Kultūra
02 07. Laiko mirksnis
Birutė Silevičienė
Dar prieš dešimtmetį Vilniuje, Gedimino prospekte praeivių akį traukdavo meniškais gintaro dirbiniais prekiaujanti miela moteris Pranutė Ramanauskaitė-Giniūnienė. Mielai bendraujanti su praeiviais, nuoširdi ir dėmesinga.
Šalia meno dirbinių ant stalelio gulėdavo ir storas sąsiuvinis. Laisvą minutę Pranutė kūrė eilėraščius, o mėgstantiems jos kūrybą, mielai juos paskaitydavo.
Pirmoji Pranutės poezijos knyga „Laiko mirksnis“, kurią gavau iš pačios autorės rankų. Joje užrašytas autografas su palinkėjimu: „Būk laiminga šią valandą, šią minutę, šią akimirką, nes gyvenimas tik trumpas laiko mirksnis iš nebūties į nebūtį“.
Knygos „Laiko mirksnis“ viršelis
Turiu pripažint, jog tai tikra tiesa. Jei nebūčiau sustojusi tuomet gatvėje prie Pranutės, nebūčiau jos pažinusi ir neturėčiau širdimi rašytos eilėraščių knygos „Laiko mirksnis“.
Su mielais „Lietuvos aido“ skaitytojais dalinuosi Pranutės kūryba.
Vilnelės šneka
Ties Gedimino kalnu
Vilnelė tyliai šnara.
Šį miestą bočiai statė,
čia jų dvasia plevena.
Pats Gedimino sapnas
pavirto realybe.
Vilkė vaikus surinko
iš tolimų tolybių.
Aukštais bažnyčių bokštais
jie miestą padabino
vardan manosios meilės
jį Vilnium pavadino.
Baltija
Išdidi ir galinga, bet švelni kaip mama,
Tavo bangose skęsta padangė melsva.
Balto smėlio krantus gintarais nubarstai,
melsvas platumas raižo laiveliai, laivai.
Vakarų vilnimis tikrą meilę atnešk,
melsva jūros banga apkabinki mane.
Baltų purslų žaisme noriu poilsį rast,
laiko dulkes nuplaut vandenų tėkmėje.
Vakarų vilnimis švarink mūsų krantus,
melsva jūros banga baltą smėlį skalauk.
Kur Tėvynė - namai, ten ir savas žmogus,
ten ir meilė tikra, tik pakviesk, tik pašauk.
Laiko mirksnis
Gerumas, meilė ir dora
ar jūs gyvi, ar Tu gyva?
Tėvyne, į Tave kreipiuos:
kas mūsuos blogį pažabos?
Juk laiko mirksnis toks trapus,
šiandieną žemė - ryt dangus.
Šiandieną liaupsės, prabanga,
rytoj tik ubago lazda.
Ar tikim garbe, dorumu,
ar gėriui nekerpam sparnų?
Laikas ataskaitą paruoš,
ar žemė skils, ar arfos gros.
Gerumui šias eiles skiriu,
o laimę pokylin kviečiu.
Švelnumas, meilė ir dora –
sielos paguoda amžina.
Sugrįžk, basa jaunyste
Ar Tau, sesut, negaila rasotų pievų kvapo,
ar naktį nesapnuoji, kad ilgisi beržai?
Baltais žiedais apsnigo šermukšnį palei taką,
kamanes puoton kviečia senieji putinai.
Sugrįžk, basa jaunyste, į seną tėvo sodą,
nuplauk kelionių dulkes apyaušrio rasoj.
Susemk beribę meilę iš gimtojo aruodo,
likimo varpams skambant, juk to nebemažai.
Sugrįžk, gegužiui šokant nebaigtą valso šokį,
papuošk svajonių kelią nevystančiais žiedais.
Seni prisiminimai net lūkesčius pranoko,
vėl skamba švelnios dainos tyliaisiais vakarais.
Sugrįžk, gegužiui šokant nebaigtą valso šokį,
papuošk svajonių kelią nevystančiais žiedais.
Seni prisiminimai net lūkesčius pranoko,
vėl skamba švelnios dainos tyliaisiais vakarais.
Atgal