prisiminimų eilutės vėl atgaivino nepakartojamus švenčių įspūdžius.
Dainų šventė tarsi tapo mūsų tautos mėgėjų meninės kūrybos pagrindiniu simboliu. Joje tarsi inkliuze sužimba lietuviškumo savastis, liaudies dainos ir šokio atgarsiai, susiburtuvių grožis, prisiminimų aura, susitikimų laukimas, repeticijų darna ir visa tai, kas yra tapatu, sava, tradiciška ir amžiais saugotina. Šios šventės tam tikru būdu suglaudina estų, latvių ir lietuvių tautos, tris Pabaltijo seses, savaimingu tautiniu drabužiu, išpuoselėta meile dainai ir muzikavimui. Taip, būta ideologizuotų akcentų, bet esmių esmė išliko. Netoli iki Dainų švenčių šimtmečio (2024 metai!), o dainavimo aistra išliko, o etninis palikimas išsaugotas, o noras dalyvauti šventėje neblėsta. Daug kas kito ir tobulėjo. Atėjo nauja kultūros ir meno vadovų karta, kompozitoriai ir baletmeisteriai vis sukuria naujų repertuarinių kūrinių, o kultūros namų (centrų) salės neužsidaro, o pušynų estradose dažną pavasarį nuvilnija dainos ir muzikos akordai, o kultūrologai, laikas nuo laiko pasėdėję archyvuose, apibendrina šių švenčių patirtį, rengia konferencijas, spausdina knygas, skleidžia Dainų švenčių repertuarinius kūrinius rinkiniuose, kompaktiniuose diskuose. Darbų ir rūpesčių nemąžta, o entuziastų vis nepritrūksta. Tai dar vienas įrodymas, jog kilniai išpuoselėta tradicija buvo, yra ir bus tolei gyvybinga, kol mus sups ir globos patriotiškumas, didžiavimasis tėvų ir senolių palikimu. Ar ne pats gražiausias pabaltijiečių bendrabūvio noras dainuoti estiškai, latviškai ir lietuviškai, rengtis savitu tautiniu rūbu, laikyti rankose tautos vėliavėles.
Eisena per Vilniaus miestą, prieššventiniai kolektyvų konkursai, informacinis leidinys „Skambėk, daina“, tautodailininkų dailės paroda, pučiamųjų orkestrų rytmečio žadintuvės, folkloro kolektyvų siausmas senamiesčio prieigose – tai Dainų švenčių uvertiūros, kurios vis pasipildo naujais akcentais ir įvaizdžiais. Nepamirštinos Moksleivių dainų šventės, kurios sovietmečiu Švietimo ministerijos „ideologų“ buvo numarintos, bet laisvoje Lietuvoje vėl atgaivintos. „Gaudeamus igitur“ – studentų dainų ir šokių festivalis, keliaujantis iš trijų broliškų sesių sostinių į sostines, kaip jaunystės manifestacija ir ryškus meninis akcentas.
Prisimintina, kad prieš visuotinas tautines šventes įvairių renginių puokštės sumarguoja visuose didmiesčiuose ir rajonų centruose. Tai lyg paskutinės repeticijos prieš kelionę į Vilnių. Suprantama, atėjo metas kviestis užsienyje gyvenančių lietuvių kolektyvus chorus ir šokių junginius, kurie specialiomis programomis parodo savo tautinį ilgesį, dvasinę išmintį ir išmonę, šiltai glausdamiesi prie gimtosios Lietuvos etninio ir meninio palikimo kamieno. Dainavimo prasmė – tai kilniadvasiškas kraštų (regionų) tradicijų išsaugų priminimas, kad daina suburia ir sukilnina, jaunose širdyse palikdama neišblėstančius įspūdžius. Atminčiai lieka natų sąsiuviniai, emblemos ir ženkleliai, fotonuotraukos ir nauji adresai, suvenyrai ir lankstinukai, tautiniai rūbai ir scenografijos detalės. Netgi Igarkos lietuviai tremtiniai 1953 metais stalininės epochos smurto metais sugebėjo susiburti į nedidelę Dainų šventę. Ten dainavo ir tie, kurie dalyvavo trijose prieškarinėse šventėse, ir tie, kurie vos tiktai peržengė pilnametystės amžių. Jau nuo 1956 metų lietuviška daina, šokis ir muzika pastoviai suskamba JAV, Kanados ir Australijos lietuvių bendruomenių šventėse. Pastaraisiais dešimtmečiais į jas vis pakviečiami Lietuvos chorai ir šokių grupės. Atlantas ne kliūtis susitikti ir pasižmonėti.
Ateinančiais metais visa Lietuva ir pasaulyje gyvenantys lietuviai minės savo valstybės Nepriklausomybės atgavimo šimtmetį. Tuo pačiu įvyks ir tautinė Dainų šventė. O netrukus 2024 metais, visuotinai bus pažymėtas mūsų Dainų švenčių šimtmetis. Tikėtina, kad jubiliejinis renginys bus itin iškilus, iškilmingas ir prasmingas. Tikėtina, kad pasiruošimas bus savalaikis, nes Lietuvos nacionalinis kultūros centras, kaip šių švenčių rengėjas, turi sukaupęs milžinišką patirtį, kad šventės taptų visos Lietuvos švente, kaip unikalus mėgėjų meninės kūrybos subuvimas. Ar ne laikas pradėti didžiąją ruošą?
Bet koks jubiliejinis įvykis įgyja nemažai sakralumo ir iškilmingumo, juolab Dainų švenčių šimtmetis, kuris, kaip minėta, nebe už kalnų. Norisi kolegiškai kreiptis į visus žmones, kurie buvo betarpiškai susiję su buvusių švenčių rengimu. Kas dirigavo, kas dainavo, grojo ir šoko... Vieni kūrė scenarijus, kiti juos įgyvendino režisuodami, vizualiai ieškodami pačių išraiškingiausių ir patraukliausių būdų, vieni kūrė naujus šventei skirtus kūrinius, kiti pastoviai juos repetavo. Žiūrovų laukimas ir nekantra – nemažas stimulas visiems Dainų šventės darbininkams (plačiąja šio žodžio prasme). Žinia, bus ikišventiniai konkursai, bukletai, emblemos, eisenos, dūdorių grojis sostinės aikštėse, konferencijos, pasitarimai. Tikiu, kad Vyriausybė ras tiek lėšų, kiek jų bus numatyta išankstinėje sąmatoje.
Vaizduojuosi... Miestų ir rajonų kultūrininkai suskas surasti tuos žmones, kurie metų metais buvo švenčių dalyviai, užrašys jų prisiminimus, paruoš leidinėlius, ras kitokių padėkos ir pagarbos ženklų. Istorija niekuomet nepasibaigia, ji turi amžinąją tąsą. Žinau, kad nebe daug liko pirmosios pokarinės Dainų šventės (1946 m.) dalyvių, bet jų žodis gali įgyti nepaprastą etinę svarbą. Ne vienas šiandienos kompozitorius ir baletmeisteris, įkvėptas artėjančio jubiliejaus, sukurs naują kūrinį ir papildys šventinį repertuarą. Statistika visuomet visiems yra reikšmingas dėmuo, kaip paliktas ženklas, kaip įprasminantis įdėtas pastangas ar atliekantis tam tikrą auklėjamąjį vyksmą. Tikėtina, kad prisiminimų pluoštai bus surinkti ir publikuoti iš tų asmenų, kurie visą gyvenimą stovėjo prie Dainų švenčių ruošimo ir įgyvendinimo. Iš gyvenimo vis išeina senoliai dirigentai, kultūros skyrių vadovai, baletmeisteriai, pučiamųjų orkestrų ir kaimo kapelų asmenybės. Rasis naujos, ilgalaikės radijo ir televizijos laidos, dailininkai sukurs unikalias vėliavas, emblemas ir ženklelius. Archyvinė (dokumentinė rašytinė ir spausdintinė) medžiaga taip pat laukia muziejininkų, istorikų ir kraštotyrininkų, kurie nuo aplankų ir albumų nupūs laiko dulkes ir tąją medžiagą sukaups, apibendrins ir paskelbs viešai. Tikiu, kad atsinaujins muziejų ekspozicijos, o miestai ir rajonai parašys savo krašto Dainų švenčių istorijas ir iliustruos ryškiausias praėjusių dienų paveikslais. O ilgai dirbantis choras bei muzikos ir šokių kolektyvas, regiu, išspausdins knygelę apie ilgametį, kūrybingą darbą. Esama daug švenčių įrašų (garso ir vaizdo) – sukaupkime, parodykime, įvertinkime.
Laiko tėkmė nesustoja, kaip ir noras dainuoti išlieka ant tos pačios laiko bangos, Artėjantis nepaprastai garbingas Dainų švenčių jubiliejus turi parodyti didį tautos norą nepamiršti dainos estetinės prasmės, parodyti, kad mūsų prigimtoji tauta buvo, yra ir bus Dainos kraštu lygiaverčiai su estų ir latvių tautomis, tebesaugančiomis savo tautinę dovaną – dainuoti sau ir visam pasauliui.
Atgal
.jpg)
