Kultūra
02 28. Valstybinė šventė Antalieptėje
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Antalieptėje (Zarasų rajonas) nuolatos organizuojami įvairios tematikos prasmingi renginiai ne tik suburia antalieptiškius, tėviškėnus ir kitų vietovių smalsius žmones, bet ir plačiai garsina šį kraštą.
Šių metų Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimas, vykęs vasario 15 d., prasidėjo Šv. Mišių auka. Vėliau buvo pagerbti šventoriuje palaidoti dvasininkai. Šalia daugiafunkcinio centro prie naujo, jau 10-to lieptelio, su „L T“ raidėmis sugiedota „Tautiška giesmė“, pagerbti Antalieptės kapinėse palaidoti savanoriai. Šventė kultūros namų salėje prasidėjo sveikinimais, koncertu. Išklausyta paskaita, pristatytas originalus sieninis kalendorius, susipažinta su bibliotekoje veikiančia paroda, vyko diskusijos prie arbatos ar kavos puodelio, kaip jau įprasta užsigardžiuojant įvairiausiais skanumynais.
Šv. Mišios Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje
Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios parapija – jau senai nebeturi savarankiškos parapijos statuso – šiuo metu ją aptarnauja Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas. Nors kanauninkas važinėja iš Dusetų, tačiau tikinčiųjų antalieptėnų bendruomenės ryšiai su sielovadininku itin glaudūs. T skausmingai gali pavydėti kitų parapijų tikintieji, turėdami jų parapijai paskirtus dvasininkus... Šv. Mišias aukojo kan. Stanislovas Krumpliauskas, pasakęs prasmingą valstybės dienai skirtą pamokslą. Giedojo vargonininkės Loretos Alaunienės vadovaujamas antalieptėnų choras.
Pakeliui į Antalieptę lankytasi Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriuje. Iš kairės: Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė, uteniškė – po tremties apsigyvenusi vyro gimtinėje Skapiškyje, Ona Gruodytė – Leknickienė ir anykštėnas Tautvydas Adamonis
Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios šventoriuje giesme pagerbti čia palaidoti dvasininkai. Viduryje su tautine juosta – šaliu stovi Antalieptės bibliotekos bibliotekininkė, renginių organizatorė Olga Raugienė
Šventoriuje gieda iš kairės: Antalieptės bibliotekos bibliotekininkė Olga Raugienė, Mykolas Piurko, Algimantas Makauskas, kan. Stanislovas Krumpliauskas, Albinas Bislys
Prie 10-ojo Antalieptės liepto, skirto Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui, prieš išvykstant į kapines, pagerbti Antalieptėje palaidotų savanorių
Kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas (dešinėje) su viešniomis iš Skapiškio Ona Gruodytė – Leknickienė (kairėje) ir dr. Aldona Vasiliauskiene (viduryje)
Dusetų Kultūros centro Dusetų dailės galerijos moterų ansamblio „Svaja“ dainininkės
Už pagalbą leidžiant Antalieptės sieninį kalendorių apdovanoti tautinėmis juostomis. Iš kairės: Olga Raugienė, Zarasų rajono meras Nikolajus Gusevas, dr. Aldona Vasiliauskienė, Lietuvos Seimo nario Algimanto Dumbravos padėjėja Regina Račkauskienė, Vitalijus Ščerbakovas, Gražina Ragauskaitė
Pagerbti šventoriuje palaidoti kunigai
Aukšta mūrinė Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios šventoriaus tvora teikia ramybę palaidotiems čia iki mirties dirbusiems kunigams: 1928–1936 m. Petrui Remiazui (1886–1911–1936 05 12) ir 1970–1989 m. Jonui Jatuliui (1908 11 23–1935 06 16–1989 07 09).
Šventės dalyviams ant kunigų kapų padėjus uždegtas žvakutes, sugiedojus giesmes, ne vienas prisiminė, kad Antalieptėje dirbę kunigai neišvengė sovietinės valdžios represijų. Kunigas Jonas Bubas (1901 10 25–1930 (1931) 06 14–1969 04 19) buvo nuteistas 10 metų kalėti (suimtas 1951 m. vasario 9 d., į Lietuvą grįžo 1956 m.), kun. Juozapas Lomanas (1899 09 23–1923 06 10–1959 02 27) kalintas beveik 5 metus (1952–1956). Abu jie į lagerius išvežti iš Antalieptės.
1928 m. į Antalieptę buvo atkeltas kun. Petras Remiazas, 1925–1928 m. dirbęs Pasvalyje. Be darbo parapijoje, kun. P. Remiazas dėstė tikybą Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos seserų įsteigtoje mergaičių žemės ūkio mokykloje. Jo rūpesčiu dailininkas V. Bičiūnas išdažė Antalieptės bažnyčios vidų. Mirus kun. P. Remiazui, į Antalieptę buvo paskirtas būsimasis prelatas, kun. Antanas Kripaitis (1889 03 31–1914–1961 06 19), o 1939 m. – kun. Juozapas Lomanas (nuo 1930 m. Utenos gimnazijos kapelionas, 1936–1939 m. Sudeikių, vėliau – Antalieptės klebonas), kaip jau minėta, iš Antalieptės sovietinės valdžios išvežtas Sibiro kančioms.
Po 10 metų kančių lageriuose (1946–1956) kun. Jonas Jatulis, grįžęs į Lietuvą, dirbo įvairiose parapijose, o paskutinioji jo darbo vieta – Antalieptė (1970–1989).
Prie 10-ojo Antalieptės liepto
Antalieptės praeitis atsispindi miestelio herbo, kurį 2000 m. gruodžio 5 d. patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas, mėlyname skydo lauke (mėlyna spalva simbolizuoja gyventojų ištikimybę ir tvirtumą). Jame pavaizduotas sidabrinis, lanku išlenktas lieptas su turėklu ir auksiniu kryžiumi ant turėklo. Kryžius siejamas su parapijos bažnyčia ir su vietovės labui vienuolių nuveiktais darbais (dailininkas Arvydas Každailis).
Lieptas – neatsitiktinis Antalieptės įvaizdis. Miestelio svečiai sako, kad lieptų kaimas – Antalieptė yra tikras pasakiškų tiltų ir lieptų kraštas. Šventės dalyviai rinkosi jau prie 10-o šioje vietovėje pastatyto liepto, apie kuriuos labai įdomių žinių pažėrė Antalieptės bibliotekos bibliotekininkė Olga Raugienė.
Pradžių pradžia – pirmasis tiltas, apie kurio atsiradimą žmonėse sklando net kelios legendos. Viena versija sako, kad kaimas kūrėsi prie liepto, kurį pastatęs darbštusis vienuolis Antanas, ir ilgai vadintas Lieptine. Pirmas realus tos rūšies Antalieptės akcentas – 1986 metais per Šventąją ant metalinių lynų nutiestas medinis pėsčiųjų tiltas pačiame miestelio centre. Kabantysis pėsčiųjų tiltas vaikų, paauglių ir suaugusiųjų vadinamas „Beždžionių tiltu“.
Antalieptės hidroelektrinės tiltas susijęs su hidroelektrinės sistemos statyba, baigta 1964 m. Tada buvo užtvenkta Šventoji, suformuotas dirbtinis vandens telkinys – Antalieptės marios (Iš marių vanduo požeminiu kanalu leidžiasi net 32 metrus žemyn, vėliau skuba tekėti trimis antžeminiais plieniniais vamzdžiais ir, krisdamas didele jėga, suka hidroelektrinės turbinas).
Šavašos tiltas, pastatytas per kairįjį Šventosios upės intaką Šavašą (jo ilgis apie 20 km.). Čia vandenys kas kilometrą krenta žemyn 11 metrų. Gražutės regioniniame parke įrengtas 1,5 km Šavašos pažintinis pėsčiųjų takas, kurį puošia antalieptiškio medžio drožėjo Zenono Strikšos sukurti ir suręsti originalūs mediniai liepteliai, pavėsinės, suoleliai, apžvalgos aikštelės. Priskaičiuojama beveik 10 originalių lieptų.
Išvardytų lieptų gausa ir originalumas pažadino mintį – atkurti „Lieptų kaimą“, sukuriant ir pastatant naujus lieptus.
2012 m. prie Antalieptės daugiafunkcinio centro pastatytas „Norų lieptas“. Tai mažas tiltelis, galintis išpildyti didelius norus – tereikia mažmožio, būtent, žinoti, kaip juo pereiti.
Prie „Lieptų“ idėjos prisijungė Nacionalinis socialinės integracijos institutas, įkūręs Antalieptėje Inovatorių slėnį ir laboratoriją „Medus“. Vykdant projektą sumanytą išsaugoti senąją liepų alėją, todėl per griovį reikėjo pastatyti dar vieną „Liepų lieptą“ (2014).
2014 m. Antalieptės kaimo bendruomenė, vykdydama projektą „Antalieptės tvenkinių sistema: I etapas“, pastatė „Žvejo lieptą“. Svarbiausias to projekto uždavinys buvo žuvininkystės regiono vandens telkinio (Antalieptės tvenkinio) pritaikymas ekologinio turizmo ir etnografinės žvejybos poreikiams, tvarkant ir kuriant būtiną infrastruktūrą.
2015 m. pastatyti dar du nauji lieptai: „Žvejo lieptas II“ ir Nykštukų lieptas“. Jų pastatymo iniciatorius – Antalieptės seniūnijos seniūnas Arvidas Saulius.
2016 m. pastatytas „Matematikų lieptas“.
Beveik visų miestelį puošiančių lieptų autorius – medžio drožėjas Saulius Savickas, o pagrindinis statytojas – Raimondas Alaunė.
Informacija iš prieškario periodikos
1924 m. liepos 24 d. savaitraštyje „Vienybė“ publikuota įdomi informacija : „Antalieptės mietely (Ežerėnų – t. y. Zarasų – parapija) atidengta Žuvų perykla. Ji pavadinta „Pirmąja Lietuvos Povilo Matulionio vardo žuvų perykla“. 1938 m. liepos 29 d. Nr. 170 laikraštyje „XX amžius“ rašoma : „Antalieptėje yra didžiausia Lietuvos žuvų perykla, į kurią iš Estijos ir Čekoslovakijos atvežtos įvairių veislių žuvys. Lietuvos ežeruose yra 80 rūšių žuvų“. Kaip rašo Olga Raugienė, „žvejų lieptai nėra atsitiktiniai, nes Zarasai paskelbti „Žvejų rojumi“, kurio istorinės ištakos kilusios iš Antalieptės“.
Informacija iš 2017 m. valstybės dienos minėjimo
Prie 10-ojo Antalieptės liepto sugiedojus „Tautišką giesmę“, O. Raugienė pristatė Antalieptės idėjų paštą, kviečiantį siūlyti, kaip puošti gimtąjį miestelį. Pakviesti M. Piurko, P. Sinica, šaulė A. Sinicienė, šaulys A. Bislys, T. Kupinskas, R. Račkauskienė, kurie kartu su O. Raugiene išvyko pagerbti Antalieptės kapinėse palaidotų savanorių. Ant jų kapų padėtos gėlės, uždegtos atminimo žvakelės.
Sveikinimai Kultūros namų salėje
Antalieptės Kultūros namų salėje susirinkusius svečius ir saviškius sveikino rajono savivaldybės meras Nikolajus Gusevas, jo patarėjas Vilhelminas Kuzmickas, Antalieptės seniūnas Arvidas Saulius. Lietuvos Respublikos Seimo nario Algimanto Dumbravos sveikinimą perskaitė jo padėjėja Regina Račkauskienė.
Meninė programa – koncertas
Dusetų Kultūros centro Dusetų dailės galerijos moterų ansamblis „Svaja“ dovanojo šventinį koncertą – atliko visą „puokštę“ gražiausių dainų, palydimų gausiais aplodismentais. Ansamblio kolektyvo vadovės Janinos Kaškauskienės prieš koncertą laukė netikėta, bet maloni staigmena, kurią pagarsino Loreta Alaunienė. Ji Janiną Kaškauskienę pasveikino Zarasų rajono savivaldybės jai paskirtos Kultūros ir meno premijos proga. Švenčių rėmėjų vardu (kraštietis Almantas Raščiauskas ir UAB „Oriflame kosmetika“ atstovė Leonora Bukauskienė) moterų ansamblio „Svaja“ dainininkėms buvo įteiktos dovanėlės.
Pranešimas „Antalieptės krašto dvasininkai“
Straipsnio autorės pranešimo turinys buvo sutelktas į žymias Antalieptės krašto asmenybes. Kalbėta apie dr. Juozapą, kilusį iš Veleikių kaimo garsiosios Čepėnų giminės, perduotas jo sūnėno, kun. Juozo Čepėno, dirbančio Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijoje, nuoširdžiausias sveikinimas kraštiečiams ir žodžiai, kad savo maldose nuolatos prisimenąs juos. Prelegentė priminė iš Madagaskaro vienkiemio kilusį Dievo tarną arkivyskupą Mečislovą Reinį. Pasakojo apie dr. prel. Juozą Prunskį iš Žvilbučių kaimo ir dr. kun. Joną Steponavičių iš Zokorių kaimo. Minėti dvasininkai kilę iš Antalieptės krašto, tačiau jie glaudžiai susiję ir su Daugailiais: Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje krikštyti, vėliau su Daugailių dvasininkais ar parapijiečiais palaikę glaudžius ryšius, Daugailių parapijos kapuose palaidoti jų artimieji. Tad jie labai svarbūs Daugailiams, o kartu ir Utenos rajonui... Dr. A. Vasiliauskienė pabrėžė, kad iškilių asmenybių dvasinė jėga persiduoda ir Zarasų, ir Utenos krašto, ir visos Lietuvos žmonėms, dirbantiems savo tėviškės labui. Pranešėja Antalieptės bibliotekai padovanojo knygų, o renginio dalyviai galėjo paskanauti iš Ukrainos jos atvežtais saldainiais.
Antalieptės kalendorius
Antalieptės bendruomenės nariams (pirmininkė Austėja Raugaitė), įgyvendinant projektą „Antalieptės kaimo bendruomenės stiprinimas ir įgalinimas atlikti būtiniausias bendruomenės veikas“ (projekto vadovas Arūnas Survila), išleistas unikalus 2017 metų kalendorius. Projektą finansavo Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Kaip rašo O. Raugienė, kalendoriuje „prabylame mums brangių antalieptėnų žodžiais ir prisimename pirmuosius 63 gimusius, dirbusius, ir tebedirbančius, gyvenusius ir tebegyvenančius nepaprastus Antalieptės krašto šviesuolius – tuos, kuriems Antalieptė tapo pradžių pradžia, tuos, kuriems Antalieptė buvo tarpinė arba paskutinė stotelė, tuos, kurie ir nebūdami šio krašto vaikais vadino ir tebevadina save antalieptėnais“ys savimi ir esančiais šalia, tirpdantys abejingumą Lietuvos istorijai ir didvyrių atminimui. Eikime žinodami tai, ką tam tikrų laikmečių ,,herojai“ trynė iš mūsų atminties ir norėjo negrąžinamai sunaikinti. Tas kai kada lengvai paslepiamas po žodeliu ,,neišliko“ tik panorėjus, tik nuoširdžiai užsidegus ir tikint visada atsiranda. Tuo įsitikinau Vasario 16-jai ruoštame projekte..
Antalieptės kalendorius – sektinas pavyzdys kitoms bendruomenėms, kaip įamžinti savo kraštiečius. Kalendorių puošia įspūdingos Mindaugo Ilčiuko, Vitalijaus Ščerbakovo, Violetos Gasparaitis, Gintarės Laurikėnienės, Vytauto Eidėjaus ir Antalieptės kaimo bendruomenės archyvo nuotraukos. Kalendorius buvo išstatytas bibliotekos surengtoje parodoje, tad buvo galima jį pavartyti bei įdėmiau susipažinti su jame minimais garbiais asmenimis.
Antalieptės kalendorius – pirmas tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje. Leidinys turi dvi svarbias intencijas: pirmiausia – tai pavyzdys visai Lietuvai, kaip naujomis formomis pagerbti asmenis; antra, tai paskata ieškoti jame dar nepaminėtų krašto asmenybių, užrašyti galimų liudininkų atsiminimus ir tokiu būdu plėsti bei gilinti savo krašto istoriją.
Šventės rengėjai tuo 2017 m. Antalieptės sieniniu kalendoriumi, išleistu Lietuvos valstybingumo šimtmečiui pažymėti, apdovanojo svečius. Dėkota kalendoriaus maketo sudarytojui Vitalijui Ščerbakovui ir tekstų autorei Gražinai Ragauskaitei, pirmiesiems šimtmečio savanoriams – Austėjai Raugaitei ir Arūnui Survilai.
Kalendoriaus priedas
Kovo 11-ąją antalieptėnų laukia dar viena staigmena – įvyks kalendoriaus priedo „Iš praeities stiprybę semiam“ pristatymas.
Knygelėje skaitytojai ras papildomos informacijos – 63 iškilių kraštiečių biografijas ir jų nuopelnų aprašymus. Olga Raugienė kalbėjo, kad daug vertingos informacijos ir žinių leidiniui pateikė pirmieji šimtmečio ambasadoriai dr. Aldona Vasiliauskienė ir renginyje nedalyvavęs rašytojas Vytautas Indrašius. Pasidžiaugta, kad knygelė bus dalijama nemokamai, nes lėšų leidybai skyrė užsienyje dirbantys broliai Petras ir Darius Markeliai iš Naršėnų kaimo.
Diskusijos, paroda bibliotekoje
Renginio pabaigoje visi buvo pakviesti dalyvauti diskusijose, kaip geriau įamžinti istorinę atmintį, ką padaryti savo miestelio labui, kad jis taptų dar gražesnis, jaukesnis, patrauklesnis.
Šventės dalyviai dėmesingai apžiūrėjo bibliotekoje surengtą parodą ,,Antalieptė prieškarinėje ir išeivijos lietuviškoje spaudoje“. Paroda veiks iki kovo 11 d. Čia galima buvo susipažinti su pranešime minėtais garbiais asmenimis. Parodą puošė Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio biustas, atsivežtas iš Daugailių...
Šventės organizatoriai ir rėmėjai
Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimą organizavo Antalieptės kultūros įstaigos kartu su seniūnija, kaimų bendruomenėmis ir Antalieptės šauliais. Šventės pilnatvę sumąstė ir įgyvendino organizacinis komitetas: kan. Stanislovas Krumpliauskas, kultūros darbuotoja Loreta Alaunienė, bibliotekininkė Olga Raugienė, seniūnas Arvidas Saulius, šaulė Aurelija Sinicienė bei Darius Steponavičius (Purvynės ir Naršėnų kaimų bendruomenių vadovas). Renginį, kaip įprasta, vedė įvairiausių idėjų sumanytoja ir jų įgyvendintoja – Antalieptės bibliotekininkė, aktyvi bendruomenės narė Olga Raugienė.
Pagrindiniai renginio rėmėjai: Antalieptės kaimo bendruomenė (pirmininkė Austėja Raugaitė), šaulys Albinas Bislys ir Kultūros centro Dusetų dailės galerija (direktorius Alvydas Stauskas).
Lietuvos nepriklausomybės dienos renginys Antalieptėje liudija, kad ir maži miesteliai, jei juose yra aktyvių, savo kampeliui atsidavusių žmonių, gali surengti įspūdingą šventę.
Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Atgal
.jpg)
(1).png)
