Kultūra
02 07. Uteniškių „Indraja“: kūrybinis – muzikinis, poetinis, literatūrinis susitikimas Vilniuje
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Kas metai, paskutinį sausio šeštadienį į Vilniaus dailės akademiją (VDA) iš visos Lietuvos suguža Utenos kraštiečių klubo „Indraja“ nariai. 2017 metų sausio 28 d. vyko 28-asis susibūrimas. Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ prezidentas – Vilniaus dailės akademijos profesorius Arvydas Šaltenis, viceprezidentė – žurnalistė, etnologė, tautosakininkė Gražina Kadžytė, klubo kanclerė – Rita Aleksandravičiūtė.
Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ susibūrimas pradėtas „Indrajos“ choro daina, skirta Utenai (žodžiai poetės Reginos Katinaitės-Lumpickienės, muzika Liongino Abariaus). Dirigavo Lionginas Abarius, akompanavo Daina Abariūtė-Lazauskienė.
Renginį pradėjo klubo „Indraja“ viceprezidentė užpalietė Gražina Kadžytė (vėliau išskubėjusi į radijo laidą „Deimančiukai“, savo pareigas perdavė prof. A. Šalteniui).
Tylos minute, o vėliau ir malda „Amžinąjį atilsį“ buvo pagerbti mirusieji uteniškiai – „Indrajos“ klubo nariai.
Paminėti garbūs Užpalių, Vyžuonų, Leliūnų, Tauragnų, Daugailių ir Utenos jubiliatai – jiems pagiedota ilgiausių metų.
2017-ieji – jubiliejiniai metai
G. Kadžytė kalbėjo apie 2017-uosius metus, skirtus įvairiems minėjimams ir jubiliejams Lietuvoje. Į tą gražią švenčių visumą prasmingai viena už kitą įvairesnėmis progomis įsilieja ir Utenos kraštas. Juk 2017-ieji – Piliakalnių metai, Tautinio kostiumo metai, Lietuvių kalbos kultūros metai, Reformacijos metai, Ievos Simonaitytės metai, Kazio Bradūno metai...
Kalbėdama apie šiuos, kaip tautinio kostiumo, metus G. Kadžytė paragino organizuoti moksleivių ekspedicijas, užfiksuoti dar saugomus tautinius drabužius, iš surinktos medžiagos paruošti ir publikuoti leidinį. Be to, siūlė, kad minint Lietuvos nepriklausomybės 100-metį, Utenos krašto 2018-ųjų metų gimnazistų laida per išleistuves galėtų pasipuošti tautiniais kostiumais.
Uteniškių muzikos ir poezijos posmai Dailės akademijoje
G. Kadžytė paskelbė, kad šių metų „Indrajos“ susitikimas bus kūrybinis – muzikinis, poetinis, literatūrinis – šeštadienis ir jame turėtų pasirodyti kiekviena seniūnija arba jos atstovai.
L. Abarius kalbėjo apie savo turiniu ir menine forma brandžią uteniškių poetinę kūrybą, žodžių lengvumu ir muzikalumu džiuginančią klausytojus. Todėl ne vieną posmą yra perrašęs natomis Kompozitorius prisipažino, kad jį ypač jaudina Antano Miškinio eilės. Tad motinai skirtiems poeto posmams, parašytiems lageryje, jis sukūręs psalmę. Ją atliko „Indrajos“ choras.
D. Abariūtės-Lazauskienės diriguojamas choras šventės dalyvius pradžiugino liaudies melodija „Tris dienas“ bei daina, sukurta Kazio Bradūno žodžiais (muzika Liongino Abariaus).
Utenos mero Alvydo Katino dėmesys kraštiečiams, įteiktos auksinės pasagėlės
Kadangi Utenos rajono meras Alvydas Katinas į renginį negalėjo atvykti, jį atstovavo savivaldybės administracijos direktorius Vidmantas Valinčius. Kartu su juo į renginį atvyko Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė ir uteniškių kraštiečių koordinatorė Utenoje Vitalija Bujanauskienė. Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ prezidentas Vilniaus dailės akademijos profesorius Arvydas Šaltenis ir pakvietė juos tarti šventinį žodį.
Į Dailės Akademijos salę renkasi uteniškiai. Priekyje sėdi: pedagogė, kraštotyrininkė, kolekcininkė Danguolė Jonaitienė (dešinėje) ir medikė Vyda Joana Girniūtė- Andreikėnienė (kairėje)
Įtemptai klausomasi pasisakymų: priekyje pedagogė Birutė Raginytė – Žemaitienė
Kalba LRS narys Edmundas Pupinis. Kairėje stovi Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ prezidentas – Vilniaus dailės akademijos profesorius Arvydas Šaltenis
Pertraukėlės metu Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė (dešinėje) ir Vilniaus pagyvenusių žmonių poezijos ir romansų klubo „Elena“ vadovė Elena Skvirelienė (kairėje)
Savo kūrybą skaito uteniškė Vilija Jūrėnienė
Kalba dailininko Juozapo Miliūno dukra Rita. Kairėje stovi Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ prezidentas – Vilniaus dailės akademijos profesorius Arvydas Šaltenis
Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ kanclerė Rita Aleksandravičiūtė (dešinėje) įteikia gėles Juozapo Miliūno dukrai Ritai (kairėje)
Auksinę pasagėlę dr. Aldonai Vasiliauskienei (dešinėje) įteikia Utenos rajono savivaldybės administracijos direktorius Vidmantas Valinčius (viduryje) ir Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė (kairėje)
Dainai sustojo „Indrajos“ choras
Utenos rajono savivaldybės administracijos direktorius Vidmantas Valinčius (kairėje) skaito padėkas sveikinimus uteniškiams, kuriuos apdovanoti pasirengusios ir uteniškių kraštiečių koordinatorė Utenoje Vitalija Bujanauskienė (viduryje) ir Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė (dešinėje). Toliau stovi prof. Arvydas Šaltenis
Vilniaus uteniškiai apdovanoti Utenos ženklu „aukso pasagėlėmis“
Savivaldybės administracijos direktorius Vidmantas Valinčius jubiliatams, praėjusiais metais minėjusiems garbias sukaktis, įteikė Utenos rajono savivaldybės mero Alvydo Katino pasirašytus sveikinimus, knygas ir specialius Utenos herbo ženkliukus – mažytes auksines pasagėles. Jubiliejų progomis pasveikinti Ferdinandas Jakšys, Vladas Leipus, Balys Jauniškis, Aleksandras Guobys ir Ričardas Kalytis.
Utenos ženkliukai – pasagėlės įteikti vilniškiams – seniūnijų seniūnams, Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja" vadovybei, šio straipsnio autorei.
LRS nario Edmundo Pupinio sveikinimas
Tarti sveikinimo žodį buvo pakviestas Lietuvos Respublikos Seimo narys Edmundas Pupinis. Šį, kasmetinį uteniškių sambūrį Vilniuje, kai susirenkama jau 28-tą kartą, buvęs Utenos meras E. Pupinis, kaip ir kiti, vadino didžiaisiais uteniškių atlaidais Vilniuje. Džiaugėsi, kad „Indrajos“ klubo kasmetinis renginys – sektinas pavyzdys kitiems regionams. Linkėjo, kad nenutrūktų ryšys tarp uteniškių Utenoje ir Vilniuje, kad jis ir toliau būtų puoselėjamas ir kad tokioje didelėje salėje, niekada nebūtų tuščių vietų, kad ji visada būtų perpildyta.
Susirinkusius džiugino klubo „Elena“ atliekamos dainos
Vilniaus pagyvenusių žmonių poezijos ir romansų klubas „Elena“ (vadovė Elena Skvirelienė), smuiku pritariant Liutaurui Milišauskui, atliko keletą dainų, palydėtų gausiais aplodismentais, privertusiais kartoti tuos kūrinius...
Poezijos posmai liejosi iš širdies į širdį
Prof. A. Šaltenis priminė Alfonsą Nyka-Niliūną (1919 07 15–2015 01 20), kurio tikroji pavardė – Alfonsas Čipkus. Jis – vienas didžiausių, moderniausių XX a. lietuvių poetų, vertėjas, literatūros kritikas, Lietuvos nacionalinės kultūros premijos laureatas (1997), VDU garbės daktaras (1997), dirbęs „Aidų“ redakcijoje, vienas „Literatūros lankų“ redaktorių, žurnalo „Metmenys“ bendradarbis. Prisiminė jį, prieš keletą metų sėdėjusį šioje salėje. „Indrajos“ klubo pirmininkas perskaitė keletą A. Nykos-Niliūno poezijos posmų.
Kompozitorius Lionginas Abarius labai jausmingai padeklamavo poeto Pauliaus Širvio (1920 12 06–1979 03 27) eilėraštį „Aš beržas“.
Savo kūrybą skaitė Romualdas Valančiūnas, Ingrida Kepalaitė. Prof. Romas Pakalnis perskaitė knygoje „Sudeikiai“ publikuotus atsiminimus, kuriuose ryškiai nuskambėjo itin prasmingi žodžiai: „Gėrio pergalei reikalingos kiekvieno mūsų pastangos... mums priklauso tik labai trumpas šio gyvenimo blyksnis“.
Vilniaus tauragniškių seniūno dr. Romualdo Šimkūno perskaitytos savo kūrybos fgarmentų esmė – gimtinės tema.
Kuktiškiečiams atstovavusi „Utenio“ redakcijos darbuotoja Roma Rutkauskienė labai įtaigiai perteikėPrano Raščiaus eilėraščio apie Lietuvą mintis.
Keletą poezijos posmų perskaitė Užpalėnų atstovas Stanislovas Balčiūnas, visų vadinamas metraštininku, o Vytautas Indrašius klausančiųjų dėmesį pavergė eilėmis, skirtomis Antalieptei, Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčiai, visų vadinamai Baltąja gulbe.
Kūrybos posmų nestokojo ir dr. Dobilas Kirvelis.
Vyžuoniškiams atstovavusi Zita Mackevičienė sudomino skaitoma ištrauka iš savo rengtos knygos „Rytų Aukštaitijos etnografinių kaimų slėpiniai“.
Daug dėmesio ir audringų plojimų teko Vilijai Jūrėnienei, supažindinusiai su atsiminimais iš savo vaikystės.
Prof. A. Šaltenis paskaitė brolio prof. Sauliaus Šaltenio knygos apie šv. Brunoną ištrauką, vėliau ir savo paties poezijos posmų.
Literatūriniai skaitymai
Gotfrydas Ostermejeris ir jo „Širdies pagraudenimas...“
Uteniškių kraštiečių koordinatorė Vitalija Bujanauskienė kalbėjo apie lietuvių kalbos puoselėtoją, filologą, evangelikų liuteronų kunigą Gotfrydą Ostermejerį (1716 04 16–1800 03 13), jo lietuvių kalbos gramatiką ir kūrinį „Širdingas pagraudenimas“.
Pirmoji G. Ostermejerio knyga lietuvių kalba – iš vokiečių kalbos išverstas maldynas „Agenda“ Tai evangelikų kunigų per pamaldas skaitomų maldų rinkinys (parengta 1775 m., išleista 1819, 1825 ir 1875 m.). 1781 m. Karaliaučiuje buvo išleista G. Ostermejerio išversta Tomo Kempiečio (1380–1471) knyga „Širdies pagraudenimas...“ ir dar tais pačiais metais publikuotasgiesmynas „Giesmės šventos bažnyčioje ir namie giedamos...“ Pastarąjįsudarė O. Ostermejeris: 508 giesmės surinktos iš ankstesnių giesmynų, verstos arba sukurtos G. Ostermejerio uošvio Fabijono Kalavos bei paties giesmyno sudarytojo.
Vokiečių kalba G. Ostermejeris 1791 m. parašė naują lietuvių kalbos gramatiką „Neue littauische Grammatik“, kurios skyriuje „Apie prozodiją“ pirmą kartą pateikė lietuvių poetikos taisyklių.
Kilus diskusijai dėl Gotfrydo Ostermejerio parengtų giesmynų, vokiečių kalba jis paskelbė savo nuostatas ginančią „Apologie des neuen littauischen Gesangbuches“ („Naujo lietuviško giesmyno apologiją“, 4 d., 1789–1791) ir kitų poleminių brošiūrų.
Monografijoje „Erste littauische Liedergeschichte“ („Pirmoji lietuviškų giesmynų istorija“, 1793) pateikta giesmynų istoriografija, leidimo ir turinio analizė, autorių biografijų žodynas. Dėl to Gotfrydas Ostermejeris laikomas vienu iš lietuvių knygotyros pradininkų).
Kūrinys „Širdies pagraudenimas“, kaip sakė V. Bujanauskienė, – tai XVIII a. Mažosios Lietuvos aukštaitiška kalba pateiktas literatūrinis darbas. 2016 m. balandžio 16 d. buvo paminėtos Gotfrydo Ostermejerio 300-osios gimimo metinės. Utenos mokytojų (Saulės gimnazijos, Aukštakalnio ir Vyturių progimnazijų) grupė parengė skaitymus„Širdies pagraudenimas“, kuriuos atliko Trempuose, t. y. ten, kur G. Ostermajeris nuo 1744 m. iki mirties dirbo, iš pradžių precentoriumi, o 1752 m. įšventintas į kunigus – kunigu.
Dabar tų skaitymų paklausyti buvo pakviesti uteniškiai, susirinkę į Dailės akademiją. Tai nebuvo paprasti skaitymai. Šventės dalyvių dėmesį koncentravo puikiai apipavidalinta scena, mintis valdė raiški skaitovųdikcija, tad skaitomų tekstų norėjosiklausytis ir klausytis ...
Prisimintas kraštietis dailininkas Juozapas Miliūnas
Prof. Arvydas Šaltenis pristatė Utenos krašto dailininką Juozapą Miliūną (1933 08 11–2016 05 09). To supažindinimo akcentas – kūriniuose atsispindinti menininko siela. Jis, remdamasis fotografija, gebėjo piešinyje perteikti žmogaus dvasinį pasaulį, nutapė labai išraiškingą Pauliaus Širvio portretą, pastele paveiksluose atkūrė puikius savo gimtinės vaizdus... Taigi, iš gimtųjų Leliūnų išsiliejo poetinis, mistiškas dailininko mąstymas. J. Miliūnas buvo be galo kuklus, bet jis, pasak L. Abariaus, – pasaulietinio garso dailininkas.
„Indrajos“ prezidentas pakvietė visus dar kartą apžiūrėti J. Miliūno darbų parodą, išdėstytą Dailės akademijos koridoriuje.
Prof. A. Šaltenis pasidžiaugė, kad į renginį atvyko dailininko dukra Rita Miliūtė (Pupkienė) su sūnumi Vilmantu.
Ritos Miliūnaitės pasisakymas
Rita Miliūnaitė-Pupkienė – kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė (1992). Jos disertacijos tema „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos norminimo pagrindai“. 2009 m. VDU ji atliko habilitacijos procedūrą „Teoriniai ir taikomieji bendrinės kalbos norminimo aspektai“.
Prof. Rita pasisakė esanti didžiai sujaudinta dėmesiu tėčiui ir jo darbams. Pasidžiaugė, kad uteniškiai nutarę išleisti Juozapo Miliūno darbų albumą, kuriame būtų maždaug 150-ies darbų nuotraukos. Pasak dukros, darbų tėtis palikęs labai daug. Brolis – dailininkas Kristijonas – jų yra surinkęs per 600, tačiau tai dar ne pabaiga.
Kalbėtoja atkreipė dėmesį, kad daugelis jos tėčio darbų tamsūs, bet kiekviename jų yra ir šviesos taškelis. Mat, dailininkas J. Miliūnas visada raginęs tamsoje ieškoti šviesos. Jam patys svarbiausi dalykai buvo žemė, tauta ir kalba. Su ta triada mintyse jis gyveno, ji buvo jo širdyje, tad ją irkūrė.
Keletas Juozapo Miliūno biografinių faktų
Juozapas Miliūnas gimė Utenos apskrities Leliūnų valsčiaus Vereikių kaime. Šeimoje augo šeši vaikai. Mokėsi Leliūnų septynmetėje, vėliau – Utenos vidurinėje mokykloje. Nuo 1957 m. studijavo Vilniaus valstybiniame dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) tapybos fakultete. 1963 m. studijas baigė įsigydamas dailininko tapytojo specialybę. Nuo tų metų dalyvavo respublikinėse parodose.
Iš pradžių ketverius metus dirbo dailininku Vilniaus kuro aparatūros gamykloje.1968 m. įsidarbino Vilniaus keturmetėje vaikų dailės mokykloje (dabar Justino Vienožinskio dailės mokykla). Čia ir dirbo visą gyvenimą: mokytojavo, net 26-erius metus (1972–1998) buvo šios mokyklos direktorius, o išėjęs į pensiją dailės mokė privačiai.
Su žmona Kristina užaugino du vaikus – Ritą ir Kristijoną. Rita – lituanistė, Kristijonas – dailininkas.
Nuo 1967 m. Juozapas Miliūnas buvo dailininkų sąjungos narys, o nuo 1993 m. – Vilniaus menininkų „Plekšnės“ klubo narys.
Sunkios ligos kamuojamas, mirė eidamas 83-ius metus. Palaidotas Leliūnų kapinėse.
Dauguma Juozapo Miliūno tapybos darbų – peizažai ir portretai. Yra sukūręs ir žanrinių kompozicijų: ,,Vilniaus statyboje“, ,,Už žemę“, ,,Auksinės vestuvės“ ir kt. Jo darbų yra įsigijęs Valstybinis dailės muziejus, Vokietijos, Prancūzijos, JAV ir kitų šalių kolekcininkai.
Paroda „Tylos garsai“
2015 m. kovo 3–21 dienomis Vilniaus Arkos galerijoje buvo atidaryta J. Miliūno pastelės darbų paroda „Tylos garsai“. Apie šią parodą 2015 m. vasario 16 d. J. Miliūnas rašė:
„Jau daug metų vasaras praleidžiu netoli tėviškės Anykščių rajono Gudiškių kaime esančioj sodyboj. Čia atostogauti atvažiuoja ir dukra Rita su sūnumi Vilmantu (dabar jau studentu). Nutrūkęs nuo darbų,atvažiuoja sūnus Kristijonas,rečiau pasirodo žmona Kristina,užsiėmusi knygų vertėjos darbu.
Gryčia,kurioje atostogaujame,tik per laimingą atsitiktinumą sovietiniais laikais liko nepakliuvusi po buldozeriu. Ji tebestovi atokiau nuo triukšmingos aplinkos netoli Smulkio ežero. Čia tylu.
Tylu čia vakarais,kai už kalvų gęsta saulė, o sutemoms apgaubus dangų iš už senkapio rytų pusėje pasirodo mėnulio pilnatis ir dangų nusėja miriadai žvaigždžių. Viskas nurimsta. Medžiai vos vos šiurendami lapus užmiega. Be garso ima sklandyti šikšnosparniai. Varlės bekvarksėdamos kūdroje irgi nutyla. Sukrebžda netoli kūdros nakvynei apsistojęs baltas paukštis,šūkteli pelkėje gyvenąs senbernis stirninas.
Iš tos aplinkos ir atkeliavę mano darbai, čia eksponuojama maža jų dalis. Juose mėginau apčiuopti tas gamtos nuotaikas,tą paslaptingą jos pulsavimą. Mėginau!
„Siek,kas nepasiekiama,laužk, kas nepalaužiama“,– kartodavo mums mokytojas Gintautas Grigaliūnas pradinėse klasėse, aiškindamas,ką reiškia žodis „idealas“.
Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja" prezidentas prof. Arvydas Šaltenis 28-ojo susitikimo pabaigai į sceną pakvietė Utenos senjorų ansamblį „Bočiai“. Muzikinį, poetinį, literatūrinį susitikimą jie užbaigė daina.
Pedagogės Birutės Raginytės-Žemaitienės padėka
Pedagogė Birutė Raginytė-Žemaitienė (Pedagoginę veiklą pradėjusi Utenoje ir čia dirbusi iki pensijos) padėkojo visiems uteniškiams, radusiems galimybiųiš visos Lietuvos atvykti į jos iniciatyva ir lėšomis pastatyto paminklo šventinimą. Paminklas, skirtas Lietuvos kariuomenės atkūrimo šimtmečiui, buvo atidengtas 2016 m. birželio 26 d. Naujojo Daugėliškio ir Radeikiškės kaimų sankirtoje, pagerbiant ir įamžinant Birutės Raginytės-Žemaitienės giminaičių, Lietuvos laisvės gynėjų Abaravičių atminimą, būtent, pulkininko Kazio Abaravičiaus-Abaro(1896–1950), žuvusio Lamos lageryje, šaulių vado Nikodemo Abaravičiaus (1898–1947), nebegrįžusio Tėvynėn iš Vorkutos, ir laisvės kovotojo kun. Krištapo Abaravičiaus (1868–1930).
Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Atgal
.jpg)
