VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

02 28. „Nikolajus Rerichas ir Latvija“ – Lietuvoje

Laimutė Vasiliauskaitė - Rožukienė

Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta Rytų meno parodų ciklo antroji paroda „Nikolajus Rerichas ir Latvija“, joje  – dailininko Nikolajaus Rericho (1874–1947) ir jo sūnaus Sviatoslavo Rericho (1904–1993) paveikslai, Nikolajaus mokslo draugų latvių iš Dailės akademijos: Vilhelmo Purvičio, Janio Rozentalio, Johano Valterio bei N. Rericho (Sankt Peterburgo dailės skatinimo drg. piešimo mokyklos) mokinių: Niklavo Strunkės, Karlio Miesnieko, Janio Plasės ir Gustavo Klucio kūriniai. Parodoje eksponuojama septyniolika atvežtinių paties N. Rericho darbų (iš viso: 38 kūriniai).
Ši kolekcija rodyta pirmiausia Rygoje, vėliau – Sankt Peterburge, o dabar ir Lietuvoje. Vakaro metu N. Rericho bičiulio Aleksandro Skriabino Opusą Nr. 38 ir Frederiko Šopeno Didįjį briliantinį valsą virtuoziškai atliko pianistas Jurgis Aleknavičius, garsais (ne tik vaizdais) nukeldamas į tą laikmetį.

Vilniaus paveikslų galerijoje susirinko nemažai Rericho kūrybos gerbėjų

Iš kairės: parodos Vilniuje koordinatorius Skaistis Mikulionis, kuratorė Ksenija Rudzitė, LR kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, Latvijos Respublikos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius J. E. Einars Semanis, Latvijos nacionalinio dailės muziejaus „Rygos Biržos“ dailės muziejaus direktorė Daiga Upeniece

Janio Rozentalio (1866–1916) Iš kapinių, 1897 m., drobė, aliejus ir Janio Valterio (1869–1932) Beržai pavasarį,1900, drobė, aliejus; Latvijos nacionalinis dailės muziejus

LR kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, atidarydama parodą, priminė, kad tai jau penktoji Lietuvoje Nikolajaus Rericho paroda, ši – unikali latvišku kontekstu: paveikslai atkeliavo iš Latvijos nacionalinio muziejas, iš Latvijos Rericho draugijos (knygos, archyviniai dokumentai), taip pat iš Liepojos muziejaus (N. Rericho protėvių paveikslai, nutapyti Latvijos dailininkų). Beje, keletas darbų yra ir iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Lietuvos dailės muziejaus, pvz., paveikslas „Angelų kova su slibinu“.

Pats Nikolajus paveikslus atrinkdavo ir siųsdavo Latvijos Rericho draugijai iš Indijos (Kulu miesto, esančio Himalajų vakaruose, ten buvo įkūręs mokslinių tyrimų institutą Urusvati, bendradarbiavo su 280 Azijos, Amerikos ir Europos mokslo įstaigų (N. Rerichas buvo per  keturiasdešimties mokslinių ir kultūrinių pasaulio įstaigų ir organizacijų narys). 1937 m. atėjo paskutinis siuntinys. Kodėl būtent Latvijai? Nes čia  (Kurliandijoje – Kuržemėje) jo šaknys, čia gyveno senelis Fridrichas Rerichasir tėvas Konstantinas Rerichas (1837–1900), kiti giminės.

Žinomas visame pasaulyje. Nikolajus Rerichas, Sankt Peterburgo imperatoriškosios dailės akademijos absolventas, buvo vienas iš judėjimo „Meno pasaulis“ lyderių. Istorinių paveikslų autorius, teatro dailininkas, pedagogas, filosofas, mokslininkas, keliautojas, kaip ir daugumai sidabro amžiaus menininkų, jam teko emigruoti. Gyveno Suomijoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, JAV. Tačiau jo svajonė ir misija buvo Centrinė Azija ir jos kultūra, ekspedicijos po Tibetą, Indiją, Kiniją, Mongoliją, Sibirą, Japoniją, šių šalių kultūros tyrimai. Tačiau kad ir kur būdamas, N. Rerichas niekada neprarado ryšių su jo protėvių žeme Latvija, kuriai padovanojo didelę kūrinių kolekciją. Vilniuje rodomi Rygoje eksponuotos parodos pagrindiniai eksponatai.

Rericho draugijos. Rerichas siekė Rytų ir Vakarų civilizacijos harmonijos. Jo palikimas yra gyvenimo filosofijos esmė – kultūra ir taika. Jos aktualios ir šiandien: išsaugoti visos žmonijos kultūros vertybes. Ši idėja išplito po visą pasaulį. 1935 m. Kaune įkurta Lietuvos Rericho draugija  bendradarbiavo su Latvijos Rericho draugija, kurioje buvo Nikolajaus ir Sviatoslavo Rerichų paveikslų ekspozicija, vėliau ir Baltijos dailės skyrius.
Sovietmečiu draugijos uždraustos, nariai persekiojami ir tremiami į Sibirą. 1950 m. Rericho draugijos kolekcijos atiteko dabartiniam Latvijos nacionaliniam dailės muziejui ir yra „Rygos biržos“ dailės muziejaus nuolatinės ekspozicijos dalis. Atgavus šalių nepriklausomybę, draugijos atkurtos.
„Visų Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos, Estijos) Nepriklausomybių šimtmečio jubiliejui 2018–aisiais pažymėti numatoma nemažai renginių, tokių kaip Simbolizmo amžius Baltijos šalyse – Paryžiuje, Šiuolaikinio kino istorijos programa, Baltijos šalių orkestrų festivalis“, – kalbėjo LR kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. 

Latvijos Respublikos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius J. E. Einars Semanis pažymėjo, kad Nikolajaus Rericho vardas ir visuomeninė veikla žinoma visame pasaulyje, ypatingas jo biografinis ryšys su Latvija. Jo idėjos atsispindėjo UNESCO 1954 m. Hagos  konvencijoje ir protokole. Pasidžiaugė puikiu kultūriniu bendradarbiavimu tarp Latvijos ir Lietuvos, „tai mūsų tautų dvasinio artumo įrodymas, dvasinė energija aktuali, nes artėja abiejų valstybių (Latvijos valstybės įkūrimo ir Lietuvos valstybingumo) šimtmečio sukaktys“.

Nobelio premijos kandidatas už veiklą taikos labui. 1929 m. N. Rerichas buvo pristatytas Nobelio premijai gauti – kartu su teisininku Georgijumi Škliaveriu parengė Rericho paktą (Pax Cultura arba Meno ir mokslo institutų bei istorinių monumentų saugojimo sutartį), kuriuo įsipareigojama saugoti viso pasaulio kultūrinį, istorinį ir dvasinį paveldą, plėtoti taiką ir tarptautinį bendradarbiavimą. (Taikos pakto idėja N. Rerichui gimė 1899 m., jis ją ilgai tobulino, ir itin aktuali tapo po Pirmojo pasaulinio karo, kai buvo sugriauta daugybė architektūros paminklų, sunaikinta nemažai neįkainojamų meno ir kultūros vertybių.) Paktas pasirašytas 1935 m. balandžio 15 d. Vašingtone, Baltuosiuose rūmuose, dalyvaujant prezidentui Franklinui Rooseveltui (1882–1945) ir 20-čiai Pietų Amerikos atstovų. Šio pakto pagrindais rėmėsi 1945 m. įkurta UNESCO organizacija. Rericho paktas (Pax Cultura arba Meno ir mokslo institutų bei istorinių monumentų saugojimo sutartis) padėjo pagrindą kultūrinių vertybių išsaugojimui visame pasaulyje.

Lietuvos dailės muziejaus direktorius, menotyrininkas Romualdas Budrys kalbėjo, kad turi nemažą patirtį rengiant Rytų kultūros meno parodas, ypač kartu su Latvijos nacionalinio dailės muziejaus „Rygos Biržos“ dailės muziejaus direktore Daiga Upeniece (pvz., rengtos parodos Šilko kelias, Senoji kinų dailė, kt.). „Rytų menu pas mus itin domimasi, o Rerichas esąs pasaulinio lygio mąstytojas, tikimasi, kad paroda sulauks gausių lankytojų“.

Latvijos nacionalinio dailės muziejaus „Rygos Biržos“ dailės muziejaus direktore Daiga Upeniece pasakė, kad artimiausi draugai ne tie, kurie arčiausiai, šalia, o tie, kurie arčiausiai širdies. Geras projektas įvyksta tik esant geram bendradarbiavimui. Ji palinkėjo mėgautis menu, kad Himalajų dangus ir kalnų viršūnės padėtų sulaukti pavasario, kol už lango žiema.

Latvijos nacionalinio dailės muziejaus „Rygos Biržos“ muziejaus darbuotoja, parodos kuratorė Ksenija Rudzite paminėjo, kad N. Rericho darbai („Krišna“, „Madona laboris“) atskleidžia jo Indijos laikotarpio kūrybą. Pasak kuratorės, vyresnysis sūnus Jurijus buvo ne tik piešėjas, bet ir garsus orientalistas, kalbėjo hindi ir mongolų kalbomis, kartu su tėvu keliaudavo po Himalajų kalnus. Abu sūnūs – Sviatoslavas ir tibetologas Jurijus (1902–1960) – giminės nepratęsė, į paveikslus niekas nepretenduoja.

N. Rericho pažintis su Lietuva. N. Rerichas įžvelgė M. K. Čiurlionio talentą, kai daugelis to nematė, vėliau straipsnyje apie M. K. Čiurlionį džiaugėsi, kad pagaliau jis pripažintas Lietuvoje.

1900 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje N. Rerichas išvydo iš medžio išdrožtą Petro Rimšos skulptūrą „Motinos mokykla“ (motina, nepaisydama caro draudimo, moko vaiką skaityti lietuviškai. Tai jį nepaprastai sujaudino, ėmė domėtis Lietuvos istorija, lietuvių kalbos ir sanskrito sąsajomis, bendrauti su lietuvių emigrantais Paryžiuje.

1903 m. N. Rerichas su žmona Jelena Rerich (1879–1955) lankėsi Vilniuje Trakuose ir Kaune. Plaukė nemunu, keliavo jo pakrantėmis. Panemunės pilis paminėta jo apybraižoje „Po senovę“. Rericho žmona Jelena buvo rašytoja, filosofė, fotografė. Ji fotografavo, o Rerichas piešė ir tapė (taip gimė etiudai „Perkūno namas“, „Kauno bažnyčia“, „Pilies griuvėsiai ties Nemunu“, „Raudonės pilis“, „Gedimino pilies griuvėsiai“, pagal lietuviškus padavimus nutapyti paveikslai „Baltojo Vyčio žirgai“, „Vaidilos“, „Perkūnas“.

1937 m. monografija apie N. Rerichą su Jurgio Baltrušaičio tekstais saugoma Rygoje kaip bibliografinė retenybė.

N. Rericho parodos Lietuvoje. Pirmoji paroda surengta Vilniaus rotušėje 1975 m. pab. ir 1976 m. pr., antroji (tapybos paroda pavadinimu „Himalajai“) – 1992 m. Lietuvos dailės muziejaus padalinyje Klaipėdos paveikslų galerijoje (dabar – Prano Domšaičio galerija), trečiąją  (Nikolajaus ir Sviatoslavo Rerichų reprodukcijų) parodą ten pat 1999 m. surengė Lietuvos Rericho draugija. Ketvirtoji (Nikolajaus ir Sviatoslavo Rerichų tapybos) paroda dar kartą ekponuojama Prano Domšaičio galerijoje 2004 m. Penktoji, šiųmetinė, paroda Vilniaus paveikslų galerijoje atskleidžia latviškąjį kultūrinį kontekstą.

Rytų meno parodų ciklo tąsa.  Šiemet pavasarį Radvilų rūmų muziejuje bus rodoma  Ksenijos Nikolskajos užmirštų Egipto architektūros fotografijų paroda, vasarą Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje – Japonų kaligrafijos paroda, Vilniaus paveikslų galerijoje – „Lux Orientalis“ (orientalistikos kūriniai) iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių.

Sviatoslavas Rerichas apie tėvą:visa žmonija jam buvo artima. Širdingumas, Išmintis, Darbas ir Kantrybė – principai, kuriais jis vadovavosi visą savo gyvenimą. Visose N.Rericho pasirinktose gyvenimo kryptyse jautėsi harmonija – tai buvo pastovus ėjimas į žinomą ir trokštamą tikslą. Jo paveikslai įkūnija gėrį, tiesą ir grožį taip stipriai, kad jų poveikis neišvengiamas. Jie pasakoja apie naują jėgą, įeinančią į gyvenimą, kuri turi pritraukti žmogų prie naujų ir daug kilnesnių siekių. N. Rerichas buvo tikras patriotas ir karštai mylėjo Tėvynę, bet kartu jis priklausė visiems. Visas pasaulis virto jo veiklos lauku. Visa žmonija jam buvo artima. Kiekviena šalis jam kėlė neeilinį susidomėjimą ir svarbą. Kiekviena filosofija, kiekvienas gyvenimo mokymas jam buvo tik galimybė aiškiau suprasti žmogaus prigimtį, o jo paties gyvenimas buvo nenutrūkstantis ėjimas į Ateitį“.

Nikolajaus Rericho mintys. <...> Du tipai žmonių ypatingai skiriasi – vieni net iš menkutės užuominos kurs didingai, o kiti net iš žavingiausio reginio sukurs atstumiantį vaizdinį. Kiekvienas vertina pagal savo sąmonę. Vienas didis širdingumu, pas kitą širdis kaip sudžiūvęs grybas (lot. Morchella). Pirmiausia jį reikia išmirkyti, kol taps tinkamu. <...>

Jelena Rerich. Rytų kriptogramos. Pasaulio Motina.<...> Pasaulio Motina įslaptino Vardą Savo. Pasaulio Motina uždengė Veidą Savo. Visų Valdovų Motina, tai ne simbolis, tai didis Moteriškojo Prado reiškinys, atspindintis dvasinę Kristaus ir Buddos Motiną, Tą, kuri mokė ir vedė Juos į žygdarbį. Nuo senų senovės Motina palaimina žygdarbiui. Žmonijos istorijoje įspaustas Jos laiminančios Rankos pėdsakas. Sinajuje Jos balsas buvo girdimas. Kali vaizdinys buvo priimtinas, taip pat Izidės ir Istar. Po Atlantidos, kai Liuciferis pabandė sunaikinti Dvasios kultą, Pasaulio Motina pradėjo nuo pradžios. Po Atlantidos Pasaulio Motina uždengė Veidą ir uždraudė tarti Jos Vardą, kol neišauš Šviesulių nurodyta valanda

Laimutės Vasiliauskaitės - Rožukienės nuotr.

Atgal