VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

04.15. Šviesus mokytojo žvilgsnis į tėviškės tolius

Prof.Ona Voverienė

Tėvyne mūsų, bočių numylėta,

Krauju sūnų ir dukterų kelta

Tu lūpom Sąjūdžio tarei, kad bus laimėa

Kova į laisvę vedanti, šventa

Jeronimas Šalčiūnas

 „Tie tėviškės toliai“ (Marijampolė, 2003) – tai jau penktojo mokytojo Jeronimo Šalčiūno eilėraščių knyga. Prieš ją buvo; „Žodžiai nuo Nemuno (Jono Gintario) slapyvardžiu (1985);  „Vaikystės takeliais „ (1997; „Iš brolių širdžių“ (kartu su brolio Antano eilėraščiais) (2001);

„Gyvenimo laiptais“ (2002). Neabejoju, kad bus dar ir šeštoji, ir septintoji, nes daug Jeronimo Šalčiūno eilėraščių yra pasklidę  poezijos almanachuose ir periodiniuose leidiniuose, ir dovanotų

Jo kolegoms visuomenininkams susitikimų su juo –konferencijų, seminarų, jubiliejų – progomis.

Manau, kad jie suguls į solidžią Jeronimo Šalčiūno kūrybos rinktinę ir bus apgyvendinti po knygos stogu, kad išliktų ne tik mūsų, bet ir ateinančioms poezijos mylėtojų kartoms.

Deja, eilėraščių rinkinyje „Iš brolių širdžių“ atspausdinti jo brolio Antano eilėraščiai – Antanui buvo pirmi ir paskutinieji. 1985 metais Jeronimas Šalčiūnas eilėraštyje „Brolio Antano metinės‘ jau rašė;

Jau metai, o mylimas Broli,

Po liūdno likimo žvaigžde

Miegi Filadelfijos moly

Su priemaiša žvirgždo jame.

Jeronimas Šalčiūnas gimė 1928 m. rugpjūčio 6 d. Virbalyje (Vilkaviškio apskr.). Mokėsi Virbalio pradinėje, vėliau Kybartų gimnazijoje. Baigė Vilniaus pedagoginio institutą, anglū kalbos specialybę. Dirbo anglų kalbos mokytoju Pilviškių vidurinėje mokykloje, vėliau Kaupeliškiuose, Kybartų vidurinėje mokykloje, Vilkaviškio rajono švietimo skyriuje. 1969 metais apsigyveno Marijampolėje. Kurį laiką dirbo Marijampolės Kultūros skyriuje, vėliaus dėstė anglų kalbą Rygiškių Jono vidurinėje ir proftechninėje mokyklose. Po dvidešimties metų darbo ir gyvenimo Marijampolėje išėjo į užtarnautą poilsį ir aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą – Marijampilėje įkūrė Tėviškės (vėliau Tėvynės) pažinimo draugijos skyrių „Senpilė“, į kurį sutelkė savo krašto tyrinėtojus – kraštotyrininkus ir tautotyrininkus. Tėvynės pažinimo draugijos (pirm. Dr. Kazys Račkauskas) renginiuose – konferencijose, knygų sutiktuvėse ir draugijos narių jubiliejuose – mes su Jeronimu Šalčiūnu ir susipažinome. Stebino mokytojo ištikimybė pareigai – jis  atvažiuodavo į Vilnių iš Marijampolės beveik į kiekvieną tos Draugijos renginį. Renginyje visada pasakydavo šiltą padrąsiantį žodį, paskaitydavo savo eilėraščių ir gražiai perspausdintomis eilėraščio kopijomis mus visus apdovanodavo. Stebino jo kūrybingumas ir ištikimybė svarbiausiajai jo kūrybos temai – tėviškei ir Lietuvos gamtai, kaip mūsų tautos  vienai iš gražiausių ir brangiausių vertybių.

Visiems, dar turintiems savo gimtines, suprantama, kad nėra nieko gražesnio pasaulyje už jo tėviškę. Taip ir Jeronimo Šalčiūno gimtinė Virbalgiris – juk pats nuostabiausias.

Virbalgirio kvapnūs liepynai,

Pynė sutartinių skambių,

Kaimynų ežia, kurią myniau

Pro žydinčią jūrą linų,

Vaizduotėj lig šiolei gyvena,

(Nors gandrai lizde nekalena)

Poeto prisiminimuose  „Paviržupė, upelė vaikystės dienų“, kuri „ne kartą iš duburio girdė mus / Kai jį kaustė žiemos ledu“. Eilėraštyje jo autorius prisimena ir savo tėvelius, kurie vaikus mokė taupyti, kas sunkiu darbu buvo uždirbta, išmokė mylėti artimą, už priešgyniavimą ar išdaigą kvailą vaikus auklėdavo žodžiu, ne diržu, o vaikų klusnumą ir gerus darbus visuomet paskatindavo saldainiu, paslėptu ir išlaikytu nuo atlaidų. Poetas ilgesingai prisimena Virbalio pradinę mokyklą, mūrą raudonplytį, su žydinčiais gėlynais, gražiai išravėtais pačių mokinių,  mokymąsi slidinėti – jau antroje klasėje... O vėliau karas, jo negandos, bombų išrausti takai, Kybartų vidurinė mokykla, šaltis klasėse, kad net rašalas virsdavo ledu, ir to meto pasiaukojančiai dirbą mokytojai, stokoję duonos, šilto rūbo, apavo.... O direktorius Vladas Baltrušaitis, matydamas, kokiame skurde gyvena Šalčiūnai, paskatino mokytojus  gailestingumui, surinko po kelis ( patiems mokytojams labai reikalingus rublius), juos įteikė Mamai, kad vaikams žiemai nupirktų apavą... Su  dideliu švelnumu poetas prisimena ir muzikos mokytoją Bronių Šulskį, kuris moksleivius skatino visus liūdesius ir negandas ginti iš namų daina ir kūryba, organizavo moksleivių chorą „Vai, lėkite dainos“, literatų būrelį. Su dėkingumu poetas prisimena ir kitus mokytojus, kurie jo mokykliniais metais buvo ypatingi, pakylėti virš žemiškų rūpesčių, dvasingi ir besidomintys pasaulio kultūros vertybėmis, ... gailestingi ir atjautūs, negailintys nuo šeimos nuvogto laiko, ekskursijosm su moksleiviais po rašytojų gimtines, moksleivių teatrams, kur beveik kiekvienam moksleiviui atrasdavo tinkamą vaidmenį, esperanto kalbos  kursams ir t.t. Savi, nepakartojami savo žmogiškumu, dorybėmis ir pavyzdžiu mokytojai ne vieną jų buvusį mokinį įkvėpė rinktis mokytojo profesiją, kaip pačią reikalingiausią, dvasingiausią ir žmoniškiausią.

Poezijos rinkinyje „Tie tėviškės toliai“ eilėraščiai suskirstyti į 3 skyrius:“Po svyruokliais beržais“;  ..Kryžiams rymant“ ir „Prie gimtinės upelio“. Visų jų pagrindinis veikėjas – gamta ir paties autoriaus  išgyvenimai, širdies virpesiai gamtos prieglobstyje.

Visa tai atsispindi jau pirmame rinkinio eilėraštyje „Po svyruokliais beržais“:

Po svyruokliais beržais –

dideliais ir mažais –

bėgo metai mani

tekini

tekini.

Visų mūsų metai prabėgo – tekini, tekini... Tik poetui, jie pilni nerimo.... nes gyvenimo tėkmėj

Jis nemanė, kad „reikės / duoneliauti riekės / kad suduš mūs planai / amžinai / amžinai“ Gal todėl

Jo širdis pilna ilgesio tik savo artimiesiems... tėveliams, mamai, broliams, kurie toli, svetimoj šaly...

Tėveliai, sesutė, jo mylimas brolis Antanas mirė.... Ir liko pasaulyje – vienintelė, patikima ir ištikima.... Lietuvos gamta. Žinoma, ji pasaulyje – gražiausia lietuvio širdžiai. Vien tik Aukštadvarį

aplankius pamatai:

Tviska saulėj sidabro varsom

Ežerai mėlynieji.

Vakare pušys verkia rasom –

Su dangum susilieja

 

Ir užmiega laukai žalio miško glėby,

Palšo rūko skraiste užsikloję.

Devynbalsė nuaidi skambi –

Palydovė nakties nuostabioji

 

Visi tame skyrelyje eilėraščiai tokie pat skambūs, melodingi, liudijantys kiek daug sielos džiaugsmo ir palaimos prarado... dabartinis lietuvis, skubantis, bėgantis, lenktyniaujantis, konkuruojantis, per žemiškus blizgučius ir daiktus.., mašinų džergesį ir miestų metalais prisodrintus dulkių debesis nematantis, negirdintis ir neturintis laiko išgirsti.ir pamatyti... nei ežero bangelės raibuliavimo saulėje, nei rytmečio rūko, besiskaidančio saulei pradedant tekėti, nei upelio čiurlenimo, nei paukštelio giesmės...

Kitame skyriuje „Kryžiams rymant“ jau atsiranda ir žmogiškos godos, ir raudos... Ypač apmąstant pokario metų mūsų istoriją, Lietuvos partizanų likimus. Kaip ir Žemaitijos poetė Birutė Lengvenienė savo poemai apie Žemaitijos partizanus pasirinkusi dzūkiškos raudos naratyvą, taip ir Jeronimas Šalčiūnas, tarsi tęsdamas tą tradiciją, apie Suvalkijos partizanus, „sakalėlius“, „girių raistynų skrajus paukštelius“, tarsi raudoje klausia, kur susiras „nakvynėlę“ po virusio mūšio, kur „priglaus galvelę“

Ar ant arimo

ant pūdymėlio,

Ar už kelmelių

eglių, berželių

Ant samanėlių

prie šaltinėlio,

Kai kulkų širšės

Taip skaudžiai gelia?

 

Tokia buvo dešimčių tūkstančių Lietuvos bernelių idealistų dalia,  liejusių kraują ir deginusių savo gyvybes ant Lietuvos laisvės ir Nepriklausomybės aukuro, kai jiems kovojant „... patalėlio /

neklojo motulės / rūbų nelopė / jų seserėlės“ . Jos net nežino „ kur žuvę guli / broliai, sūneliai ir bernužėliai“

Jeigu šiandien dar gyventų Vincas Mykolaitis-Putinas, neabejoju, kad jis pasakytų, kad šitas Jeronimo  Šalčiūno eilėraštis, ir yra taip ilgai ieškomo lietuviško epo, jungiančio Krėvės herojiškąją Lietuvos senovę ir Birutės Lengvenienės „Laisvės rečitalį“, dalis.

Paskutinysis knygos skyrius „Prie gimtinės upelio“, kaip ir pirmasis, skirtas gimtinės gamtai ir autoriaus vaikystės buvimo gamtoje prisiminimas. O kokia gi vaikystė, be jos svarbiausio žmogaus Motulės?

Ir mes augame, kylam, lapojam

Lyg prieš saukę žilvičiai žali.

Apie ateitį gražią svajojam,

O kely Tu mus meile lydi

 

vėlesniuose Jeronimo Šalčiūno eilėraščiuose, parašytuose po knygos išleidimo, ir man dovanotuose, garsiau pradeda skambėti pilietinės gaidos, primenančios mūsų dramatišką istoriją.

Birželis. Ošia miškas Budavonės

Dar gėlą dvidešimt antros

Ataidi kunigų trijų dejonės,

Girdėtos čia tyloj aušros.

 

Tada , 1941 m. birželio 22 d. čia besitraukiančios rusų kariuomenės raudonžvaigždžių buvo žiauriai, kaip ir Rainiuose, nukankinti trys kunigai – kun. Petrika, kun. Dabrila ir kun. Balsys . Jų nužudymo barbariškumas paukščio greičiu, kaip ir Rainių žudynės, apskriejo visą Lietuvą,  vėliau ir pasaulį, tapo rusų kariuomenės bendru įvaizdžiu, iki šiol šiurpinančiu tautas savo barbariškumu.

Kitame eilėraštyje „Lietuvos odisėja“ poetas eilėmis atkuria visą Lietuvos valstybingumo istoriją, nuo karaliaus Mindaugo iki mūsų dienų, akcentuodamas svarbiausią Lietuvos istorinį įvykį – Mindaugą įkurtą valstybę Europoje, jo pirmą kartą atvestą ir į Europos valstybių šeimą, Vytauto – didįjį žygdarbį, laimėtą Žalgirio mūšį, Lietuvos valstybės negandą – Liublino uniją, po jos sekusius karus ir rusų okupaciją, unikalų pasaulyje knygnešių žygdarbį, nešant šviesą Lietuvai, vyskupo Valančiaus vaidmenį jame, Lietuvos valstybės atkūrimą po penkių šimtų metų jos nebūties,  savanorių kovas, ginant jauną Lietuvos Respubliką, Antrąjį pasaulinį karą, okupacijas, pokario idealistines kovas, Sąjūdžio revoliuciją ir  Lietuvos valstybės atkūrimą, ir kas be ko,  poeto nerimą ar  per tokias kančias atkurtoji Lietuvos valstybė išliks šiame  gražiausios žemės lopinėlyje, ar tauta neišsivaikščios?

Visiškai pritariu knygos recenzento kanauninko Juozo Barkausko nuomonei, kad Jeronimo Šalčiūno eilėraščiai, „Žadina skaitančiųjų svajones, ilgesį, meilę gamtai, Dievui, Tėvybei, blaivybei, sudvasina mintį“ ir tuo pozityviai išsiskiria iš dabarties poetų kūrybos tiek savo tematika, tiek lyrinio žodžio skambumu. Tikiuosi, kad ši Jeronimo Šalčiūno  poezijos knyga – ne paskutinė, ir kad poetas džiugins mus visus naujomis savo knygomis.

 

Atgal