VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

04 08. Doc. Virgilijus Juodakis: apie gyvenimą tarp žmonių ir lietsargį virš galvos

Antanas Andrijonas

Nuo ko pradedamos rašyti knygos? Nuo antraštės, įvado, turinio, pirmojo sakinio dėstyme? Knygos knygomis, o jeigu reikia pradėti rašyti straipsnį? Pažinojau žurnalistų, kurie pirmiausia parašydavo antraštę, o šalia jos pieštuku išraitydavo dviejų skaičių sumą, kuri rodė planuojamą už straipsnį honorarą. Taip sukurdavo sau moralinę paskatą, kurią galėjo materializuoti. Su šiuo pavyzdžiu tikčiau prie tų, kurie knygą ar straipsnį pradeda nuo anekdotų. Greta matyčiau ir kolegą Virgilijų Juodakį. Jis atsiminimų knygos „Pradžios žodyje“ LŽS tinklalapiui (www.lzs.lt) pasiūlė apie praeitį pakalbėti su lengvu humorėliu, pašaipėle ar šypsenėle. Taip ir parašė: „Siūlau surinkti iš Senjorų miniatiūras su šypsenėle iš sovietinės žurnalistinės praktikos. Esu tikras, kad kiekvienas tokių turime sočiai. Surinkus išleisti storą bibliją. Platinti ją tik Grūto parke. O gal darbo eigoje gautųsi ir pastovi rubrika portalo puslapyje. Kad būtų aiškiau apie ką kalba: sėdu į krasę prie kompiuterio ir bandysiu šį bei tą kaip pavyzdį išguldyti. Į fotožurnalistiką pradėjau lįsti, kai praėjęs amžius tik tik buvo peržengęs vidurį. Perkūnėli, kaip gražiai skamba – praėjęs amžius...“ Ir knygą „Tarp žmonių atsiminimai“ pradėjo lengvu humorėliu. Į jos pradžią pažėrė bent 15 puslapių to lengvo humorėlio. Sovietmečiu jo tikrai būta sočiai, žurnalistai pasižvengdami vieni kitiems to humorėlio priskiesdavo vietoj anekdotų. V. Juodakis dar priduria: „Sovietmetis – mūsų, senjorų, praeitis. Visko ten buvo. Ir gero ir blogo. Kaip ir dabar yra. Ir bus visko...“ Taigi lengvo humorėlio pakako visais laikais, nepritruks jo ir dabartiniais. Semkim jo pilnom rieškutėm. Ir dalinkimės. Knygą galima pradėti ir taip

Žurnalistas, Lietuvos fotografijos istorikas, pedagogas, daktaras Virgilijus Juodakis

 V. Juodakio knygos „Tarp žmonių. Atsiminimai" viršelis

Jei V. Juodakis būtų pasielgęs kitaip ir ieškojęs kitos pradžios, gal ne vienas skaitytojas pasakytų:„Man ši knyga per sunki. Ji ne man...“. Jo atsiminimuose yra nemažai nelengvų minčių ir puslapių, į kuriuos gulė sunkūs gyvenimo akmenys. Atrodytų, kad knygos pavadinimas „Tarp žmonių atsiminimai“ turėtų atskleisti tai, kas dėjosi tarp žmonių, tačiau dažna gyvenimo situacija V. Juodakį palikdavo ne tarp žmonių, o tarp vilkų. Ir tai būdavo ne Labanoro girioje ar Punios šile...

Iš galvos neišeina mintis, kad knygos svorio centras persikėlė į čia, į šią dalį. Nuo šios vietos, šių puslapių dabar priklausys viskas – ir tai, kas jau buvo, ir tai, kas dar bus. Ilgai neduos ramybės, gal jau amžinai.

Kur jei ne Lietuvos kultūros lopšy, žilojoje sostinėje, Gedimino mieste Neries ir Vilnelės santakoje galėjo gražiausiai suvešėti jaunos svajos, nuoširdžiausi ir tyriausi ketinimai? Ir dar studentiškų metų svaiguly, polėkyje ant paukščio sparnų.

Tas gyvenimo tarpsnis V. Juodakiui prasidėjo 1954-aisiais, Vilniaus konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro meno akademija). „Studentiškos dienos buvo įdomios, judrios, pilnos gražiausių vilčių ateičiai. Mokėmės, sportavome, koncertavome. Ir kitokios veiklos nejučia prasimanydavome...“ (p. 35), – jau šioje atsiminimų dalyje rašė Virgilijus.

Studentai svajojo, kad Vilniuje derėtų pastatyti paminklą Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Gediminui, prieškario studentiškas kepuraites atgaivinti, kaip diplominį spektaklį studentų jėgomis pastatyti operą „Marta“. O 1956 metų lapkričio 23 d. Konservatorijos studentų profsąjungos susirinkime priėmė atvirą laišką respublikos jaunimui „kam brangi mūsų sostinė, jos architektūra, tradicijos...“, kurį pasirašė susirinkimo pirmininkas V. Juodakis ir studentų profsąjungos pirmininkas A. Bubnelis. Su pirmąja kepuraite V. Juodakis nuskubėjo į Kultūros ministeriją, numatė operos „Marta“ orkestrą, dekoracijas ir kostiumus, vokalistus. Su atviru studentų laišku dėl diskusijų skilties „Pakalbėkime apie Vilnių“ nukulniavo į „Komjaunimo tiesos“ redakciją (kartu su A. Bubneliu). V. Juodakis buvo aktyvus ne tik paskaitose, bet ir studentų visuomeninių organizacijų susirinkimuose. Profsąjungos susirinkime (1956 10 16) jis kalbėjo apie Styginių instrumentų katedros darbą (pats studijavo violončelės klasėje), neblogai įvertino mokslinio būrelio veiklą, organizuotus susitikimus su žymiais meno veikėjais, pasiūlė pasirūpinti leidimais į Operos ir baleto teatrą su studentų liudijimais. V. Juodakio iškelti klausimai buvo įrašyti į susirinkimo nutarimą: „Kartu su direkcija dėti pastangas įgyvendinti operos pastatymą Konservatorijos kolektyvo pastangomis, kaip priemonę, įtraukiančią visus studentus į pasiruošimą jaunimo festivaliui; įvesti Konservatorijos studentų uniforminę kepurę“ (p. 37).

V. Juodakis prisiminė:„Mums patikdavo tokie pasvajojimai. Taip ir prasidėjo visa virtinė mažesnių ir didesnių judesių. Mums atrodė – teigiamų judesių. Bet, matomai, ne visiems taip atrodė...“ (p. 36).

Jau vėliau jis aiškinsis: „... Kai sužinojau, kad grįžusiam iš ištrėmimo Kučingiui neleista dainuoti „Fausto“, o vietoje „Fausto“ bus rodoma „Pilėnų“ opera, aš agitavau Konservatorijos studentus ir pažįstamus boikotuoti „Pilėnus“, kad nė vienas žmogus neitų į teatrą, kad tuščias būtų teatras“ (p. 67).

Gal tada viskas ir prasidėjo: 1956 metų gruodžio 29 d. uždarame Konservatorijos partinės organizacijos susirinkime išklausė TSKP CK laišką ir konstatavo, kad daugelis jame iškeltų klausimų tiesiogiai liečia ir Konservatorijos gyvenimą –„derėtų įvertinti paskutiniuoju laikotarpiu pasireiškusius iš atskirų studentų pusės antitarybinius, miesčioniškus išpuolius...“ Jau tame susirinkime prieita prie atskirų personalijų:„... studentų tarpe išryškėjo keletas tokių (Juodakis, Burdulis, Skripkus), kurie atvirai laužo Konservatorijos darbo drausmę ir skleidžia antitarybines nuotaikas kitų studentų tarpe. Atsirado priešiškų užrašų ant sienų, pasisakoma prieš visuomeninių disciplinų dėstymo reikalingumą Konservatorijoje, atskiri studentai dalyvavo chuliganiškuose veiksmuose Operos teatre, dalyvavo XI. 2 kapinėse ir t. t.“ (p. 49).

Uždarame susirinkime buvo nutarta kreiptis į komjaunimo CK. Po mėnesio, 1957 metų sausio 28 d., Vilniaus m. Stalino rajono komjaunimo komitetas V. Juodakį išsikvietė į posėdį, kurio dienotvarkėje buvo vienintelis klausimas. Prisimindamas šį posėdį, knygoje V. Juodakis rašo: „... Kalbėjo ir kumščiu mosikavo tik pirmininkaujantis. Nustebau (ir kiek išsigandau), kai jis pradėjo piktai bartis dėstydamas faktus iš mano biografijos. Niekam nieko niekada aš nebuvau pasakojęs. Nei kad tėtis prieš karą buvo policininkas, nei kad su šeima buvau ištremtas, nei kad be leidimo iš tremties parbėgau Lietuvon...“ (p. 51).

Posėdyje buvo nutarta„V. Juodakį išbraukti iš komjaunimo gretų ir prašymas Kultūros ministerijai pašalinti V. Juodakį iš Konservatorijos“.

Savijautą po posėdžio V. Juodakis aprašė jaunatviškai nerūpestingai: „Baigus posėdį, pasigirdo komanda tuč tuojau padėti komjaunimo bilietą ant stalo ir dingti iš akių. Numečiau ir dingau – nuskubėjau į Čiurlionio gatvę, į sporto salę, kur mūsiškiai tinklinio varžybose kovėsi ar su Latvijos, ar su Estijos studentais. Čia manęs labai trūko, nes buvau puolimo linijos žaidėjas. Suskubau pačiu laiku. Treneris mane įleido į aikštelę ir mes laimėjome svarbų susitikimą. Niekas neklausė, kodėl pavėlavau. Niekam ir nesigyriau neklausiamas. Bet ir nenutuokiau, kaip rutuliosis dalykai toliau. Juolab, kad tuo metu nieko nenutuokiau ir nežinojau, jog Konservatorijos partiniuose susirinkimuose buvau ne kartą minimas ir smerkiamas, kad ties mano galva sparčiai kaupiasi audros debesys...“ (p. 52).

Vasario 9 d. Konservatorija ir Kultūros minsiterija jau gavo Stalino rajono komjaunimo komiteto posėdžio protokolo išrašą, ant kurio buvo uždėtas grifas „Slaptai“.

Grifas grifu, o ideologizuotiems Konservatorijos dėstytojams buvo atrištos rankos ir suteikta iniciatyva jų politiam aktyvumui – duoti griežtą partinį atkirtį tokiems kaip V. Juodakis ir į jį panašiems. Tos pozicijos vedina labiausiai (ir kenksmingiausiai) pasireiškė Sara Ginaitė (Rubinsonienė), TSKP narė nuo 1951 metų, būsimoji profesorė (1972 m.), kurią V. Juodakis atsiminimų knygoje mini daugelį kartų. Ji parašė pareiškimą tuometiniam Valstybės saugumo komitetui (rus. – KGB): „Apie kai kurių Valstybinės Konservatorijos studentų elgesį politinės ekonomijos paskaitose, kurias aš skaitau.

Politinės ekonomijos paskaitų metų kai kurie III kurso studentai sistematiškai iš vietos laido replikas, tikslu nutraukti ar sutrukdyti vesti pamokas.

Pavyzdžiui, studentas Juodakis 1956 m. rugsėjį–spalį, kai dėsčiau temą „Kapitalizmas ir pridėtinė vertė“ bandė įrodyti, kad Tarybų Sąjungoje taipogi egzistuoja eksploatacija ir dar aukštame lygyje. Po to sistematiškai vis replikų forma pareikšdavo, kad kapitalizmo kraštuose gyvenimo lygis geresnis negu pas mus (jis tai girdėjęs iš sportininkų). Nagrinėjant temą „Kapitalo ekonomika ir proletariato nuskurdimas“ Juodakis bandė neigti proletariato nuskurdimo procesą, savo šūkčiojimais reiškė abejones Markso kategorijomis. Aiškinant taip vadinamo „Žemės derlingumo mažėjimo dėsnį“, Juodakis pareiškė, girdi gaila, kad mes tą dėsnį neigiame, nes su jo pagalba būtų galima paaiškinti žemės ūkio nuopuolį Lietuvoje... Viso to iniciatoriumi visada būdavo vien Juodakis. Kai dėl kokių nors priežasčių paskaitose jo nebūdavo, viskas klostėsi visiškai ramiai. Jo laidomos replikos sulaukdavo pritarimo...“ (p. 50).

Šioje V. Juodakio atsiminimų vietoje, vienoje datoje, įsivėlė loginė korektūros klaida, kurią skaitytojas tuoj supras, tik pakėlęs akis į metų chronologiją tame puslapyje aukščiau (p. 49) ir pažiūrėjęs metų seką kitame puslapyje (p. 50). Toje vietoje atsiminimų autorius rašo, kad pareiškimą KGB S. Ginaitė parašė 1957 m. gruodžio 29 d. (p. 49), nors pati S. Ginaitė to pareiškimo pabaigoje datą pažymėjo„Vilnius, 1956.XII.29.“ (p. 50). Iš tikrųjų visi tie įvykiai dėjosi 1956-aisiais: tų metų gruodžio 29 d. vyko Konservatorijos partinės organizacijos susirinkimas, tą pačią dieną politinės ekonomijos dėstytoja S. Ginaitė parašė pareiškimą KGB.

Po šių įvykių save parodė ir KGB: „Buvo vasario 14 diena (1957 m.). Nusipirkęs inventorizacijos reikmėms reikalingų baltų aliejinių dažų nedidelę skardinėlę, žygiavau pro tą vietą, kur ir šiandien dar stovi nenugriautas kino teatras „Lietuva“. Tais laikais šaligatvio pakraštyje čia stovėjo tokia vitrina, o joje – du laikraščiai, praeiviams pasiskaityti. Taigi sustojau ties jais ir ėmiau skaityti. Staiga pajutau, kad prie abiejų mano šonų kažkas prisiglaudė ir paklausė, ar aš esu Juodakis. Taip, aš Juodakis, atsakiau. Ir pasukiojęs galvą kairėn dešinėn pamačiau, kad tai du jauni vyrukai. Jie mandagiai perspėjo mane nekelti triukšmo ir važiuoti kartu su jais. Čia pat šalia šaligatvio stovėjo lengvoji mašina. Jie tvirtai suėmė abi mano rankas virš alkūnių ir vikriai įsodino mašinon. Ant galinės sėdynės. Patys atsisėdo abipus manęs. Nepratarė nė žodžio. Mašina pajudėjo be jokios komandos. Pamenu, jog man galvon švystelėjo džiugi mintis – va, pirmąkart važiuoju ką tik pradėta gaminti „Volga“. Tokia buvo pažinties su KGB pradžia...“ (p. 53).

Iš aukščiau išdėstyto matyti, kad KGB V. Juodakį pažinojo gerokai geriau. Daugelis faktų ir iš kitų istorijų rodo, kad KGB „žinodavo“ daugiau, nei pats kaltinamasis galėjo įsivaizduoti. O ir šioje istorijoje tokių vaizdinių netrūko. V. Juodakis rašė:„1957 m. vasario 17 d. nutarimas (areštuoti, rusų kalba). Su dviem parašais (K. Liaudis ir Galinaitis) ir dviem antspaudais. Jame rašoma: „Juodakis V. A., būdamas antitarybiškai nusistatęs, 1956 metais Vilniaus konservatorijos studentų tarpe sukūrė antitarybinę grupę kovai prieš tarybų valdžią pavadinimu „Jaunalietuviai“, kurioje pats turėjo slapyvardį „Antonij“. Būdamas grupės dalyviu, Juodakis vedė ideologiškai kenksmingą darbą tarp konservatorijos studentų, apdorodamas juos nacionalistine dvasia, kas patvirtinama liudytojų parodymais ir asmeniniais Juodakio prisipažinimais“.

Tada nekilo noras sužinoti, iš kur kilo ir atsirado tie „Jaunalietuviai“ bei slapyvardis „Antonijus“. Tada tiesiog skausmingai rūpėjo viską „prisiminti“, kas man buvo įrodinėjama.

1957 m. vasario 26 d. nutarimas pateikti kaltinimą. Šiame dokumente pirmą kartą pasirodo nauja tardytojo pavardė – Jankevičius. Ir kartu su tuo dingsta kaltinimas tiek pogrindinę organizaciją sukūrus, tiek slapyvardį „Antonij“ turėjus...“ (p. 56–57).

Būta psichologinio poveikio priemonių: „Dabar spėju, kad buvau įveltas į kažkokį psichologinio poveikio eksperimentą. Taip manyti man leidžia ir tardymų skuba ir po kurio laiko į Lietuvos KGB atėjęs raštas (16/001287) iš Maskvoje buvusios TSRS Aukštosios KGB mokyklos. Jame buvo prašoma (rusų kalba) „Atsiųsti V. Juodakio agentūrinę bylą „Zateja“ („Sumanymas“) ir taipogi sekimo bylos medžiagos“. Kam ten viso to prireikė?

Po kurio laiko 2 tomai V. Juodakio bylos (Nr. 43491/3) buvo grąžinti Vilniun su paaiškinimu, jog „nebėra būtino poreikio“...“ (p. 56).

Lyg su palengvėjimo atsidūsėjimu V. Juodakis rašė: „Jau M. Gorbačiovo laikais kilo mintis pasiimti buteliuką, susirasti tardytoją Jankevičių ir atvirai pasikalbėti, pasiklausinėti kaip ir kodėl visa tai buvo. Kodėl jis nutildė „pogrindinės organizacijos“ temą, kodėl kaltinimą iš kolektyvinės veiklos perkvalifikavo į personalinę vienišiaus bylą. Ėmiau dairytis, klausinėti, bandžiau ieškoti. Deja, tada nebuvo mados pasirašant įvairius popierius ir protokolus šalia pavardės būtinai nurodyti ir vardą...“

Tai vyko vėliau, gal kai V. Juodakiui buvo 80 metų. Kai beveik prieš 60 metų Vilniuje buvo pasibaigęs teismas ir pagal Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 58–10 str. 1 dalį buvo nuteistas vieneriais metais laisvės atėmimo už individualią vienišiaus antitarybinę veiklą. „Todėl dabar turiu politinio kalinio statusą“, – prisimins jis. Visa tai bus vėliau. Jau po to, kai Stolypino vagonuos per Maskvą riedės į Mordovijos lagerius ir viename jų adresu 385/17 bus apgyvendintas barake. Kai gaus mamos laišką su žodžiais: „Ar žinai, sūneli, ką reiškia šitas tavo adresas? Kai mes buvome tremtyje Komijoje, šitame 385/17 lageryje 1944 metų rugsėjo 9 dieną mirė tavo tėtis“ (p. 78). Kai lagerio komendantas paklaus, kodėl nerašai malonės prašymo, nes byla yra skysta. Kai 1957 metų spalio 4 d. bus paleistas pirmasis palydovas ir bus prisakyta temstančiame danguje stebėti iš dešinės į kairę slenkančią nedidelę žibančią žvaigždutę – „pirmąjį žmonijos žingsnį į kosmosą“. Kai iš lagerio gruodžio 1 d. mašina nuveš iki Mordovijos sostinės Saransko, o iš ten jau lauks kelias į Maskvą, Kauną...

„Esu pagarsėjęs kaip šioks toks Lietuvos fotografijos istorikas. Tiksliau – tos istorijos paieškų pradininkas. Neretai dabar tenka girdėti klausimą, o kaipgi prasidėjo mano pažintis su fotografija. Kartą vienas savaitraštis taip tiesiai ir paklausė – o kas mane atvedė į Fotografijos Galeras?...“ (p. 84), – atsiminimuose rašė V. Juodakis.

Bus dar kelias į Vilniaus universitetą. Jau kitas – lyg ir atsakymas į klausimą, o kas V. Juodakį atvedė į Fotografijos Galeras arba – o kaip aš čia atsiradau?

„Kartais sakau – pažįstami padėjo. Ir tai tiesa. Kartais sakau – taip jau nutiko. Ir tai tiesa. Kartais sakau, ir tai, tikriausiai, yra tikroji tiesa – padėjo lietuviai, kurie vietoje lietsargio virš galvos laikė partinius bilietus. Vistik, juk buvau ir tremtinys, ir politinis kalinys... Ir tai tiesa. O dar yra posakis: „Tinkamu laiku tinkamoje vietoje“. Ir tai tiesa“ (p. 119), – juodakiškai atsakymą išrutuliojo V. Juodakis. Pasakymą „Vietoje lietsargio virš galvos laikė partinius bilietus“ jis pritaikė net keliose atsiminimų vietose. Tai tarsi aksioma – pasakei ir įrodinėti nereikia. Be ilgo aiškinimo turi suprasti. Kaip ir jo mėgstamą žodžių derinį, lyg posakį –„Karo vyrai“. Tiek pasakius, jau nebūtina aiškinimą plėtoti dainos žodžiais ­„Žygio draugai niekuomet neapgauna ir neišduos niekada...“

Į Vilniaus universitetą V. Juodakis atėjo 1970 metais. Apie tai atsiminimuose pasakoja: „Šeštus metus ramiai dirbau „Moksleivio“ redakcijoje, kai vieną gražią dieną sulaukiau Universiteto Žurnalistikos katedros vedėjo doc. S. Makausko skambučio. Jis buvo entuziastingas filatelistas. Prieš kurį laiką buvau užprašęs jį paruošti mano žurnalui populiarų pasakojimą jaunimui apie filatelijos naudą ir įdomybes. Pamaniau, kad straipsnis jau gatavas ir paskirtą valandą nuskubėjau katedron jį pasiimti...“ (p. 118).

S. Makauskas kalbą pasuko kita linkme: Žurnalistikos katedra palieka Filologijos fakultetą ir perduodama Istorijos fakulteto žinion. Gal taip ir geriau, juk žurnalistika – kasdienės istorijos metraštininkas. Numatoma katedrą plėsti, bus kuriama mokomoji fotolaboratorija. Abu apžiūrėjo būsimąsias fotolaboratorijos patalpas. „Šaunu, sakau. Tinka. Va tik remonto daugokai reikės, nes ir prišnerkšta, prigriozdinta, visos sienos į sienas nepanašios...“, – pastebėjo V. Juodakis. O S. Makauskas tarė: „Tai imkis ir sutvarkyk kaip reikia. Universitete yra ir ūkio skyrius, ir rimta remontininkų brigada. Tik reikia žinoti, ką ir kur padaryti, pamūryti, pakloti, nudažyti. Dar neaišku? Aiškinu – katedros kolektyvas siūlo tau ateiti dirbti dėstytoju. Kolektyvas labai šaunus, visi tave žino. Tai Jonas Bulota, Viktoras Žeimantas, Jonas Karosas...“ (p. 119).

Fotografo darbo jis jau buvo ragavęs, o apie pačią tos veiklos pradžią prisiminimuose rašė: „Fotografija susidomėjau, kaip ir daugelis pokario vaikiščių, savaime. Buvo pokaris. Buvo, berods, 1950 metai. Gyvenau Kaune. Lankiau Kauno komjaunimo vardo pirmąją berniukų mokyklą. Prieš tai ir po to ji vadinama Kauno „Aušros“ gimnazija. Fiziką dėstė įdomus mokytojas Karlonas. Mes jį vadinome dėde Karla. Jis kartu su mumis lipdavo per tvorą į stadioną rungtynių žiūrėti. Kartu su juo brovėmės į Kauno sporto halę ir matėme Algirdo Šociko kovą ringe prieš legendinį maskviškį Koroliovą. Taigi tas dėdė Karlas kamputyje po laiptais į antrąjį aukštą įrengė nedidukę fotolaboratoriją, kurioje vos galėjo tilpti du žmogeliukai. Vienas ar du bakeliai juostoms ryškinti, keli stiklainiai chemikalams, trys kiuvetės ir primityvus didintuvėlis nuotraukoms spausdinti. Keli ryškalų bei fiksažo receptai ant sienos ir pakuočių pavyzdžiai, kokių chemikalų šiam paslaptingam užsiėmimui reikia ieškotis. Dėdė Karlas paaiškino kas ir kaip, ir pastūmėjo – pirmyn...“ (p. 84).

Grįžęs iš Mordovijos lagerių V. Juodakis sužinojo, kad neturi teisės nei gyventi, nei dirbti arčiau nei 100 km nuo didžiųjų Lietuvos TSR miestų Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Klaipėdos. Apie tą laikotarpį atsiminimuose V. Juodakis rašė: „Niekur važiuoti už 100 km nenorėjau. Praktiškai Lietuvoje nė nebuvo tokios vietos. Sėdėti slapta Kaune ant mamos sprando buvo sarmata. Laimei, Vilniuje sutikau klasioką Adauktą Marcinkevičių. Tuo metu jis dirbo „Jaunimo gretų“ redakcijoje fotografu. O redakcija buvo to meto komjaunimo CK pastato pirmame aukšte (šiandien tai komercinis bildingas tiesiai prieš V. Kudirkos paminklą). Kartu čia buvo ir žurnalo „Moksleivis“ redakcija. Bičiulio fotolaboratorija – pusrūsyje. O Adauktas buvo būtent tas pats, su kuriuo kartu mokėmės fotografijos abėcėlės dėdės Karlo kamputyje po laiptais. Suprantama, kad mudu radome bendrą kalbą per fotografiją. Pas jį čia ir prisiglaudžiau. Buvo smagu suvokti, kad tūnau panosėje tokios įstaigos, kuri padėjo dėstytojai Sarai Ginaitei Rubinsonienei pasodinti mane į KGB rūsius...“ (p. 90).

Į A. Marcinkevičiaus laboratoriją užsukdavo „netoli gyvenęs linksmų plaučių vyriokas Jonas Bulota“. V. Juodakis prisiminė: „Taip palengva atėjo diena, kai J. Bulota paragino mane nueiti į M. Gorkio gatvės pradžią. Ten, virš blynų valgyklos, kuriasi nauja įstaiga gamtai saugoti. Jai reikalingas fotografas. Nepasididžiavau. Nuėjau. Ir buvau priimtas į darbą. Čia išbuvau penkerius metus...“ (p. 93).

Bene daugiausiai patirties įgijo kaip tik čia, kai dirbo Gamtos apsaugos komitete pas „Gamtos apsaugos riterį Viktorą Bergą“. Gavo kambarį įsirengti fotolaboratorijai ir išvyko į komandiruotę: „Susikroviau kuprinėn kokius tada turėjau pasiskolintus fotoaparatus ir iškeliavau. Pėstute nuo Varėnos smėlingais keliukais per senovinius Dzūkijos kaimus iki Musteikos...“ Po to V. Juodakiui pasakė: „Mieste tau nėra kas veikti. Ir prasidėjo. Mažiausiai pusę dienų per mėnesį būdavau komandiruotėse. Punios šilas ir Anykščių šilelis, Vidzgiris ir Užvenčių giria, Palangos parkas ir Nerijos kopos, piliakalniai, aukščiausia eglė, seniausia Lietuvoje obelis, Žuvinto rezervatas ir Nemuno žemupys, kai pavasaris ledus neša ir gulbės bei žąsys parskrenda, seni parkai, dideli akmenys ir mažytės žolelės, paukščiai ir žvėreliai, kiek jų pasisekdavo pagauti į objektyvą... Be jokio vargo ir limitų mano fotolaboratorija buvo aprūpinta reikiama, tada sunkiai gaunama, technika ir fotomedžiagomis. Bene pirmasis Vilniuje apturėjau naujausius tada teleobjektyvus Tair-3, MTO-500 ir net MTO-1000...“ (p. 94–95).

Ta fotomedžioklė, publikacijos „Jaunimo gretų“, „Mūsų sodų“, Mūsų gamtos“, „Švyturio“ žurnaluose V. Juodakiui 1962 metais atvėrė duris į Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Neakivaizdinį skyrių. Pats pasiūlė diplominio darbo temą – „Fotomedžioklė“. Dar 1961 metais tapo Lietuvos žurnalistų sąjungos nariu. Paslaptingai netikėti buvo Gamtos apsaugos komiteto pirmininko V. Bergo žodžiai jo kabinete: „Paskaityk, – sako, – Virgilijušai, ir pasirašyk. Neprieštarauk, taip reikia, taip bus geriau. Tau geriau“. Skaitau, o ten parašyta, jog tai mano pareiškimas Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo prezidiumui, teikiamas Gamtos apsaugos komiteto kolektyvo. Ir labai prašau Aukščiausiąjį teismą rasti galimu nuimti man teistumą pagal BK str. 58-10 I dalį, nes noriu mokytis. Ir, žinoma, pasižadu panašių klaidų nebedaryti.

Aš žiūriu į V. Bergą, jis – į mane, ir šypsosi. Paklusau ir pasirašiau. Prakaitą nuo kaktos nubraukiau: psirodo, jis žino mano paslaptį. Tikriausiai ir kad pirmojo vežimo tremtinys esu žino... jokiame to prezidiumo posėdyje nė būti nebuvau, bet po kurio laiko gavau raštą, jog mano prašymas patenkintas ir teistumas panaikintas...“ (p. 95).

Kai V. Juodakis Vilniaus universitete baigė žurnalistikos mokslus (1964), Lietuvos televizija skaičiavo tik šeštus gyvavimo metus. Gavęs diplomą, jis pasuko į Konarskio 49. „Gauti darbą to meto televizijoje man buvo nesunku. Ten reikėjo ir fotografijos, ir filmuotos medžiagos. O aš kątik buvau gavęs apdovanojimą Visasąjunginiame kino mėgėjų konkurse Maskvoje. Tai buvo 16 mm kino juostoje nufilmuoti keli siužetai, padaryti darbo Gamtos apsaugos komitete metais ir suklijuoti į vieną 20 minučių juostą. Čia buvo ir vilkiukai gūžtoje, ir gulbės Krokų lankoje, briedžiukas Punios šile, šerniukai šėrykloje žiemos metu, žinoma, ir brandaus miško vaizdai. Žalieji ežerai prie Vilniaus. Siužetas apie sėkmingą medžioklę. Kino juosta iš Maskvos man negrįžo. Atsiuntė tik gražų diplomą. Juo ir mosikavau prašydamasis į darbą Lietuvos televizijos ir radijo komiteto pirmininko Jono Januičio kabinete...“ (p. 108), – prisiminimuose fiksavo V. Juodakis. O 1965-aisiais iš televizijos išėjo dirbti į „Moksleivio“ redakciją. Išėjimo priežastį aprašė taip: „Labai erzino ir netenkino skylėta dienotvarkė. Ateini iš ryto, valandą parepetuoji, dvi prabimbinėji koridoriuose. Vėl pusvalandis kitos repeticijos. Vėl pertrauka. Vakare kokia nors laida. Ir grįžti namo sutemus. Labai netaupiai laikas eina...“ (p. 111).

Kai 1970 metais V. Juodakis perėjo dirbti į Žurnalistikos katedrą, Vilniaus universitetui buvo jubiliejiniai metai – 1570 jėzuitai Vilniuje įkūrė kolegiją, kuri 1579 metais karaliaus Stepono Batoro raštu ir 1570 metų popiežiaus Grigaliaus XIII bule buvo paskelbta Universitetu. „Taigi čia dirbti atėjau iki garbingo jubiliejaus likus devyneriems. Buvo įdomu ir smalsu žvalgytis, kaip Universitetas Vilnensis ruošėsi sutikti savo 400-metį. Visų pirma tai buvo arši istorijos mokslo vyrų kova su Maskva. Ji niekaip nenorėjo sutikti, kad Universitetas Vilnensis yra senesnis universitetas nei Maskvos, Leningrado ar kokio Tambovo...“ (p. 120).

Disertacijos tema V. Juodakis pasirinko Lietuvos fotografijos istoriją. Ir ilgai nelaukęs, 1973 metais, ją apsigynė (netrukus sulaukė ir garbingo docento titulo). Net akademikas Juozas Jurginis nesiryžo tapti šio darbo moksliniu vadovu. Gyvenime daug savarankiškų sprendimų priėmęs V. Juodakis ir tą kartą nutarė pasiklauti vien savo pečiais – nuojauta jo neapvylė. Oponentu buvęs J. Jurginis įvertino „pirmapradį temos naujumą ir reikalingumą lipdant bendrą Lietuvos kultūrinio gyvenimo praeities paveikslą. Sutiko, kad teigiamas bruožas esąs ir pastangos akcentuoti lietuviškų pavardžių paieškos paieškas reiškinio raidoje. Bet išreiškė apgailestavimą, kad disertantas nepastebėjęs, jog fotografija yra suvaidinusi ir neigiamų vaidmenų. Pavyzdžiui, pražiūrėjo, kad sukilėlių vadą kapitoną Zigmantą Sierakauską carinės Rusijos žandarai suėmė atpažinę pagal turimą portretinę nuotrauką...“

Tai rodo, kad net Lietuvos moksle, istorijoje Lietuvos fotografija buvo jaunas, mažai tyrinėtas reiškinys. Ir V. Juodakis šiame darbe buvo pirmeivis, prisilietęs prie nepažintos ir beveik nežimomos temos. O atrodytų, kad fotografijos istorijai tarpti Lietuvoje buvo ne tiek mažai laiko – virš 100 metų. Savo memuaruose rašytoja ir dailininkė Gabrielė Giunterytė Puzinienė (1815–1869) rašė, kad „Vilniuje pasirodo pirmasis dagerotipas – silpnas, vos įžiūrimas atspindys ant stiklo, bet nepaneigiamas, matomas, apčiuopiamas įrodymas, kad saulė yra dailininkas, ir tą įrodymą su atitinkamu paaiškinimu visą savaitę Miulerio salėje damos rodo labdaros tikslais; įėjimo bilietas – vienas zlotas, bet dosnesnieji meta rublį, net dukatą, o kartais net kelis dukatus“. Čia pasakojama apie 1840-uosius...

Jau 1970–1980 metais Žurnalistikos katedros fotografijos specializacijos studentams V. Juodakis skaitė išsamias Lietuvos fotografijos istorijos, teorijos ir praktikos paskaitas. To meto studentai gerai ir nežinojo, kad dėstytojas su jais beveik „bendraamžis“, ten dirba tik nuo 1970-ųjų. Ir po kelių dešimtmečių iš Vilniaus universiteto išėję fotografijos specializacijos žurnalistai su didžiausia pagarba atsiliepia apie buvusį dėstytoją, įdomias ir vertingas jo paskaitas.

Dabar, po tų studentiškų dienų prabėgus daugeliui metų, galima pamodeliuoti, iš kur V. Juodakis sėmėsi įtaigios fotografijos teorijos ir praktikos brandos. Praktikos sritis būtų geriau suvokiama – jis atėjo iš redakcijų, jų laboratorijų, kur per dešimtmetį V. Juodakis galėjo išmokti nemažai įgūdžių, sukaupti reikalingos patirties. Teoriją, išeitų, jis tiesiog kūrė dirbdamas. Diskutuodamas su studentais, atvykstančiais neakivaizdininkais, buvusiais bendradarbiais, aptarinėdamas studentų praktikos darbus, jų fotoparodas universiteto koridoriuose, parodų rūmuose, Lietuvos rajonų kultūros namuose, kur dažnai buvo kviečiamas į fotoparodų atidarymus. V. Juodakis daug bendraudavo su Lietuvos fotomenininkų sąjunga, kuri tuo metu plačiai skleidė sparnus. Šios draugijos nariai, o ir pats jos pirmininkas Antanas Sutkus, buvo buvę V. Juodakio kolegos spaudos leidinių redakcijose. Bene 1976-aisiais Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmieji nariai buvo priimti į Tarptautinę fotomeno asociaciją (FIAP). Tos garbės nusipelnė ar ne 11 Lietuvos fotomenininkų sąjungos atstovų. V. Juodakis greitai numynė takus į Universiteto rektorato valdžios kabinetus ir toliau, kad jau 1977-aisiais į fotografijos specializantų diplominių darbų temų sąrašą būtų įrašytos FIAP nariais tapusių fotomenininkų pavardės. Taip ne tik studentams atsirado galimybė nagrinėti fotografijos virtuvę ne vien spaudoje, bet ir jos apraiškas mene, pasaulio fotosalonų ekspozicijose (su lietuvių darbais buvo galima susipažinti ir nenuvykus į svečias šalis). Jau 1978 metais toks studentiškas diplominis darbas buvo ginamas apie fotožurnalistą ir fotomenininką Liudviką Ruiką, kuris tuo metu dirbo „Švyturio“ žurnalo redakcijoje.

V. Juodakis savo darbe daugiausia nagrinėjo fotografijos ir fotožurnalisto vietą spaudoje. Iš žurnalistinės praktikos daugelio pavyzdžių jam pavyko sukurti žurnalistikos teoriją akademinei veiklai ir spaudos leidinių darbui. Mokslo pagrindais jis sudėjo fotožurnalistikos pamatus – pagrindė žanrinę struktūrą, spaudos leidinių fotokoncepciją. „Tai buvo tik mano pusiaukelė, nes norėjau rasti naujų būdų, naujų kelių ir idėjų, kurios duotų galimybę spaudoje dirbantiems fotografuojantiems žurnalistams, kaip sakoma, „save parodyti ir kitus pamatyti“...  Man norėjosi rasti būdą fotožurnalistinės kūrybos varžytuvėms... Būtinai reikėjo suformuluoti ir aiškius kriterijus, visiems suprantamus apibrėžimus kas tai yra fotožurnalistika, kuo ji skiriasi nuo paprastos fotografijos... Tokios paieškos prasidėjo prieš 1990 metus. Pradžia buvo labai sunki. Kilo keblumų, kaip susisiekti su visomis redakcijomis, kaip paaiškinti sumanymo esmę, kaip apsispręsti kiek dažnai ir ką siųsti, kaip trumpiausiai ir aiškiai nusakyti sumanymo tikslus..“ (p. 178), – atsiminimuose fotožurnalistikos teorinius ir praktinius tikslus gvildeno V. Juodakis.

Tai jis darė su užsidegimu, juodakiškai užsispyrusiai, norėdamas pats pažinti ir žinoti, kad tai reikalinga jo laikmečio fotožurnalistikai. Šioje V. Juodakio darbo Vilniaus universitete dalyje geriausiai atsispindi jo, kaip žmogaus, kūrėjo, pedagogo, mokslininko ieškojimų prasmė. Šioje dalyje sutelktas didžiausias intelektinis svoris ir jėga ateičiai.

Atgal