Kultūra
04 04. Dailininkės Marcės Katiliūtės mokytojai Skiriama dailininkės 105-osioms gimimo metinėms paminėti
Juozas Brazauskas, istorikas, mokytojas ekspertas
Tarpukario Lietuvos meno pasaulyje ryškiai žibėjo dailininkės, grafikės, knygų iliustratorės, Joniškio krašto šviesuolės Marcės Katiliūtės talentas. Deja, 1937 m. balandžio 5 d. jauna menininkė, Kaune, nesulaukusi savo dvidešimt penktojo gimtadienio, pasitraukė iš gyvenimo. Jaunos menininkės netektis sukrėtė Lietuvos meno atstovus. Jos gyvenimas ir kūryba ir šiandien žavi bei jaudina minties gilumu, subtiliu požiūriu į realybę, tauriu humanizmu.
Šiandien pažvelkime į tuos žmones, kurie padėjo jaunai menininkei sunkiame meno pasaulyje. Straipsnio tikslas - apžvelgti dailininkės mokytojų vaidmenį formuojant jos pasaulėvaizdį, charakterį.
1923 m., išlaikiusi egzaminus, pradėjo mokytis Žeimelio vidurinės mokyklos pirmoje klasėje. Jau mokykloje Marcelė buvo nebloga piešėja. Pirmoje klasėje ją girdavo, kad gerai piešia, bet tuomet nejautė jokio pamėgimo, kol pajuto, kad „kažkas prie paišybos ilgiau sulaikydavo negu prie kitų pamokų“.( LNBRRK, f. 122-16, l. 39). Šį jos polinkį pastebėjo Žeimelio mokyklos piešimo mokytojas Vytautas Budrys. Mokyklos muziejuje saugomi dokumentai liudija, kad mokytojas be piešimo, dar dėstė gamtą, geografiją, istoriją ir gimnastiką. Mokytojo dėstomos pamokos Marcelei labai patiko. Apie mokytoją Marcelė rašė: „ Jaučiau savyje didelį pasitenkinimą, kada jis, paėmęs mano sąsiuvinį, paišė mano portretą. Aš žiūrėjau ir stebėjau, kaip tos linijos nubrėžtos, ir tikrino ne sykį veidrodyje, ar taip ir pas mane yra. Po to dar didesnis noras man kilo, kad aš taip galėčiau paišyti“. (Ten pat). Vėliau sužinojo, kad mokytojas turi apie mergaitę susidaręs nuomonę, kad geriau gali piešti už kitus. Klasėje mokytojas niekuomet mergaitei nesakydavo, kad gerai piešia, tik 4 klasės mokinės atėjusios jai sakydavo: „Parodyk savo piešinius...“ (Ten pat). Po penkerių metų mergina rašė: „Kai pradedu knistis po savo vidų, ir dabar po tiek metų aš turiu būti labiausiai dėkinga mokytojui Budriui, kad jis sužadino manyje pamėgimą paišybai. Išugdė tą opiausią daigą, kuris galėjo likti nepastebėtas, nes svetimas pirma pastebės, o pats paskui įtikės“. (Ten pat).
1928 m. birželio 16 d. Marcė Katiliūtė, būdama labai gero elgesio, baigė Joniškio vidurinės mokyklos keturias klases. Visi mokytojai jai linkėjo tapti dailininke. Užtekdavo jai keletą kartų pažvelgti į daiktą ir tuoj nupiešdavo. Tačiau tėvas, sunkių materialinių sąlygų verčiamas, ėmė kalbinti Marcę pradėti savarankiškai dirbti, kartu lankant suaugusiųjų gimnaziją Šiauliuose. Tačiau norėdama ne tik toliau mokytis, bet ir tapti dailininke, Marcė pasipriešino tėvo norui, kad jai „teks tarnauti“.
Marcė Katiliūtė
M.Katiliūtė. „Grėbėja“
1928 m. rugsėjo mėn. pradžioje ji jau mokėsi Kaune, „Saulės“ gimnazijoje. Nepakęsdama smulkmeniško reglamentavimo, Marcė rugsėjo 11 d. perėjo į „Aušros“ mergaičių gimnaziją. Į ją įstoti padėjo buvęs Joniškio progimnazijos direktorius Adolfas Orvidas. Yra išlikęs gimnazijos penktos klasės pirmų dviejų trimestrų mokymosi ir elgesio žinios. Įdomu, kad iš paišybos ir braižybos ji turėjo ketverto įvertinimą...
Pasirinkti dailę kaip savo gyvenimo tikslą Marcę skatino subtilus grožio pajautimas, kūrybinga prigimtis. 1929 m. sausio 19 d. Marcė parašė prašymą Kauno Meno mokyklos direktoriui leisti laikyti egzaminus ir priimti į bendrąjį skyrių. Sausio 25 d. Marcė buvo priimta į Meno mokyklos Rengiamąjį skyrių tikra klausytoja. Meno mokykloje Marcė visada buvo stropi, su didžiausiu užsidegimu atsiduodama studijoms, mokoma dalininko Kajetono Sklėrius. Marcė pradėjo mokytis, kai Meno mokykloje prasidėjo dideli neramumai, pasibaigę studentų streiku ir mokyklos uždarymu. Didžioji dalis dėstytojų ir studentų buvo nusistatę prieš direktorių Kajetoną Skėrių.
Marcei Katiliūtei jis buvo vienas labiausiai gerbiamų dėstytojų. Dailininkas Kajetonas Sklėrius, pirmuose kursuose dėstęs piešimą, buvo ryški meninė asmenybė. Jis ugdė kūrybiškumo pradus. Būtent šis dėstytojas išmokė Marcę gerai piešti, skatino jos savitą formos traktavimą, padėjo įvaldyti techniką. Sklėrius buvo pirmasis to meto lietuvių dailininkas, atsidėjęs akvarelinei tapybai. Dėstydamas Meno mokykloje, jis išmokė lieti akvarele, o ne ja piešti, kaip buvo mokoma senose dailės akademijose bei mokyklose. Užrašuose Marcė tvirtino, kad nė vienas mokytojas jai nedavė to, ką jis- tai jis išugdė tikrą darbštumą ir pasišventimą, valingą tikslo siekimą, įkvėpęs meilę menui. Ji rašė: „Tiesiog aš laukdavau, ką jis pasakojo, ir neleisdavau nei vienam žodžiui pro ausis prabėgti. Kiekvieną judesį sekdavau virpėdama, su dėmesiu, jo veido pasikeitimą ir jame matydama savo darbo vertę. Jausmas ir darbas susiliedavo, bet jis niekuomet nepasakys, kad blogai, kad nenumuštų ūpo, o pats po ištisą valandą prisėdęs taisys, kad kas nors išeitų. Kai man nejaučiant pačiai išeidavo kas gerai, į tą jis su tokiu pasigerėjimu pažiūrėdavo ir pasakydavo: „Visai neblogai...“.
Apie mokytojo darbo metodus Marcė rašė: „Man neužtekdavo, kad vien klaidas pataisytų, bet dar ko tai norėjau iš jo gauti, ką nors iš jo išgirsti ir sau pritaikyti, nes jis man daug reiškė, jis buvo man autoritetas. Sekiau savo smalsiu žvilgsniu ir ausis ištempus klausiau, ką jis kitiems pasako. Aš tik tiek žinau, kad kiekvienas daro savotiškai ir savotiškas klaidas, o kitų klaidas pažindamas pats išmoksti“. ( LNBRRK, f. 122-16,l. 40).
Marcė skaudžiai pergyveno mokytojo mirtį 1932 m.: “Jeigu jis būtų gyvenęs, to aš nebūčiau supratus ir pajutus taip stipriai, nes viską pajutau tik jam mirus. Jis uždegė manyje liepsną menui, kuri užges tik sykiu su manim“.(Iš dailininkės dienoraščio. Kultūra.1940, Nr.5, p. 327).
Likimas lėmė, kad mokytojas ir jo mokinė vėliau atgulė amžino atilsio Kaune, Petrašiūnų kapinėse, beveik šalia vienas kito. Mokytojo garbei dailininkė jį atminė amžinai. Dailininkei teko nustoti brangaus mokytojo, kuris jai padėjo meno pamatą.
Meno mokykloje dailininkė gerbė dailininką Eduardą Ganusauską. Jis buvo Meno mokyklos laisvasis klausytojas. Tapytojas Marcei parūpindavo drobės ir liepdavo piešti. Marcė su didžiuliu entuziazmu piešdavo ant pusantro metro drobės. To ji anksčiau nedarydavo. E.Ganusauskas padėjo vargstančiai Marcei dažais, kitomis priemonėmis, patarimais.1933-1935 m.m. dailininkė mokėsi tapybos Petro Kalpoko studijoje. Tačiau jai nepatiko tapybos studijos pas šį menininką: „Negalėdavau žiūrėti į P. Kalpoko vedamą kursą, kur visi ant vieno kurpaliaus dirbo; negalėdavau žiūrėti kaip jie snaudžia, žiovauja prie darbo. O jų spalvos man atrodė purvas, nes aš mėgau saulėtas spalvas ir juodos taip pat nevartojau“.( LNBRRK, f. 122-16, l. 27). Marcei nepatiko, kad P. Kalpokas labiau reikalavo medžiagiškumo, daiktiškumo, erdvės ir gilumos. Ne tiek svarbus buvo paveikslo suskaidymas didelėmis spalvinėmis plotmėmis, dekoratyvumas, kiek formos modeliavimas. P. Kalpokas neaiškindavo nei impresionistinių teorijų, nei tapybinės problematikos. Medžiagiškumą ir ypač erdvinį, giluminį sprendimą bei formos modeliavimą jis supriešindavo spalvinei problematikai.
1932-1933 m.m. prasidėjo menininkės gyvenimo ir kūrybos nauja drama. Iš tėvų paramos jau negaudavo. Tik maisto atsiųsdavo. Tėvas labai sunkiai vertėsi ūkiškai. Marcė dirbo pagal užsakymus, platino valstybinės loterijos bilietus ir taip užsidirbdavo pragyvenimui. Ekonominės krizės sąlygomis užsakymų sumažėjo. Dailininkei teko sunkiai gyventi ir toliau mokytis. Meno mokykloje Marcė nerimaudama kreipėsi į giminaitį dėstytoją, dailininką Adomą Varną, bet jis jaunai studentei nuolat primindavo, kad „Roma ne iš karto užkariaujama“...
Noras pasirodyti geriausia, nuslėpti nuo aplinkinių kūrybai reikalingas pastangas ir pateikti jiems tik gatavą rezultatą - tai svarbus momentas siekiant atskleisti dailininkės gyvenimo ir kūrybos filosofiją. 1934 m. jos užrašuose atsiranda eilutės: „Kiek aš kenčiu girdėdama iš visų pusių nuomonę, kad esu pirmoji mokinė. O aš jaučiu, jog turiu žymiai geriau dirbti, kad tą vardą pati pajusčiau, ir todėl negaliu, kankinuos prie kiekvieno darbo, norėdama padaryti kažką stebuklinga turinio ir formos atžvilgiu, kai tuo tarpu kiti paima kokį paprastą dalykėlį ir knibinėja. Aš iš savęs reikalauju, kad pralenkčiau šiuos, bet ne taip, kad tik iš kitų išsiskirčiau, o kad pati tai pajusčiau“.
(T. Sakalauskas. Turiu savo vienintelį tikslą. Švyturys. 1970, Nr. 15, p.14).
Menas dailininkei buvo duona kasdieninė. O iš jos pragyventi menininkei buvo be galo sudėtinga. Marcė Katiliūtė pasirinko laisvos menininkės gyvenimo kelią. Išvaryta į gyvenimo kryžkelę. Nyku buvo eiti per gyvenimo kiemą nežinant ir neturint kur eiti, kur ieškoti atramos. Daug moteris davė dailei, daug dar pažadėjo, bet ar moteriai buvo pažadėta kultūrinė ir socialinė lygybė? Juk tik tuomet moteris galėjo suspindėti pilnu kūrybos spinduliu. Kuriantys vyrai toleravo silpnesnio talento vyrą, bet silpnesni vyrai buvo negailestingi savitai kuriančiai moteriai.
Atgal
.jpg)
