Kultūra
03 21. Lietuvos švietėjui Stasiui Matjošaičiui-Esmaičiui – 140
Jūratė Jagminienė
Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė
Šiais metais minime žymaus pedagogo, žurnalisto, literato, vadovėlių mokykloms autoriaus, kultūros ir politikos veikėjo Stasio Matjošaičio-Esmaičio (1877–1949) 140-ąsias gimimo metines.
Lietuvos švietimo istorijos muziejuje saugomas S. Matjošaičio istorinis palikimas (rankraščiai, dokumentai, nuotraukos, gausi vadovėlių mokykloms kolekcija ir kt.).
Skurdi pradžia
S. Matjošaitis gyveno ir dirbo sudėtingu, bet kartu ir istorinių įvykių gausa išsiskiriančiu XIX a. pab. ir XX a. I p. laikotarpiu. Gimė 1877 metais Veiverių valsčiuje, Kraujučių viensėdyje. Jis, kaip ir daugelis Lietuvos inteligentų, gimusių XIX a. pab., pirmuosius mokslus baigė „daraktorių“ mokykloje. Vėliau mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, kurią baigė 1897 m. Šioje mokytojų seminarijoje, kuri paruošė daug pažangių lietuvių mokytojų ir kultūros darbuotojų, S. Matjošaitis įgijo pirmuosius pedagoginio darbo įgūdžius, susipažino su pedagogikos teorija. Deja, dvidešimtmetis jaunuolis skleisti savo turimų žinių Lietuvoje negalėjo – negavo darbo ir buvo priverstas jo ieškoti svetimoje šalyje. Nenoromis išsiuntė prašymą į Lenkiją dėl darbo mokykloje. Netrukus gavo atsakymą – paskirimo raštą mokytojauti Lenkijoje, netoli Liublino. Pirmą kartą S. Matjošaitis išvykdamas iš Lietuvos dienoraštyje užrašė tokias mintis (beje, rašė neįprastai – trečiuoju asmeniu):
Motutė atidavė paskutinius penkis rublius sūnaus kelionei, bet šių pinigų neišteko nė geležinkelio bilietui nusipirkti. Tad Stasys pasiskolino 40 rublių iš vyresniojo brolio, kuriam paliko vekselį, pasižadėdamas grąžinti kiekvienu pareikalavimu. Mat tėvai dėl senatvės nepajėgdami sunkių darbų dirbti, pavedė ūkį vyresniajam savo sūnui Antanui. Jau daug metų Antanas ūkį valdė, nieko niekam neduodamas. Dar motutė atnešė skilandžio gabalą, duonos kampelį ir keletą kietai džiovintų sūrių, o sesuo davė porą marškinių, kelnių ir drobės paklodei pasisiūti. Visa tai Stasys susidėjo į pintinę ir išsinešė į vežimą.( S. Matjošaičio dienoraštis, Lietuvos švietimo istorijos muziejus, f. 4-b, ap. 1, b. 54.)
Tai buvo jo gyvenime pirma kelionė, po kurios prasidėjo ilgas ir prasmingas kūrėjo gyvenimas. Po aštuonerių metų, praleistų mokytojaujant Lenkijoje, 1905 m., atsiliepdamas į Lietuvos mokytojų sąjungos (toliau – LMS) kvietimą, S. Matjošaitis grįžo į Lietuvą ir tais pačiais metais dalyvavo pirmajame Lietuvos mokytojų suvažiavime, vykusiame žymaus lietuvių veikėjo Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio bute. Čia pagrindinė svarstyta tema – lietuviškos mokyklos sukūrimas: mokymo programų rengimas, mokytojų ugdymas, vadovėlių leidyba ir visi kiti švietimo reikalai. Visų šių rūpesčių našta gulė ir ant S. Matjošaičio pečių.
Kovotojas už lietuvybę
Netrukus jis pradėjo mokytojauti Žemaitkiemio pradinėje mokykloje (Ukmergės apskr.), bet neilgai čia užsilaikė. Už lietuvybės skleidimą buvo atleistas iš darbo. LMS ypač aktyviai gynė mokytoją S. Matjošaitį – paskelbdama boikotą, kad pašalintas mokytojas būtų sugrąžintas į darbą. Boikotas tuomet buvo viena iš kovos su caro valdininkų savivale priemonių. Jam pavyko rasti darbą Kauno Šančių „Saulės“ švietimo draugijos pradinėje mokykloje. Čia jis mokė ne tik vaikus, bet ir suaugusius, organizavo viešus ir slaptus susirinkimus, paskaitas, spektaklius, išvykas. Subūrė Šančių ir Aleksoto jaunimo chorą. Dėstė Juozo Vokietaičio suorganizuotose mokytojų rengimo kursuose. Rūpinosi, kad būtų kuo daugiau mokyklų, kuriuose dėstoma lietuvių kalba. Tačiau 1908 m. S. Matjošaitis vėl buvo priverstas kraustytis iš Šančių dėl tų pačių priežasčių. Išvyko į Vilnių, kur su Mykolu Biržiška ir Gabriele Petkevičaite trumpai dirbo „Vilniaus žinių“ redakcijoje. Tų pačių metų pabaigoje išvyko į Rygą, priglaudusią daug iš Lietuvos pasitraukusių lietuvių inteligentų. Rygoje S. Matjošaitis susitiko su kitais garsiais pedagogais Pranu Mašiotu ir Marcelinu Šikšniu. Kartu dalyvavo lietuvių draugijų „Žvaigždė“ ir „Kanklės“ veikloje. Redagavo laikraštį „Rygos garsas“, rašė straipsnius į leidinius „Rygos naujienos“ ir „Lietuvos ūkininkas“. 1908–1911 m. dirbo Rygos Pašalpos draugijos mokyklos mokytoju. Nors tuo metu Rygoje gyveno ir dirbo nemažai lietuvių (per 6 500) ir vyko aktyvi lietuviška šviečiamoji veikla, tėvynės ilgesys buvo nenumaldomas.
S. Matjošaitis-Esmaitis (1877–1949)
Vilniaus berniukų gimnazijos pedagogų tarybos posėdis. Pirmas iš dešinės stovi S. Matjošaitis. Vilnius, 1920
Vilniaus mergaičių gimnazijos mokinės su mokytojais A. Diržyte-Naginskiene (2-oje eilėje pirma iš kairės) ir S. Matjošaičiu (2-oje eilėje penktas iš kairės). Vilnius, 1920
Lietuvių inteligentų išvyka į Birštono apylinkes. Iš kairės antra stovi J. Biliūnienė-Matjošaitienė, ketvirtas – išvykos vadovas J. Tumas-Vaižgantas, penktas – S. Matjošaitis. Iš dešinės antra ant žolės sėdi M. Matjošaitytė. Birštonas, 1925
S. Matjošaitis su žmona J. Biliūniene-Matjošaitiene, dukra Meilute ir sūnumi Sauliumi. Kaunas, 1934
S. Matjošaitis su šeima. Iš dešinės S. Matjošaitis, J. Biliūnienė-Matjošaitienė, dukra M. Matjošaitytė-Lukšienė, žentas K. Lukša ir anūkai. Kaunas, 1948m.
S. Matjošaičio-Esmaičio vadovėliai
S. Matjošaičio-Esmaičio vadovėliai
1911 m. S. Matjošaitis grįžo į Lietuvą ir tų pačių metų šlapią rudenį iš Kuršėnų stoties „atbrido“ į Šiupylių bažnytkaimį (Šiaulių apskr.), kurio pagrindiniai „švietimo ir kultūros“ centrai buvo bažnyčia ir... bravoras su karčiama.
S. Matjošaičiui atvykus mokytojauti į Šiupylius, nejučiomis, bet gana sparčiai, ėmė daug kas keistis. Jo iniciatyva buvo pastatyta nauja mūrinė pradinė mokykla, šiupyliškius pasiekdavo pažangi lietuviška spauda. Buvęs jo mokinys, žurnalistas, rašytojas Augustinas Gricius rašė: Kilus 1914 m. karui, S. Matjošaitį mobilizavo į kariuomenę. Šiupyliuose jis tebuvo trejis metus – nuo 1911 iki 1914 m. Bet kokie žymūs pakitimai ėmė reikštis Šiupyliuose! To bažnytkaimio ir apylinkių kaimų buities tamsoje ėmė spingsėti žiburėliai, kurių jau nebeužpūtė jokios audros.( Gricius A. Mokytojas, Tarybinis mokytojas, 1959, vasario 15, nr. 14, p. 4.).
Panašiai vienu laiku Šiaulių apskrityje mokytojavo ir kiti, tuo metu dar nespėję išgarsėti, vėliau garsūs pedagogai, vadovėlių mokykloms autoriai – Jonas Murka ir Antanas Vireliūnas, be kurių sunku įsivaizduoti nepriklausomos Lietuvos pradinių mokyklų kūrimosi procesą. Knygoje „Mokytojas Jonas Murka“ pedagogas Juozas Kašys rašė: Taip jau atsitiko, kad J. Murka ir S. Matjošaitis buvo A. Griciaus, kilusio taip pat iš Šiupylių, mokytojai. Rašytojas paliko apie juos prisiminimų. Jie labai įdomūs, betarpiški. Verta pacituoti vieną kitą gabalėlį: „Aukštas, stipraus sudėjimo, garbiniuotais plaukais žmogus, sėdėdamas prieš pilnus vaikų suolus, nuolat pasakojo ką nors iš Lietuvos istorijos. Paskui ėjo lietuvių kalbos pamokos. Žinoma, visa tai ėjo rusų valdinės pradžios mokyklos kitų programos dalykų sąskaita. Jis Šiupylių pradžios mokykloje Šiaulių apskrityje gaivino lietuvį, kėlė lietuvio sielą, ne tik „gramatną“ žmogų; ruošė pilietį, tik ne didžiajai matuškai Rusijai“.( Jovaiša L. Mokytojas Jonas Murka, Vilnius, 1997, p. 18.).
Naujos pedagoginės idėjos
1917 metais S. Matjošaitis atsidūrė Voroneže. Čia įsitraukė į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklą, rūpinosi lietuviškų knygų leidyba. 1918 m. parengė ir išleido elementorių „Sakalėlis“, kuris nepriklausomoje Lietuvoje susilaukė daugiausiai leidimų. Tais pačiais metais grįžo į Vilnių ir skleidė lietuvybę lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Dirbo Lietuvos socialdemokratų partijos laikraščio „Darbo balsas“ redakcijoje, Švietimo ministerijoje rūpinosi pradiniu švietimu, organizavo pirmąjį visuotinį Lietuvos mokytojų suvažiavimą, kuriame buvo numatytos svarbiausios lietuviškų mokyklų gaires. 1919 m. su Juozu Tumu-Vaižgantu leido nepriklausomą dienraštį „Nepriklausoma Lietuva“, o jį uždarius – „Vilniaus aido“ dienraštį. Apie S. Matjošaičio straipsnius prof. Magdalena Karčiauskienė rašė: Tuo metu Matjošaitis paskelbė vertingų straipsnių apie pradinį ugdymą, propagavo „aktyviosios mokyklos“ idėjas, kraštotyrinį, vaizdumo bei vaikų kūrybingumo ir aktyvumo principus, kurie ypač svarbūs ugdant gimtąją kalbą. Pasisakė prieš ankstyvą gramatikos mokymą ir piktnaudžiavimą diktantais. Pabrėžė ugdymo integraciją bei koreliaciją, būtinumą derinti protinį, fizinį, estetinį auklėjimą su darbo įgūdžių lavinimu, pavyzdžiui, mokant piešti, lipdyti ir pan., kartu ugdyti kalbą, skatinti įvairių rūšių pasakojimus. Šias pedagogines mintis siekė įgyvendinti ir savo elementoriuje.( Karčiauskienė M. Lietuviškų elementorių raida, Lietuviški elementoriai, sud. A. Rabačiauskaitė, I. Korsakaitė, Kaunas, 2000, p. 45–46 .).
S. Matjošaitis aktyviai dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos (toliau – LMD) ir LMS veikloje bei Vilniaus krašto lietuvių kultūriniame gyvenime. 1922 m. jis – „Kultūros“ bendrovės steigėjas, 1924 m. išrinktas LMD valdybos nariu, 1925 m. – Vilniaus lietuvių klubo valdybos nariu, 1926 m. organizavo lietuvių ūkininkų suvažiavimą Vilniuje. 1927–1929 m. bendradarbiavo leidinyje „Vilniaus šviesa“. Iki 1933 m. S. Matjošaitis mokytojavo Vilniaus mergaičių ir Vytauto Didžiojo gimnazijose, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, Lietuvos istoriją, piešimą. Parašė piešimo vadovėlį „Veidrodėlis“ (1921), istorijos vadovėlį „Lietuvos istorijėlė“ (1931) ir 4 „Sakalėlio“ knygas.
Legendinė šeima
Per šį aktyvios visuomeninės, šviečiamosios ir pedagoginės veiklos laikotarpį S. Matjošaičio gyvenime įvyko ir asmeninių pasikeitimų – 1924 m. jis vedė Juliją Janulaitytę-Biliūnienę, Jono Biliūno našlę.
J. Biliūnienė-Matjošaitienė, kaip ir jos vyrai, buvo aktyvi visuomenės veikėja. 1904 m. baigė odontologijos studijas Charkovo medicinos institute. 1905–1906 m. revoliucinių įvykių metu, aktyviai dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje. 1912–1914 m. gyveno Vienoje, čia 1913 m. gimė duktė Meilutė Matjošaitytė. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, grįžo į Lietuvą, bet netrukus, 1915 m. pasitraukė į Voronežą ir dirbo lietuvių bendruomenės dantų gydytoja. 1918 m. grįžo į Vilnių ir įsidarbino Sanitarijos draugijoje.
M. Matjošaitytė neabejotinai paveldėjo visas geriausias tėvų savybes ir drąsiai žengė tėvų pramintais keliais: 1931 m. baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1931–1938 m. studijavo lituanistiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Vėliau M. Matjošaitytė-Lukšienė visą savo gyvenimą paskyrė pedagogikai – tapo habilituota socialinių mokslų daktare, profesore, Lietuvos mokyklos istorijos tyrinėtoja, pedagoginės antologijos, naujos mokymo koncepcijos kūrėja, viena iš švietimo reformos autorių, lietuvių literatūros tyrinėtoja.
1927 m. Matjošaičių šeimoje gimė sūnus Saulius Matjošaitis. 1931 m. J. Biliūnienė-Matjošaitienė su dukra Meilute ir sūnumi Sauliumi persikėlė gyventi į Kauną. Kai 1933 m. lenkų valdžia mokytoją S. Matjošaitį ištrėmė iš Vilniaus, jis taip pat persikėlė į Kauną ir apsigyveno su šeima. Čia toliau tęsė pedagoginę veiklą. „Spaudos fondo“ bendrovė išleido dar 4 paskutiniąsias jo parengto lietuviško elementoriaus „Sakalėlis“ dalis.
Mokyti – patraukliai ir įdomiai
Didžiausias S. Matjošaičio-Esmaičio nuopelnas Lietuvos švietimui – 8 dalių „Sakalėlio“ knygos (1918–1942 m.), skirtos šešiametei pradinei mokyklai. „Sakalėlio“ elementorinė dalis susilaukė net 32 leidimų, kitų dalių leidimų buvo kiek mažiau – per 20. „Sakalėlio“ autorius siekė, kad mokymas būtų vaizdingas, patrauklus, praktiškas, žadinantis mokinio kūrybingumą. Nuo pat pirmųjų „Sakalėlio“ leidimų vyravo žaismingo turinio, patrauklios formos, mokinių lengvai skaitomi elementorinio ir poelementorinio vadovėlių tekstai. Tekstai sėkmingai derinami su grožine ir liaudies kūryba. S. Matjošaitis-Esmaitis aiškiai pasisakė prieš moralizuojančius tekstus, siekė į skaitinius įtraukti geriausių rašytojų kūrinius. Autorius diegė pradinių mokyklų mokiniams pagarbų požiūrį į rašytojo kūrybą ir asmenybę, lietuvių tautosaką. Paskiausiai leidžiamuose vadovėliuose S. Matjošaitis-Esmaitis pateikė dar daugiau lietuvių vaikų literatūros prozos ir poezijos kūrinių. „Sakalėlį“ iliustravo žinomi to meto dailininkai: Vytautas Kazimieras Jonynas, Jonas Juozas Burba, Liudas Truikys. S. Matjošaičio-Esmaičio „Sakalėlis“ buvo labai populiarus ir dažnas tarpukario Lietuvos mokyklose, su juo užaugo ne viena mūsų tautos karta. Dar ir šiandien garbūs muziejaus lankytojai su nostalgija prisimena „Sakalėlį“, o drauge ir prabėgusią nepakartojamą savo jaunystę...
Nuotraukos iš muziejaus fondų
Atgal
.jpg)
(1).png)
