Kultūra
02 25. Kalba kalbai nelygu
Aleksandras Šidlauskas
Kur tiktai žmogau, bepasisuksi, visur išgirsi kalbą, literatūrinę, bendrinę, tarmišką. Turguje visuomet didžiulė šurmulynė; čia žemaitis susitinka pažįstamą žemaitį, čia dzūkas cieksi su sūduviu, o plačiaburniai aukštaičiai netgi rankomis susirodo. Kaip kiekvieno rašytojo kalba yra savita, taip ir kiekvieno šnekėtojo pašneka yra sava ir nepakartojama. Iš dalies žmonių kalbą šiandien niveliuoja ne knyga ar laikraštis, bet radijas ir televizija, to niekas išvengti neįstengia. Pasisavinama mintis ir frazė, naujažodis ar vaizdus posakis. Tačiau daugeliu atveju mūsų kalba apsineša ir kalbašiukšlėmis ir pertarų padraikomis, ir barbarizmų (svetimžodžių) apnašomis. Nevienodai kalba žurnalistai – laidų vedėjai, skirtingai vograuja seimūnai ir valdžios žmonės, biukoratais pavadinami. Tiktai, žvelk, kaip „Duokim garo“ muzikinėje valandoje vaizdžiai pakalba iš nuošalesnio kaimo atbridęs ir prašnekintas muzikantas, tautodailininkas, dainininkė. Kai ekrane išvystame ir išgirstame garsiąją etninių turtų saugotoją šeduvę Emiliją Brajinskienę, tai ir norime, kad ji nenutiltų ir tęstų, tęstų savo šeduvietišką mąstymą, tarmišką šnekėjimą, nes jos kiekvienas sakinys – kalbos verdenė, išminties perlas, prisiminimų atabalsiai. Tokius pavyzdžius, deja, dar ne saujomis seikėjame, tokių pašnekovų dar tingi paieškoti televizijos ir radijo žmonės. Suprantama, pati nuobodžiausia yra politikierių, politologų ir politikų kalba ne dėlto, kad jie vartoja tarptautinius žodžius, bet todėl, kad jų greitakalbėje taip reta kalbos įdomybių. Taip nutinka, nes šie „šnekoriai“, pasipuošę madingai, kalba primityviai, prastuoliškai, standartiškai, naiviai. Lietuvos nacionalinių televizijos kanalų kalba nėra itin prasta, bet kai kas taisytina ir gerintina, kai ko derėtų išvengti ir prieš laidą pasižiūrėti ne tiktai į veidrodį, bet ir į savo „liežuvį“, mūsų kalbos brolį ir sesę. Mano galva, kai kurios laidos, anonsai vis kartojami ir kartojami tarsi klausytojai ir žiūrovai būtų visiški užmirštuokliai. Toje vietoje geriau būtų, kad suskambėtų klasikinės muzikos fragmentai. Abejonių negali kelti tarmiškai ištariamas ar sukirčiuojamas žodis, tai geras bruožas tų, kurie dažniau bendrauja su mumis ir turi ką pasakyti. Tiems, kurie gimė ir augo kaime, praktiškai tarmybių išvengti neįmanoma. Tai kalbos puošmena, pagarba savo gimtinei ir tėvams. Praėjo tie sovietiniai laikai, kai mokytojai mažino pažymį tiems, kurie prakalbėdavo savąja pašneka. Tačiau dažnokai galima išgirsti vis pasikartojančius žodžius, frazes, kurie įkyri lyg tas uodas lietingą vasaros pavakarę. Metų metais dažnas kalbėtojas (neišskiriant nė laidos vedėjo) sako – „projektas“, „iššūkis“, „viešoji erdvė“ (kur ji yra ir kaip ji atrodo?)“. Žvaigždžių televizijos ekrane yra daugiau negu jų matome rugpjūčio nakties skliaute, o garsių meno ir kultūros žmonių, legendomis pavirtusių, žymiai daugiau negu jų užrašė tautosakos rinkėjai ir tyrinėtojai.
Į kasdienę ir televizinę vartoseną klimpte įklimpo prieveiksmis „žiauriai“, vis pasakomas ne savo vietoje. Kodėl nepasakyti – ypač, ypatingai, labai, nepaprastai. Toks bezdžionavimas skurdina kalbą ir atgrasina nuo tokio pliurpiaus, vograutojo, bekalbės personos. „Charizmatiškas“ ir „seksualus“ žmogus vis nosį iš ekrano iškiša. Kodėl neištarti – įdomus, patrauklus, mielas, naudingas, nuoširdus, šiltas, populiarus.
Kuo mažiau vartosime tarptautinių žodžių, tuo mūsų „žalioji bruknelė“ (S.Daukantas) bus grynesnė, svaresnė, savitesnė. Absoliučiai jų atsisakyti nebus įmanoma, bet jų skaičių sumažinti yra kalbos būtinybė. Tai pastebi ne tiktai gimtosios kalbos žinovai, bet ir mūsų šviesuomenė, tikroji tradicijų saugotoja ir kalbos puoselėtoja. Trumpos frazės, tarkime „mane užkniso“ (gal kiaulės ar šernai?), „nerealiai atrodo“ (gal gražiai, išnašiai, tvarkingai), „kabinti ant ausų makaronus“ (ar ne geriau ant ausų kabintis auskarus?) – kažkokie keisti, ateiviški vertimų dariniai. Vienas pliurptelėjo, kitam skambtelėjo, trečiam pasivaimėjo... Televizijos kalbininkai, jeigu tokie dar yra, stilistai ir redaktoriai dažnąsyk turėtų būti kategoriškesni ir laidų vedėjams, ir jų pasikviestiems pašnekovams. Jau, regis, sumažėjo pertarų „reiškia“, „vadinasi“, „taip sakant“, „viena vertas“, bet „iš tikrųjų“ ar „iš tikro“ – neišvengia kone kiekvienas kalbėtojas ir šnekorius. Manau, kad 2016 metų dažniausiai vartojama frazė buvo „iš tikrųjų“.
Seniai iš mūsų rašomosios ir oficialios radijo ar televizijos kalbos (tai ne turgus, tai ne mugė) reikia guitinai išguiti „Lietuvėlę“ ir „pinigėlius“, kurie galbūt tiktų tiktai pašiepiančiose humoro laidose. O dažnas miesčioniškas išsitarimas „krepšinis – tai antroji Lietuvos religija“ yra niekas daugiau kaip nesusipratimas ir klausytojų/žiūrovų (taip pat ir skaitytojų) įžeida. Vienas kvaišius nepagalvojęs pasakė, o trylika puskvaišių visą laiką tą patį begalviškai kartoja.
Neretai terminas „dailininkas“ pakeičiamas visuotinesniu, plačią prasmę turinčiu žodžiu „menininkas“. Tiesą tariant, ne kiekvienas dailininkas vertas menininko vardo. „Medija“ – tai žurnalistų kalbinės mados „šventažodis“. Juk yra mūsų išeivijos mums padovanotas puikus žodis „žiniasklaida“. Žinotina, kad medija – tai miškas, giria, krūmai (iš čia „Medininkai“). Paaugliškas nustebimo ar pasitenkinimo šūksnis „vau“ nepuošia įsiaistrinusio šnekoriaus. Beveik išnyko (labai gaila!) atsisveikinimo žodis „sudieu“, tuo tarpu nieko vertas valinskiškas „atia“ ar sovietinis vertinys „viso gero“ (vsevo choroševo) šiandien visai nebepritinka išsilavinusiam žmogui. Nesmurginkime kalbos, ji to nėra verta.
Manytina, kad rimčiau ateityje reikėtų pasvarstyti (ir pakeisti) kai kurių laidų įvardijimus, kaip „Bėdų turgus“, „Mokslo sriuba“ („Mokslo barščiai“), „Meno fabrikas“, „Naktinis ekspresas“, „Sėsk į traukinį a“, „Auksinis protas“ (o taip pat „Auksinis balsas“), „IQ presingas“, „Rojus Lietuvoj“. Ar neverta skelbti žiūrovų ir klausytojų konkursą dėl vienos ar kitos laidos pavadinimo? Muzikiniai terminai „Ryto alegro“ ir „Vakaro antante“ taip pat nepilnavertis išmislas. Tikrai atsirastų nauja prasmė, ir žaismė. Tarsi televizijoje jau nebebūtų pastabios vadovų akies.
Mūsų prigimtinė kalba – tai pats didžiausias tautos turtas, žmonių pasididžiavimas, kūrybingumo dėmuo. Kalba vis kinta, ji įgauna naujų stilistinių savybių, atsisako kai kurių sustabarėjusių formų. Pasaulio globalizacija įvairiais būdais įtakoja žodyną, vis papildydama jį naujais moksliniais terminais. Nuo šito niekam nepabėgti ir nepasislėpti. Deja, lazdos perlenkimas kalbai ne į sveikatą. Neatsisakysime įsisenėjusių terminų (partija, profesorius, biudžetas, civilizacija), bet apsikrėsti impičmentais, skaneriais ir reitingais nėra jokios būtinybės. Pasekime vengrų, estų pavyzdžiais, kurie greitomis suranda naujadarą, neįsileisdami anglicizmo ar rusicizmo. Kalbos apsaugą dera prilyginti gamtos apsaugai.
Atgal
.jpg)
(1).png)
