VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

02 07. Mes išeisime – knyga netylės

Vaclovas Volkus

Sustok, žmogau. Tiesa primins

To smurto laikas neištrins.

Tegu tai ainiai žino.

Paliudys tas baisias kančias,

Kas tie, palikę tas žaizdas

Žvėries – Rytų kaimyno.

Knygos „Kunigo Vaclovo Balsio gyvenimo ir kančios kelias“ autorė mokytoja Nijolė Balsytė – Pocienė šią knygą dedikavo man, Vaclovui Volkui, šiais žodžiais: „Vaclovai, sakoma, kad žmogus gyvena tol, kol jį kas nors prisimena... Tad prisiminkime šį XX a. kankinį, kun. Vaclovą Balsį.

Jo dukterėčia.“ (Knygos autorės parašas. 2016.11.13).

Vyskupas J. Žemaitis savo pratarmėje rašo, jog besitraukianti iš Lietuvos okupacinė sovietinė armija paliko kruvinus pėdsakus. Žiauraus smurto aukomis tapo ir trys Vilkaviškio vyskupijos kunigai: Vaclovas Balsys, Justinas Dabrila ir Jonas Petrika, 1941 m. birželio 22 d. nukankinti Budavonės miškelyje netoli Vilkaviškio.

Apie knygos autorę

Nijolės Balsytės – Pocienės tėvų ir protėvių žemė – Suvalkija. Amžių bėgyje šiame lietuviškame krašte šeimininkavę svetimšaliai nenutautino, neištrynė šio krašto žmonių meilės tėvų kalbai, papročiams, meilės žemei maitintojai, pamaldumo, patriotinio nusiteikimo.

Tokioje šio žemdirbių krašto aplinkoje Vinco Balsio ir Petronėlės Stepšytės šeimoje nedėkingais 1941 metais gimė Nijolė Balsytė ir du jos broliukai Stasys Vingaudas ir Sigitas. Anksti netekusi tėvų, gyvendama vaikų internate, baigusi pradžios mokyklą, toliau mokėsi Gelgaudiškio vidurinėje mokykloje. Ją baigusi, gyvendama iš stipendijos, 1964 metais baigė Šiaulių pedagoginį institutą, pagal paskyrimą du metus dirbo Klaipėdos ketvirtojoje vidurinėje mokykloje. Sukūrusi šeimą su vyru Kazimieru, iki pensijos dirbo Kėdainių miesto vidurinėse mokyklose, dėstė tikybą. Gerbiama Nijolė visada buvo kūrybinga, iniciatyvi, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime – rajono literatų klube „Varsna“, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungoje. Ji buvo Kėdainių neįgaliųjų literatų draugijos klubo įkūrėja, jo ilgametė pirmininkė. Ji aktyviai reiškėsi periodinėje spaudoje. Yra pelniusi Lietuvos Kaimo rašytojų sąjungos Abraomo Kulviečio literatūrinę premiją.

Knygos „Kunigo Vaclovo Balsio gyvenimo ir kančios kelias“ viršelis 

„Kunigo Vaclovo Balsio gyvenimo ir kančios kelias“ – penktoji Nijolės Balsytės – Pocienės knyga, kurioje pateikiama nuotraukomis bei dokumentų kopijomis iliustruota tragiškos lemties jos dėdės kunigo Vaclovo Balsio biografija.

Knyga 130 puslapių, išleista 200 egzempliorių tiražu Kėdainių leidykloje spaustuvėje „Spaudvita“.

Pirmajame knygos skyriuje „Prie giminės geneologinių ištakų“ autorė rašo, kad kairiojo Nemuno kranto Sūduvos žemė yra Balsių protėvių tėvonija. Joje, prie Šešupės, Griškabūdžio, Lukšių vietovių Stoškų kaime, tėvų Saliamono Balsio ir Matildos šešių vaikų šeimoje 1905 metų rugsėjo 4 dieną gimė būsimasis kunigas - kankinys Vaclovas Balsys.

Antrajame knygos skyriuje aprašomi būsimo kunigo vaikystės, mokykliniai metai. Vaikai augo tvarkingo ir darbštaus sodybos šeimininko šeimoje: kiekvienas šeimos narys pagal savo amžių dirbo ūkyje – ravėjo daržus, ganė gyvulius, pjovė, kūlė, kasė bulves. Tokia buvo augančių berniukų ir mergaičių kasdienybė. Šventadieniais su tėvais privalu buvo lankyti bažnyčią. Būsimasis kunigas, baigęs kaimo pradžios mokyklą, toliau mokslus tęsė Kudirkos Naumiesčio, Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. Čia apsisprendė tapti kunigu ir 1921 metais įstojo į Seinų kunigų seminariją. Ją baigęs, 1927 metais pradėjo studijuoti Kauno universiteto teologijos – filosofijos fakultete. Universitete mokėsi ir jo vyresnis brolis Stasys.

Trečiajame knygos skyriuje „Ganytojiškų darbų sūkury“ Vaclovas Balsys, jau turėdamas kunigystės šventimus, 1930 metais, baigęs universitetą, įgijo aukštąjį teologinį išsilavinimą. Po vienų kunigavimo metų Kudirkos Naumiestyje perkeltas į Marijampolės kalėjimą dirbti kapelionu. Kartu dirbo Marijampolės mokytojų seminarijos mokytoju. Uždarius kunigų seminariją, perkeliamas į Lankeliškių parapiją klebono pareigoms. Čia atsiskleidė visu savo dvasiniu grožiu. Jaunas, išsilavinęs, gero būdo kunigas Vaclovas Balsys greitai pelnė parapijiečių meilę ir dėkingumą.

Ketvirtasis knygos skyrius pavadintas „Raudonojo teroro aukos“. 1939 metais rugpjūčio 22 dieną, Lietuvai tapus Hitlerio ir Stalino suokalbio išankstine auka, SSRS – sovietų stalininė Rusija, sulaužiusi net tris tarpukario su Lietuva sudarytas taikos, geros kaimynystės ir tarpusavio bendradarbiavimo sutartis, 1940 birželio 14- ąją, grasindama ultimatumu, kitą dieną okupavo Lietuvą. Lietuvos nesipriešinimas nebuvo okupantui prielaida su taikiais gyventojais elgtis humaniškai ir civilizuotai. Bet... okupantas liko okupantu. Jau pirmaisiais okupacijos metais iki vokiečių – rusų 1941 metų birželio 21 dienos karo, išleidus iš kalėjimų 1190 komunistų, atsiuntus iš SSRS tardymo „specialistus“ - čekistus ir valstybės sovietizavimo „specus“, prasidėjo raudonasis teroras. 17 381 žmonių buvo ištremta į Sibirą, iš jų 4 423 vyrus atskyrė nuo šeimų, uždarė į gulagų kalėjimus. Buvo suimta 2000 žmonių, iš kurių 470 buvo sušaudyti kalėjimuose. Praktiškai susidorota su nepriklausomos Lietuvos buvusiais prezidentais, ministrais, aukštais valstybės, kariuomenės, partijų ir dvasininkijos vadovais. Vokiečių vejami iš Lietuvos, okupantai nužudė per 1000 žmonių, kaip antai Rainiuose, Pravieniškėse, Červenėje. Paliko kruviną nusikaltimo brydę, baimę, netikrumą, susipriešinimą.

Apie jos krašte, Lankeliškių bažnytkaimyje vykdytus nusikaltimus autorė rašo, kad prasidėjus 1941 metų birželio 21 dienos karui, už šešių kilometrų nuo Lankeliškių, kur kunigavo Vaclovas Balsys, okupantų karinis dalinys Budavonės miškelyje buvo įruošęs štabą. Sutrikus ryšiui su Lankeliškiais, karinė vadovybė pasiuntė į minėtą bažnytkaimį jaunesnįjį leitenantą Viktorą Filipovą su apsauga sutvarkyti ryšį. Netoli klebonijos ryšio nesklandumai buvo sutvarkyti. Klebonijos pastate sulaikė tuo metu ten buvusius tris kunigus, palaikę juos „diversantais popų rūbais“. Suėmė ir atvežė į Budavonės štabą.

Knygos autorė, aiškindama šį įvykį, apklausė daug vietinių žmonių. Vieni jų matė Lankeliškiuose sunkvežimyje, vadinamame „polutarke“, tris kunigus, jų tarpe ir kleboną Vaclovą Balsį, kiti, gyvenę prie Budavonės miško, matė atvežtus kareivių saugomus kunigus. Dvi moterys, tiesiu taku einančios į ganyklą per miškelį, matė kunigus veidais į medžių kamienus pririštus, kiti, tą dieną, radę miškelyje tris nukankintus, atvežė į Lankeliškius, aprengė liturginiais rūbais, paruošė laidojimui.

Žmonės buvo pašiurpę. Iš veidų dėl sužalojimų kunigus buvo sunku atpažinti. Kūnai buvo kruvini, subadyti ne tik kūnai, bet ir akys, rankų pirštai išsukti. Klebonas Vaclovas Balsys, atvykę talkininkauti Mišiose Justinas Dabrila ir Jonas Petrika, dalyvaujant miniai žmonių, stebint ir fotografuojant vokiečių kariuomenės atstovams, buvo palaidoti Lankeliškių bažnyčios šventoriuje.

Panašus žvėriškas susidorojimas penktą karo dieną su kunigais buvo ir prie mano gimtos Jonavos – Skarulių bažnytkaimyje. Nežinia kuo apkaltinę Skartulių parapijops kleboną Praną Vitkevičių, mišiose talkininkavusį gretimos Veprių parapijos kleboną B. Vegelę ir vilnietį svečią Z. Stankevičių, suėmė. Nusivarę už bažnyčios senyvo amžiaus kunigą Praną Vitkevičių, šiam suklupus, nudūrė ir peršovė galvą. Paliko neužkastą, o likusius du, nusivarę dar už kilometro, pamiškėje nužudė. Žmonės pasakojo, radę juos po poros dienų nukankintus ir nukryžiuotus. Man su mama, trylikamečiui, teko dalyvauti šv. Mišiose ir jų laidotuvėse Skarulių bažnyčios šventoriuje.

Sužvėrėję okupantai panašų nusikaltimą įvykdė mano Kėdainių rajono kaimynystėje – Panevėžyje. Čia piktadariai birželio 27 d. nužudė ir spėjo užkasti 27 žmones, o tris gydytojus Gudonį, Žemgulį, Mačiulį ir medicinos sesutę nukankinę skubiai paliko nusikaltimo vietoje.

Penktajame knygos skyriuje „Kunigų kankinių atminties paminklai“ autorė Nijolė Balsytė – Pocienė rašo, kad parapijiečiai šiems trims Budavonės miškelyje nužudytiems kunigams buvo pastatę nusikaltimo vietoje paminklą. 1944 metais sugrįžę okupantai paminklą susprogdino. Nepaisant to, per visą okupacijos laikotarpį iš po nakties parapijiečiai pastatydavo kryžius. Kai čekistai juos nugriaudavo, toje vietoje žmonės dėdavo gėles. Okupantai naikino savo nusikaltimų pėdsakus, bandė ištrinti iš žmonių atminties žmogžudystes, užčiaupti burnas, kad apie nusikaltimus nesužinotų augantis jaunimas. Autorė pasakoja, kad knygą yra pristačiusi Lankeliškių bažnyčioje atlaidų metu Vilkaviškio vyskupijos salėje. Kėdainiečiai laukia tokių knygos pristatymų ir Kėdainiuose. Tai neeilinė, išliekamosios vertės knyga, mus perspėjanti – lietuviai, būkite budrūs.

Atgal