VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

05.13 Blunkančių likimų liudytojai

Lidija Veličkaitė

„Kartais, kad mus išgirstų, turime ilgai tylėti,“ – kalba rašytoja Janina Survilaitė, prieš 27 m. išvykusi gyventi į Šveicariją, savo naujausio romano, išleisto 2016 m., „Blunkančių likimų liudytojai“ pratarmėje. „Rašyk! Stingame sąžiningų kūrinių“ – ragino Janiną Lietuvos patriotai ir dar gyvi buvę politiniai kaliniai. Ilgai rašytas kūrinys apima daugiau kaip 50-ties metų laikotarpį (1939–1990), kai kurie prisiminimai siekia ir  ankstesnius laikus, taip pat primena XXI a. pradžios naujųjų Šveicarijos emigrantų konfliktą su senosios emigrantų kartos istorija. „Romano „Blunkančių likimų liudytojai“ struktūra – tai senųjų išeivių ir sovietinę okupaciją Lietuvoje išgyvenusių likimai ir jų nulemtos istorijos. Visi jie priklauso vienai dramatiškai lietuvių tautos istorijai. Tūkstančiai okupuotų ir prievarta emigravusių, atskirtų, bet neatskiriamų žmonių, dabar amžiams žūtbūtinai liudija savo likimus. Ir vis dar klausia savęs, vienas kito ir jau kiekvieno, skaitančio šiuos liudijimus: „Dėl ko buvo verta gyventi?“ – rašo knygos pratarmėje rašytoja Janina Survilaitė.

Knygos "Blunkančių likimų liudytojai" viršelis

Personažo Mato Linkaus, priverstinai apsigyvenusio Šveicarijoje, istorija, papildyta atskirų žmonių likimais, nusidriekusi per visą kūrinį. „Niekas taip gerai nežino, koks maudulingas esti ilgesys, kaip beviltiškas emigrantas. Kai Matas pažvelgdavo atgal, jo kasdienybė atrodė tik netektys ir laikinumas, o mintys, skrendančios į Tėvynę – ne sentimentali poezija, metams bėgant vis graudesnė, gilinanti širdies gėlą. Neretai atrodė, kad kiekvienos kūno ląstelės paskirtis – mylėti Lietuvą... Jo asmeninis gyvenimas atrodė beformis, bejėgis, sugniaužtas plieniniuose Alpių kalnų delnuose. Kaip ištrūkti iš to liūdno, tarsi sulėtinto, svetimo pasaulio? Kartais jo paties balso gaida atrodė trūkčiojanti – lyg nuolatinių abejonių slopinama, pridusinta, paklydusi, nežinanti, kur nutūpti penklinės nata... Tėvynės nostalgija neišgydoma. Ši emigrantų liga buvo ne vien jų pačių, ji kartu ir Tėvynės liga, su ten paliktais sovietų išniekintais artimaisiais. Pabėgėliai skaudžiai jautė toli pasilikusių artimųjų netektis. Okupuotoje Tėvynėje pasilikusių ligos niekas net nepastebėjo, nes tos trauminės patirtys buvo giliai slepiamos nuo komunistų, komjaunuolių, kolaborantų akių...“

Mato šeimos dinastijoje, siekiančioje poros šimtmečių tolumas ar gelmę, nesutiktum jokio nusikaltėlio: ar tai būtų žmogžudys, melagis, girtuoklis, apsileidėlis,  ateistas. Šeimos  įsitikinimu to jie pasiekė, nes tikėjo Dievą. Prasidėjęs 1939 m. neramus ruduo Kūčių vakarą Mato tėvui ir motinai kėlė neviltį. Gruodžio 21–ąją Hitleris sveikino Staliną gimtadienio proga, o šis 27–ąją telegrafavo Hitleriui padėką už linkėjimus. Tėvas prisiminė: „Lygiai prieš 20 metų, 1920–aisiais, pirmą kartą Vilniaus krašte pamačiau bolševikų kariuomenę. Plūdo jų daliniai lyg skėrių pulkai. Atrodė, kad visa Azija sukurnės į Vakarus. Pagal apsirengimą nepasakytum, kad tai armija: apsimuturiavę įvairiausiais skarmalais, kiti net moteriškais – nesuprasi, ar vyras, ar moteris. Daugelis – basi, tik kai kurie kojas apsivynioję purvinais autais, o prie jų viela prisirišę pentinus. Aišku, kad  buvo ir „turtingesnių“, vieną koją apsiavusių auliniu batu, o kitą – pusbačiu ar sandalu. Užtat iškėlę raudonas vėliavas... Artileristų arkliai – tik oda ir kaulai. Daužydavo tiems leisgyviams kuinams per ausis ir mėgindavo lėkti šuoliais. Girdi, Varšuvą turį pasiekti. Nė prie vieno pulko nematėme virtuvės: mito tuo, ką kelyje pavykdavo pagrobti. Čiupo viską: vištas, žąsis, paršiukus, veršius, net karves pjovė. Kur jie prasėlino – net šuliniai liko tušti“. Po daugelio tremties ir emigracijos metų motina prisimins tą kalėdinį pasikalbėjimą su tėvu: jau po metų Lietuvoje nebeliko nei jos kariuomenės, nei aerodromo, nei Šventosios uosto. Karinis laivas Antanas Smetonavirto Otličniku, o vėliau – Koral ir buvo sovietų nuskandintas Suomių įlankoje.

Šešerius metus iškentėjusi Sibiro platybėse, Mato motina Marija grįžo į Lietuvą be teisės prisiregistruoti, gauti darbą, ar butą. Jos šeimos gyvenamajame name apsigyveno naujosios sovietinės valdžios atstovas (deja, lietuvis). Mariją dažnai kankino žiaurūs vaizdai: „Štai ją su kitais tremtiniais varo į naują kalnų lagerį Kemerovo srityje. Jų būryje daugiausia seni, paliegę ir alkani. Miško properšoje pasirodė mažas, nuskurdęs, kaimelis, o šalia jo – keli pakrypę stačiatikių kryžiai senose kaimo kapinaitėse. Vienas aštuonių dešimčių metų lietuvis senelis iš Dzūkijos atsisėdo prie vieno kryžiaus ir sako: Čia ir palaidokite mane. Daugiau nebegaliu. Ačiū tau, Dieve, kad atvedei mane prie kryžiaus, nors ir ne mūsų... Vėliau visi išgirdo enkavedisto šūvį ir suprato į kieno kaktą buvo paleista kulka... Marija patyrė badą. Ji savo kūnu pažino siaubingą, iš proto varančią, lėtai slenkančią mirtį. Aplink save ji matė daugybę mirties simbolių: iš kaulų ir odos kūnai, kurie turėjo širdis, sielas, kurie dar kalbėjo, tikėjo Dievą, kol pamažu prarasdavo paskutines jėgas ir, atsisveikinę su lediniu pasauliu, patys sustingdavo į ledą...“ Mato tėvas, vadovavęs vienam iš didžiausių Lietuvos partizanų būrių, 1949 m. žuvo Dzūkijos miškuose. Po poros mėnesių žuvo ir  brolis Mindaugas. Dar vieno brolio Kęstučio kapelis supiltas geradarės rusės netoli Baikalo.

Knygoje rašytoja primena sovietinių laikų sistemą, kurioje „jokių prošvaisčių atsigauti, pasiekti mokslinių aukštumų nebuvo galimybių tiems, kurie norėjo savo tautiečiams padėti kovojant už išsilaisvinimą: idant galėtų nevaržomai tikėti ir išpažinti sąžinės laisvę ar pamatyti pasaulį už geležinės sienos... Visuose  Lietuvos kaimuose ir miesteliuose be galo ir be krašto tęsėsi melo ir girtavimo, vogimo ir grobimo puota. Iš tautos buvo atimta didžiausia vertybė – tikėjimas... nuo Romos imperijos laikų pasaulio istorija tikrai nebuvo mačiusi ir nežinojo didesnės ir baisesnės vergovės negu komunistų. Toji komunistinė ateistinė vergystė atėmė iš žmogaus viską, kas padoriausia ir teisingiausia, ir jokie pasikeitimai valstybės piramidėje sąžinės tai daugumai nebesugrąžins. Į valdžios gretas ir į Seimo tribūnas lips tie patys, buvusieji, ir dar aršiau vykdys dezinformaciją, propagandą, pataikaus Rusijai, savaip tarnaus buvusiai KGB, idant vėl kurstytų ano rojaus žemėje ilgesį, įrodinėtų, jog Jaunoji Lietuva niekada nieko gero nepasieks... Nes gražiausi metūgiai, kurie mėgins skleisti pumpurus – bus suminti į pelenus. Juolab gražiausi žiedai...“ Jau atgimimo pradžioje Lietuvos televizijos operatorės parengti reportažai apie neįgaliųjų vaikų bendrabutį, kuris daugiau buvo panašus į kalėjimą su išklerusiomis geležinėmis lovomis, murzinais nudėvėtais rūbais aprengtais vaikais nesulaukė televizijos vadovybės pritarimo. Knygos autorė apgailestauja: „Baisiausia buvo tai, jog atgimus Lietuvai, šios engimo epidemijos niekas net nemanė stabdyti. Tragiškas emocijas ir nežmoniško elgesio su vaikais  problemas kūrė ir puoselėjo patys pedagogai.“

Rašytoja primena ir tragišką Mažosios Lietuvos istoriją: „Daugybę dailių Mažosios Lietuvos sodybų sugriovė ir sunaikino ne karas, o atplūdusi kolonistų armija. Rusai, apsigyvenę tvarkingose sodybose, sukūreno tvoras, parketus, nuardė pusę namų, nes per dideli buržujų namai jiems nereikalingi. Ateiviams užkliuvo net šventos kapinės... Karaliaučiuje taip sprogdino kapines, jog mieste mėtėsi žmonių kaulai. Kasinėti kapus rusų jaunimui tapo madinga, daugelis iš to ir gyveno, nes tenykščiai vokiečiai  mirusiuosius laidodavo su jiems priklausančiomis brangenybėmis.“

Knygoje pesimistine gaida autorė toliau kalba apie Lietuvos prisikėlimą po 50–ties sovietų  okupacijos metų: „Laisvė – tiktai sąlyga egzistuoti ir veikti. Mūsų tautos išlikimas nepriklauso nuo to, ar bus laisvi jos žmonės, bet nuo to, kaip jie gyvens ir tvarkysis. Ko ir kaip sieks... Naujoji karta, kokia auga Lietuvoje, neturi kilnių idealų, kokius turėjome mes. Neturi tokių siekių. Buvęs prezidentas Smetona taip pat nuogąstavo, sakydamas, jog jam skaudžiausia Lietuvą palikti buvę dėl to, kad okupantai taip sužalosią jaunimą, kad nebebus kam kurti naujos Lietuvos, kai ji atgaus Nepriklausomybę. Sielų išvalymui prireiks milžiniško darbo, pastangų ir daugybės laiko... Galbūt vėl pusės amžiaus?..“ Nors Oskaras Milašius tikėjo, kad Lietuva taps Šiaurės Atėnais, tačiau pasak jo vizijos laisvė: „turi būti grįsta žmogiškumu po Atminties Saule.“

Rašytojos Janinos Survilaitės romano „Blunkančių likimų liudytojai“ pabaigoje reziumuojama: „Žodžiai „išeiviai“ ir „emigrantai“ šiandien įgyja naują prasmę ir įpareigoja mus nuleisti tiltus į praeitį, kuri geležinės sienos buvo padalyta į dvi dalis, ir, be pykčio ir pagiežos, prikelti neviltį, kad niekada neužmirštume, kokia vertybė yra Tėvynė Lietuva.“

 

Atgal