Kultūra
04 04. Šiandieną gražių eilių nepakanka
Vaclovas Volkus
Per negandas, audrų metus
Išliko vienijanti mus
Trispalvė – mūsų atgaiva,
Aukštai virš Vilniaus, ant pilies,
Atgimusi iš netekties
Valstybės simbolio dvasia,
Tijūnų niekinta, bet ji –
Kaip švyturys gūdžioj nakty
Vilnija, laisvę skelbdama.
Tarp Vilniaus bokštų nemarių
Budėk daug šimtmečių, kartų
Su savo kuriančia tauta.
Vaclovas Volkus
Šiomis dienomis literatų „Spindulio“ draugijos literatūrinės – muzikinės popietės, įvykusios Vilniuje Mokytojų namuose, metu literatai aptarė savo kūryboje temą „Nepriklausomybės indėlio šviesoje“.
Į neeilinį renginį susirinkę kelios dešimtys žmonių dalinosi mintimis apie 1918 metų vasario 16 dienos – Lietuvos valstybės atkūrimo politinę reikšmę, šiltu poetiniu žodžiu sušildė širdis, pasitinkant Nepriklausomybės šimtmečio jubiliejų po NATO skydu ir Europos sąjungos valstybių draugiškoje broliškoje šeimoje. Pertraukėlės metu klausėmės kanklininkės Giedrės Baltakytės lietuvių liaudies dainų.
Po trumpo „Spindulio“ draugijos pirmininkės Albinos Tumaitės pasisakymo, kvietusio aktyviai dalyvauti šiame neeliniame renginyje, žodį suteikė šia tema platesniam pokalbiui istorikui – literatui Juozui Elekšiui. Pranešėjas apžvelgė lietuvių tautos išsivadavimo kelią iš Rusijos imperijos rusinimo varžtų. Bet jau 1863 metais bundant tautiniam sąmoningumui pradėta reikalauti autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje, nutraukiant ryšius su lenkais. Ypač tai išryškėjo to meto Lietuvos šviesuomenės 1905 metų šviesoje. Pirmojo pasaulinio karo metu esant Rusijos pralaimėjimui okupuotoje kaizerinės Vokietijos Lietuvoje, remiant užsienyje gyvenančiai šviesuomenei, iškilo reali galimybė suvienijus politines pažiūras 20 signatarų su Jonu Basanavičium priešakyje paskelbė 1918 metais vasario 16 dieną Vilniuje Nepriklausomybės aktą. Nepriklausomybės paskelbimas buvo tas reikšmingas dokumentas, įrodantis to priešininkams, abejojantiems, kad lietuvių tauta apsisprendusi ir pasiruošusi ją apginti ginklu. Ir apsigynė nuo bolševikų, lenkų, bermontininkų ir vidaus priešų intrigų.
Apie 1990 metų kovo 11-ąją pasidalino savo mintimis Vilniaus Užupio gimnazijos istorijos mokytojas, literatas Robertas Ramanauskas. Vyresnės kartos atstovai, tos epochos liudytojai, prisimena Sovietų sąjungos – bolševikinės Rusijos žiaurią 47 metų okupaciją – trėmimus, pokario partizaninį karą, po jo sekusią disidentų veiklą, Sąjūdį, kurio rezultatas buvo tautos valios išraiška – kovo 11 dienos Nepriklausomybės atkūrimas. Nepriklausomybė buvo apginta 1991 metais sausio 11 – 12 dienomis. Jaunimui – tai tėvų ir senelių pasakojimai, žinios, gautos iš vadovėlių ir spaudos šaltinių. Mokytojui Robertui Ramanauskui teko dalyvauti tų įvykių verpetuose.
Šių eilučių autoriui, stovinčiam ant 90 metų amžiaus slenksčio, tėvas 1918 – 20 metų savanoris, apie to meto įvykius pasakodavo šeimoje. O vėlesnius Nepriklausomybės gyvenimo įvykius - Nepriklausomybės praradimą, okupaciją, jos žiaurumus teko matyti savo akimis, girdėti ir įvertinti. Tai ištisų dešimtmečių Lietuvos istorijos lemtingų įvykių atkarpa.
Palyginus 1918 metų Lietuvos valstybės atkūrimo istoriją, jos politinių veikėjų susitelkimą krašto žmonių gerovės labui su 1990 metų valstybės atkūrimu, matosi skirtumas. Jeigu 1918 metais Lietuva pakilo kaip Feniksas iš pelenų, tai 1990 metų Lietuvą lydėjo kita padėtis. Valdžioje atsidūrė buvę komunistų partijos sekretoriai, kiti kolaborantai savanaudžiai, ką šiandieną ir turime – 17 milijardų skolą ir šalį palikusių milijoną jaunų tautiečių.
Jeigu tarpukario Lietuvos paveldas buvo gerbiamas, įamžinamas, tai Nepriklausomybės atgavimo pavelde nematome pažadų vykdymo – pastatyti Lietuvos Nepriklausomybės proga didingą paminklą Vilniuje. Panaši padėtis yra ir regionuose.
Po pasisakymų vyko poetų Danutės Morkūnienės, Albino - Antano Kazlausko, Leopoldo Stanevičiaus, Inutės Litvinavičienės ir kitų poezijos skaitymai, kuriuose skambėjo meilė Lietuvai, jos žemės grožiui, kaip antai Alfredo Naktinio dainuojamosios poezijo0s melodija ir žodžiai:
Vingiuodama teka Vilnelė guvi,
Greita jos bangelė paskęsta Nery,
Vanduo vis greitėja ir sukas ratu,
Srovė išsilieja verpetais garsų.
Dažnai girdime gražias, šalį mylinčias eiles, bet to dabartiniame mūsų gyvenime nepakanka, kaip savo laiku nepakako poetui Maironiui ir filosofui publicistui Jakštui – Dambrauskui, kuriems užteko drąsos matyti valdžios biurokratijos gobšumą, pažeidžiantį eilinio žmogaus orumą ir gerovę.
Atgal
.jpg)
(1).png)
