Kultūra
03 07. Bendraudami galime pasimokyti vieni iš kitų
Birutė Silevičienė
Vilniaus tarptautinės literatų, rašytojų ir menininkų gildijos „Vingis“ pirmininkė, Elektrėnų literatų klubo „Strėva“ būrelio narė Onutė Grybauskaitė-Kulbokienė – visuomet įdomi pašnekovė. Susitinkame būrelio renginiuose, dalijamės mintimis apie kūrybą, keičiamės knygomis, pasidžiaugiame, kad esame čia ir dabar. Juk tik bendraudami mokomės vieni iš kitų.
„Vingyje“ – jau per 20 narių, turime menininkų, poetų, rašytojų. Nejaučiame amžiaus skirtumo, juk visi esame kūrėjai. Gerai, kad žmonės rašo rusų, lenkų, lietuvių ar baltarusių kalbomis. Mes noriai bendraujame, daugiau sužinome apie įvairių tautų papročius, tradicijas, dalinamės kelionių įspūdžiais. O kūryba mus vienija. Nesistebime, kai rusakalbiai ar lenkai kuria lietuviškai, verčia vieni kitų eilėraščius į lietuvių, rusų, lenkų kalbas. Tai gražus, nuoširdus poetinis bendravimas, būrelio susiėjimai niekuomet neprailgsta, o melodingos dainos išjudina visus dalyvius. Mūsų šaunios dainininkės Eugenija Grobova, Tatjana Kaziūnienė, Anna Jaremčuk, Liudmila Olifson-Cerenia turi savitą programą, mielai leidžiame laiką, bendraujame bet kuriuo metų laiku. Jaučiame, kad mums visiems to reikia, ir esame laimingi, susibėgę pasidžiaugti kolegų kūryba, kelionėmis, dalyvavimu įvairiuose kituose renginiuose, knygų pristatymuose.
Pavasaris, mielieji! Būkite laimingi, džiaukitės juo ir likite kūrybingi.
Iki naujų susitikimų!
O mieliems „Lietuvos aido“ skaitytojams siūlau paskaityti Onutės Grybauskaitės-Kulbokienės kurtų eilėraščių.
Minčių sparnai
Saulė nuslydo už horizonto
Dangaus skliautas žėruoja
Nakties platybės vilioja
Nematomas žiedas skleidžias.
Žavinga vasaros naktis
Dangus paraudęs dega
Bręstantys rugiai alsuoja
Žiogai smuikeliais groja
Varlių dumplės kumsuoja
Keliai ir jausmai jungiasi
Kūrybai erdvės veriasi.
Nerimas apgaubia
Šienas pradalgiuose kvepia
Žvaigždynus perbėgt norisi
Toli sapne neaiškiam
Plazda minčių sparnai.
Nerimo lašai
Nerimo lašai į širdį laša,
Stiprios kojos jautrų kūną neša.
Gyvastis gležna prieš žydrą dangų
Ir prieš gyvenimo norą rangų.
Einu, brendu per rūko miglą,
Pasąmonėj per klodus atminties.
Regiu būties dienų ūkaną tirštą
Rašydama mintis būties...
Lai mintys pavirsta realybe.
Į širdis lai veržias tyras vanduo,
Susitikimai lai tampa stebuklais,
O prie veido neprilimpa ruduo.
Randas širdyje
Kraštą dengia tirštas rūkas,
Nykiai aidi tuštuma.
Ant žolynų rasos supas...
Ar kada meni mane?
O per lauką takas bėgo,
Vedė tiesiai pas tave...
Dabar neliko nieko...
Ar nors kiek meni mane?
Gaila, jau visi jausmai išnyko,
Spaudžia sielą vakare.
Meilės išsaugot nepavyko,
Liko randas širdyje.
Žemė širdis dosnumu girdo...
Oras pakvipo pavasariu,
Kažkur dar pašalas.
Beržas jau savo krauju girdo.
Šilkinė diena.
Saulė spindulius žeria
Ne į akis,
Į jautrią širdį.
Nuostabus lengvumas
Ir gėris srūva tavo gyslomis.
Pasklido pavasaris
Sodrus žiedadulkių dūmas.
Koks gražumas,
Koks žalias kilimas po kojomis.
Štai kaip žemė
Mūsų širdis
Savo dosnumu girdo,
Kiek erdvės svajonėms,
Kiek džiaugsmo jausmams...
Laiko pirštai
Laiko pirštai
Metų stoty kiekvienoj
Po mažą žiupsnelį
Barsto prisiminimus
Ant gyvenimo bėgių nuogų...
O ant pirštų galų
Palieka nuospaudas...
Bijai atsigręžti,
Gal kas grūmoja
Iš už apleistų
Pilkapių, pilių, piliakalnių...
Kuriais kažkada ėjo,
Žmonės skubėjo...
Atgal
.jpg)
(1).png)
