Kultūra
02 07. Įspūdinga lietuvių knygotyros studija
Arnoldas Piročkinas
Naujausia akademiko prof. habil. dr. Domo Kauno studija „Kristijono Donelaičio atminties paveldas“ (Vilnius: Vilniaus universitetas: VšĮ Akademinė leidyba, 2016. – 472 p.) tokia paveiki, jog kyla nenumaldomas noras pasidalinti su visuomene veikalo sukeltomis mintimis.
Knygotyra – mokslo šaka, įvairiausiais aspektais tirianti knygos raidą ir funkcionavimą, Lietuvoje pradėjo formuotis XIX a. pradžioje. Jos pradininkais laikomi senojo Vilniaus universiteto mokslininkai – profesorius Joachimas Lelevelis (1786–1861), išleidęs pirmąjį Lietuvoje ir Lenkijoje mokslinį bibliotekininkystės ir bibliografijos vadovėlį „Dvi bibliografijos knygos“ (1826 m.), ir bibliotekos adjunktas Aleksandras Viktoras Bohatkevičius (1789–1831), spėjęs paskelbti bibliografinį darbą „Apie visuotinės bibliografijos dalyką“ (1830 m.). Vilniaus universiteto uždarymas 1832 m. ir vietoj jo įkurtų dviejų aukštųjų mokyklų – Vilniaus medicinos–chirurgijos akademijos ir Vilniaus Romos katalikų dvasinės akademijos – vos dešimtį metų trukusi veikla neleido išplėtoti knygotyros teorinių prielaidų.
Tautinei lietuvių knygotyrai rastis ir vystytis ypač skaudžiai kliudė 1863 m. uždrausta lietuviška spauda ir kitos carinės administracijos vykdytos rusifikacijos priemonės. Vis dėlto XIX ir XX amžių sandūroje iškilo keli lietuvių knygotyros darbuotojai: Peterburgo viešojoje bibliotekoje dirbęs Silvestras Baltramaitis (1841 – apie 1918 m.), nelietuvis Peterburgo universiteto docentas Eduardas Volteris (1856–1941) ir M. Lietuvos lietuvis Vilius Gaigalaitis (1870 –1945). Šalia jų išsamesnėje knygotyros darbininkų apžvalgoje tiktų paminėti ir daugiau žmonių, kiek ne kiek pasireiškusių šioje srityje. Tačiau ne mūsų tikslas apžvelgti visą lietuvių knygotyros raidą. Ši mokslo šaka galutinai subrendo tik po 1918 metų, kai Lietuva, porą metų atkakliai gynusi paskelbtąją nepriklausomybę, ėmė sparčiai kurti savo ekonomiką ir kultūrą. Tada ryškiausia knygotyros asmenybe Lietuvoje tapo Vaclovas Biržiška (1884 – 1956). Jo keturių tomų „Lietuvių bibliografija“ (1924 – 1939), jau emigracijoje JAV baigtas ir brolio Mykolo Biržiškos (1882 – 1962) išleistas trijų tomų „Aleksandrynas“, redaguoti bibliografijos tęstiniai leidiniai „Knygos“ (1922–1926) ir „Bibliografijos žinios“ (1928–1943) liudija lietuvių knygotyros suklestėjimą. Prie to labai veiksmingai prisidėjo 1922 m. Kaune atidaryto Lietuvos universiteto Humanitariniame fakultete Vaclovo Biržiškos skaityti knygos istorijos ir bibliografijos kursai. Ši vaisinga mokslinė ir organizacinė veikla greitai sulaukė aktyvių talkininkų. Iš jų labiausiai minėtini Izidorius Kisinas (1904–1958), Aleksandras Ružancovas (1893–1966), Vincas Ruzgas (1890–1972), Marija Urbšienė–Mašiotaitė (1895–1959) ir kt.
Knygotyros raidai tam tikrų naujų impulsų davė 1945 m. įsteigti Knygų rūmai ir pagausėjęs bibliotekų tinklas. Šioms įstaigoms reikėjo specialistų. Tad nuo 1949 m. Vilniaus universitete pradėti ruošti bibliotekininkai, o 1952 m. atidaroma ir bibliotekininkystės katedra. Susidarė sąlygos augti knygotyrai Lietuvoje, kur po praūžusio II pasaulinio karo beveik neliko šios srities specialistų. Vilniaus universitetas tapo bibliotekininkystės ir knygotyros centru daugiausia Levo Vladimirovo (1912 – 1999) pastangų dėka. 1948 – 1964 m. jis vadovavo Vilniaus universiteto bibliotekai, o 1952 – 1964 kartu buvo ir pirmasis bibliotekininkystės katedros vedėjas. Jo, kaip bibliotekos vadovo, autoritetas buvo toks didelis, kad 1964 – 1970 m. sėkmingai ėjo Jungtinių Tautų Dago Hamaršeldo (Hammarskjold) bibliotekos Niujorke direktoriaus pareigas. Jo rūpesčiu Vilniaus universitete išaugo ir subrendo visa plejada talentingų ir darbščių knygotyrininkų. Vienai iš jaunesniųjų kartai priklauso ir veikalo „Kristijono Donelaičio atminties paveldas“ autorius Domas Kaunas, baigęs bibliotekininkystės specialybės studijas 1975 metais. Per keturiasdešimt su viršum metų jo plėtota mokslinė, organizacinė, pedagoginė ir praktinė veikla yra tokio masto, kad jį galima drąsiai statyti greta minėtų žymiųjų Lietuvos knygotyrininkų. Toji veikla turi ir specifinį bruožą: Domas Kaunas – žymiausias M. Lietuvos spaudos istorikas.
Knygos „Kristijono Donelaičio atminties paveldas“ viršelis
Akademikas prof. habil. dr. Domas Kaunas
Ir knyga „Kristijono Donelaičio atminties paveldas“ svariai papildo M. Lietuvos spaudos tematiką. Studijai būdingi visi knygotyros bruožai. Autorius joje neužsimojo nagrinėti K. Donelaičio kūrinių turinio ir formos – tai, kas priklauso literatūros mokslui. Domui Kaunui rūpėjo išnagrinėti poeto literatūrinio palikimo išorines aplinkybes: rankraščių likimą, kūrinių publikavimą ir galiausiai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje mėginimą įamžinti paminklu „Metų“ autoriaus atminimą. Šie išsikeltieji tikslai realizuoti trijose pagrindinėse monografijos dalyse.
Pirmoji dalis vadinasi „Asmeninė biblioteka: rekonstrukcija“ (p. 45– 128). Domas Kaunas iš pradžių atkreipia skaitytojo dėmesį, kad iki šiol K. Donelaičio biografai nėra vartoję termino „Donelaičio asmeninė biblioteka“. Mat apie tokios bibliotekos egzistavimą dokumentuose neaptikta nė menkos užuominos. Tačiau atidusis tyrėjas nurodo, kad „Asmeninę biblioteką laikant kaip reikšmingą Metų autoriaus charakterio, gyvensenos kokybės, pareiginės veiklos ir kūrybinių užmojų skatinimo veiksnį, jos tyrimas įgauna didesnę svarbą“ (p. 49). Turėdamas galvoje konkrečių duomenų stoką, jis kartu neslepia, kad „gerų tyrimo perspektyvų ir greitų pasiekimų tikėtis negalima“ (p. 45). Ir vis dėlto jis ryžtasi kelti uždavinį tirti šią problemą, nes turimas tikslas – „...Donelaičio asmeninės bibliotekos buvimo galimybę patvirtinti, paneigti arba palikti atvirą ir tyrimus tęsti tol, kol jos tikroviškumas ar bent tikimybės faktas sulauks vienareikšmiško atsakymo“ (p. 50).
Knygos autorius šioje dalyje sukaupė tiek netiesioginių duomenų, jog galima hipotetiškai teigti K. Donelaitį tikriausiai turėjus kažkokios apimties asmeninę biblioteką. Padala „P r i e d a s. Sąrašas leidinių, galėjusių būti Kristijono Donelaičio asmeninėje bibliotekoje“ (p. 119 – 128) netgi leidžia skaitytojui ir tuo labiau tyrėjui susidaryti galimą jos vaizdą. Tikriausiai ne visi sąraše minimi leidiniai puikavosi poeto bibliotekoje. Bet sunku įsivaizduoti, kad gerai mokėjęs antikines kalbas poetas būtų visiškai neturėjęs lotyniškų ir graikiškų knygų: žodynų, rašytojų kūrinių ir jų nagrinėjimų. Kaip jis tada būtų įstengęs taip išanalizuoti hegzametrinę eilėdarą, jog Aleksas Girdenis galėjo pripažinti: „Toninio ir metrinio principo sintezė – didžiausias Donelaičio atradimas, įkvėpęs hegzametrui naują gyvybę. Kiek leido lietuvių kalbos galimybės, poetui pavyko atgaivinti nepaprastą šio epinio metro įvairovę bei intonacinį lankstumą“ (Aleksas Girdenis. Kalbotyros darbai. III tomas: 1988 – 2000. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. – P. 105). Ten pat (85-oje išnašoje) pabrėžiama: „Beje, „Metai“ – vienintelis mūsų literatūros istorijoje poezijos kūrinys, kuriame pasinaudota visomis lietuvių kalbos fonetikos išgalėmis.“
K. Donelaičio hegzametro tipų įvairovė išryškinta kitame A. Girdenio straipsnyje „Kristijono Donelaičio hegzametro tipai“ (ten pat, p. 380 – 383). Taigi iš to, kas čia pasakyta, darytina išvada, jog K. Donelaičio asmeninėje bibliotekoje turėjo būti antikinės literatūros kūrinių ir net jos tyrinėjimų.
Antrosios dalies antraštė – „Kūrinių leidybos Prūsijos laikais paveldas“. Dalis apima beveik 100 puslapių (p. 129 – 220). Šis dalies pavadinimas kiek klaidina: joje apžvelgiami ne tik Prūsijos karalystėje publikuoti įvairiuose leidiniuose poeto kūriniai (pradedant 1818 m. Liudviko Gedimino Rėzos parengtais „Metais“), bet ir Rusijos mokslų akademijos Sankt Peterburge 1865 m. išleista Augusto Šleicherio parengtoji „Lietuviškoji poezija“ (Christian Donelaitis. Litauische Dichtung), ir 1897 m. JAV, Šenendore, išspausdinti „Kristijono Donelaičio raštai“. Tad, mano nuomone, būtų derėję, neduodant vienintelei Prūsijai tokios didelės garbės, kiek kitaip pavadinti šią dalį.
Antrojoje dalyje ypač ryškiai matyti autoriaus knygotyrinis įsigilinimas į K. Donelaičio kūrinių publikacijas. Kalbėdamas apie jas, knygotyrininkas apibūdina beveik kiekvieną išlikusį jų egzempliorių, kuris jo apžiūrėtas jam prieinamuose fonduose ar bent išsamiau nurodytas literatūroje. Antai 1818 m. Rėzos išleistų „Metų“ mokslininkui 2015 m. buvę žinomi septyniose šalyse 32 egzemplioriai. Su nemaža jų dalimi susipažinęs de visu (p. 145). Toliau gana išsamiai aptariami Lietuvos mokslo įstaigose ir privačių asmenų rinkiniuose laikomi šios knygos egzemplioriai. Autoriaus rankos yra taip pat sklaidžiusios Berlyno universiteto bibliotekos ir Berlyno valstybinės bibliotekos bei Stokholmo universiteto bibliotekos fonduose laikomus šio leidinio egzempliorius. Todėl jis galėjo išsamiai nurodyti jų buvusius savininkus ir visokius įrašus. Tuo pačiu principu aprašomi ir kitų K. Donelaičio leidinių patikrinti egzemplioriai. Šie aprašai turi didelę istorinę vertę. Viena, jie duoda mums labai konkretų poeto kūrinių sklaidos pasaulyje vaizdą. Antra, mūsų bibliofilo nuorodos apie prastą kurių ne kurių egzempliorių būklę turėtų paskatinti savininkus susirūpinti jų atidžia apsauga.
Trečiojoje knygos dalyje „Atminties įprasminimo tradicija“ (p. 223 – 414) rašoma ne tiek apie K. Donelaičio kūrinių leidimą, kiek apie pastangas paminklais pagerbti poeto atminimą. Akcija statyti poetui paminklą rodo, jog atėjo laikas, kai buvo teisingai suvokta K. Donelaičio kūrybos reikšmė tiek visam Rytų Prūsijos kraštui, tiek jame gyvenantiems lietuviams. Ilgainiui tą poeto reikšmę imta pabrėžti visai lietuvių tautai.
Pirmasis iškėlė idėją statyti K. Donelaičiui paminklą „Tilžės keleivio“ laikraščio redaktorius Jurgis Raudonius (1857 – XX a. pr.) 1885 m. gruodžio 12 d. Ši idėja sulaukė lietuvių spaudos palaikymo, bet veikiai, kaip sako Domas Kaunas, „tyliai užgeso“.
Vis dėlto po gero dešimtmečio, 1895 m. balandžio 8 d., paminklas buvo pastatytas Lazdynėliuose. Jo iniciatorius ar skatintojas buvo vokiečių etnografas Francas Oskaras Tecneris (Franz Oscar Tetzner, 1863 –1919). Dirbdamas Leipcigo gimnazijos mokytoju, jis domėjose Rytų Vokietijoje gyvenančiomis tautinėmis mažumomis. Tas domėjimasis jį 1895 m. atvedė į K. Donelaičio gyventas vietas. Ėmė rinkti apie jį Tolminkiemio bažnyčios archyve medžiagą. 1896 m. žurnale „Altpreussische Monatsschrift“ iš tos medžiagos išspausdino tris straipsnius apie K. Donelaitį. Matyt, tada jam kilo mintis, kad poetas vertas paminklo. Su tokiu sumanymu tikriausiai kreipėsi į Lazdynėlių dvaro savininką fon Belovą (von Below). Ir štai 1895 m. balandžio 8 d. įvyko kuklios paminklo atidengimo iškilmės. Šiose iškilmėse dalyvavo ir vienas lietuvis Martynas Jankus.
Nepaisant paminklo ir iškilmių kuklumo, šis įvykis sulaukė M. Lietuvos patriotiškai nusiteikusioje lietuvininkų bendruomenėje labai didelio atgarsio. Ėmė kristalizuotis idėja pastatyti Rambyno kalne visos lietuvių tautos – ne tik Mažosios, bet ir Didžiosios Lietuvos – paminklą K. Donelaičiui. Galiausiai toks oficialus nutarimas buvo priimtas 1913 m. rugpjūčio 3 d. Rambyne vykusiame „Didžiajame abelname lietuviškųjų skyrimo draugysčių susiėjime“ (p. 280 – 285; pavadinimas mūsų kiek „sulietuvintas“). Knygoje labai išsamiai nušviečiama, kas dėjosi M. Lietuvoje iki 1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjusio I pasaulinio karo, kuris palaidojo didžiai patriotišką lietuvininkų tikslą be kitataučių paramos didingu paminklu pagerbti savo įžymųjį tautietį. Beje, knygoje verčiantis šypsotis apsirikimas: poskyrio antraštėlėje nurodoma, kad toji politinė sueiga Rambyne įvykusi 1914 m. (p. 280).
Šiuo kartu, palikę nuošalyje M. Lietuvą, kiek pažvelkime, kaip į lietuvininkų idėją pažiūrėjo Didžiosios Lietuvos veikėjai. Iš jų lietuvininkai tikėjosi pritarimo ir konkrečios paramos. Lietuvių inteligentinė visuomenė nebuvo vieninga. Todėl tie lūkesčiai pasitvirtino tik iš dalies. Dar 1913 m. birželio 10 (23) d. Vilniuje vykęs Lietuvių mokslo draugijos visuotinis susirinkimas, išklausęs jame dalyvavusio tilžėno Jono Vanagaičio priminimo apie artėjančią K. Donelaičio gimimo sukaktį 1914 m. sausio 1 d. ir reikalą ją tinkamai pažymėti, priėmė tam tikras rekomendacijas. Buvęs sudarytas net jubiliejinis komitetas ir pakviesti trys pranešėjai, įpareigoti parengti jubiliejui referatus. Minėjimas turėjęs įvykti 1914 m. sausyje. Tačiau ketinimas liko neįvykdytas. Tik 1914 m. birželio 11 – 14 d. vykusiame lietuvių mokslo draugijos visuotiniame suvažiavime buvo perskaityti trys pranešimai, skirti K. Donelaičiui. Jie tą patį mėnesį buvo išspausdinti „Viltyje“: Igno Jurkūno–Šeiniaus, Petro Leono ir Mykolo Biržiškos. Pastarųjų dviejų pranešimai išspausdinti ir „Lietuvos žiniose“.
Šie ir dar kelių straipsnelių periodikoje autoriai iš esmės atstovavo religijos atžvilgiu neutraliajai ar indiferentiškajai krypčiai. Iš katalikiškosios visuomenės tada K. Donelaičiui dėmesio paskyrė Kazimieras Bizauskas, išspausdinęs „Ateities“ žurnale B. Kasakaičio slapyvardžiu pasirašytą straipsnį „Kristijonas Donelaitis“. Gana atsainiai K. Donelaičio kūrybos ir jubiliejaus atžvilgiu laikėsi Adomas Jakštas, redagavęs mėnesinį žurnalą „Draugija“ ir galėjęs aktyviai prisidėti prie mažlietuvių akcijos. Nuošaliai laikėsi taip pat Maironis, nuo 1909 m. rektoriavęs Kauno kunigų seminarijoje. Vėliau, kai po 1922 m. jis Lietuvos universitete skaitė lietuvių literatūros kursą, K. Donelaitis buvo jo įvertintas labai pakiliai (žr. Maironis. Raštai. T. 3, kn. 2. – Vilnius: Vaga, 1922. – P. 741–749, 758 –779, 780–791). Knygoje nurodoma, kad santykių nepalaikė nė abiejų Lietuvos dalių jubiliejiniai komitetai (p. 373).
Prieš I pasaulinį karą galima kalbėti, kad buvo susiformavęs trečiasis lietuvių tautos arealas – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čia lietuvių bendruomenė ekonominiu ir net kultūriniu požiūriu buvo, ko gero, pajėgesnė už autochtonines dalis Rusijos ir Vokietijos imperijose. K. Donelaičio jubiliejaus rengėjai iš lietuvių išeivijos tikėjosi nemažos pagalbos. Knygoje (p. 375–380) apie tai taip pat rašoma. JAV lietuvių spaudoje būta palankių atsiliepimų dėl reikalo minėti K. Donelaičio sukaktį, bet prie konkrečios akcijos rinkti lėšų paminklui nespėta prieiti. Čia, manau, įtakos turėjo ir dideli atstumai, ir nebuvimas konkrečios organizacijos, kuri būtų savo rankose turėjusi talkos vadžias.
Šiaip ar taip, Domas Kaunas turėjo padaryti išvadą, kad trijų lietuvių tautos dalių bendradarbiavimas K. Donelaičio paminklo statybos klausimu nebuvęs užtektinai darnus. Nedarną lėmusių priežasčių būta ne vienos. Jų čia neišvardysime. Jas visas apibendrina tokia knygos autoriaus išvada: „Didžioji Lietuva ir išeivija nuo Donelaičio paminklo statymo ir 200-ųjų metinių minėjimo nusišalino ne tiek sąmoningai, kiek intuityviai. Ji iki Donelaičio dar nebuvo priaugusi“ (p. 383).
Taigi mūsų apžvelgiamoji studija neanalizuoja K. Donelaičio dvasinio pasaulio. Tačiau vienoje vietoje autorius yra davęs tokią nuostabią lietuvių poezijos pradininko asmens charakteristiką, kad laikau savo pareiga ją pateikti skaitytojams: „Šių eilučių autoriui Donelaitis – kaimo charakterio žmogus, kiek prieštaringas, pareigos suvaržytas karališkosios Prūsijos valdinys ir stropus Tolminkiemio sodininkas ir ganytojas, tačiau modernus ir universalus XVIII amžiaus antros pusės kūrėjas horizonto lygiu. Dėl to jis mus vilioja – tarytum viršukalnė ar nuo žemyno į jūrą nuslinkęs ledkalnis. Matome jo gal penktadalį, visa kita – sunkiai suvokiama prigimtis, talentas ir originali asmenybė bei jos pasaulis, apribotas daug užtvarų. Tas ledkalnis plaukia pats sau, jį stebime iš tolo, bijome priartėti. Jis mums per didelis. Mes jį mažai pažįstame. Taip, nepakanka žinių“ ( p. 29).
Taip, iš tikrųjų. Ką menkai pažįstame, tas mus daugiau ir baugina. Tuo paaiškintinas ir tas XX a. pirmaisiais dviem dešimtmečiais jaučiamas D. Lietuvos intelektualų dalies atsainumas K. Donelaičiui.
Knygoje didelis informacinis krūvis tenka iliustracijoms. Jų labai daug: suskaičiavau 143 faksimiles. Jos glaudžiai susijusios su tekste aptariamais dalykais: K. Donelaičio epochos ir vėlesniais asmenimis, poeto gyventomis vietovėmis, leidiniais. Knygotyrininko pastangomis faksimilės parūpintos iš įvairių šaltinių, kartais net labai sunkiai prieinamų. Daugiau kaip trečdalis (55-ios) jų turi prierašą „Autor. rinkinys“. Taigi šiose faksimilėse vaizduojami dalykai priklauso rūpestingajam autoriui – yra jo įsigyti. Tarp jų, pavyzdžiui, esama gana retų knygų, kaip štai 1757 m. išleistas Jono Jokūbo Kvanto (Quandt) giesmynas, įsigytas 2014 m. vieno Vokietijos antikvariato aukcione (p. 84). Tai jau unikumas, nes Vokietijos bibliotekų turėti šios knygos egzemplioriai, atrodo, žuvo II pasaulinio karo liepsnose.
Taigi, apibendrindami čia pateiktus faktus, galime sakyti, kad studija „Kristijono Donelaičio atminties paveldas“ yra didelė ir labai vertinga Domo Kauno dovana mūsų visuomenei, lietuvių literatūros ir knygotyros mokslams.
Tačiau, kaip užsiminta straipsnio pradžioje, veikale atsispindi ir tam tikra dabartinės lietuvių bendrinės kalbos stabilumą pažeidžianti tendencija. Dėl jos toli gražu neketinama kaltinti gerbiamojo knygotyrininko. Apie ją kalbame todėl, kad veikalas teikia progos atskleisti tos tendencijos ydingumą.
Kai gerbiamasis Domas Kaunas, paskambinęs telefonu, pakvietė mane atvykti į Mokslų akademijos salėje įvyksiantį knygos pristatymą, neiškentęs pasakiau, kad pavadinime „Kristijono Donelaičio atminties paveldas“, mano nuomone, netikusiai vartojamas žodis „atmintis“. Autorius dėl šios pastabos nesileido į ginčus. Bet prieš renginį, nutaikęs progą, man pasakė, kad dėl šio žodžio kreipęsis į Lietuvių kalbos institutą. Čia jam paaiškinę, jog atmintis kalboje vartojama ir „atminimo“ reikšme. Juk visi taisomi, nenorminiai kalbos dalykai buvo ar tebėra vartojami tam tikrose kalbos atmainose: nevartotų ir nevartojamų reiškinių niekas netaiso! Jeigu institutui Jonas Jablonskis, kuris pirmasis pradėjo reikalauti skirti šių abiejų žodžių reikšmes, per menkas autoritetas, tai gal derėtų vis dėlto atsižvelgti į kitų kalbininkų nuomonę ir šimtametę praktiką. Pavyzdžiui, mūsų modernieji kalbotyriai dažnai remiasi Pranu Skardžiumi ir Antanu Saliu. Štai Leonardo Dambrausko (vėliau – Dambriūnas) sudarytame ir minėtų abiejų kalbininkų redaguotame „Kalbos patarėjyje“ (Kaunas, 1939) labai aiškiai šie žodžiai atskirti: atminimas, - ai = vok. A n d e n k e n, pvz., jo atminimui (ne a t m i n č i a i !) pastatytas paminklas; atmintis, - ies = vok. G e d ӓ ch t n i s, pvz., vaikas turi gerą atmintį.
Tas skirtumas daromas ir 1950 m. Vokietijoje išleistame trijų autorių, Prano Skardžiaus, Stasio Barzduko ir Jono Laurinaičio, „Lietuvių kalbos vadove“ : „atminimas, - o 2. Vok. A n d e n k e n: stato paminklą tėvo atminimui (arba: tėvui atminti, ne a t m i n č i a i)“.
Prie šių kalbininkų tinka pridėti ir Juozo Balčikonio nuomonę (žr. J. Balčikonis. Rinktiniai raštai. I.– Vilnius: , Mokslas, 1978. P. 287,291). Argi šie kalbininkai be jokio pagrindo skyrė šių žodžių reikšmes?
Tie, kurie lengva ranka žodžiui „atmintis“ prikergia antrąją reikšmę, turėtų atsižvelgti į 1977 m. recenzavusių „Kalbos praktikos patarimus“ Alekso Girdenio ir Alberto Rosino nurodymą: „Žinoma, kad visoms kalboms būdinga tendencija, kuri trumpai apibūdinama aforizmu: viena reikšmė – viena išraiška. Jeigu kalbinė bendruomenė aiškiai skiria kuriuos dalykus ir vadina juos skirtingais žodžiais, negalima jų jungti ir vadinti vienu kuriuo žodžiu“ (cit iš: A.Girdenis. Kalbotyros darbai. II tomas: 1975–1987. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. – P. 372). Tad ar mums dera ignoruoti „visoms kalboms“ būdingą tendenciją vengti homonimų?
Pagaliau kad ir kokia reikšme vartotume žodį „atmintis“, junginys „atminties paveldas“ rodosi pažeidžiantis logikos reikalavimus: primena pasakymą „gyvas lavonas“. Priskirčiau jį oksimoronų kategorijai. Jeigu toks priskyrimas rodytųsi kam nepagrįstas, tai vis dėlto abiejų junginio dėmenų ryšys gana nenatūralus, netikėtas, pernelyg įmantrus.
Knygoje beveik šimtu procentų svetimvardžiai rašomi originalūs su pridėtomis daugumai jų lietuviškomis galūnėmis. Sulietuvintų variantų, nuo seno paplitusių mūsų literatūroje, beveik nėra. Pavyzdžiui, nuo XVIII a. trečiojo dešimtmečio lietuviškuose liuteronų raštuose ištisai vartotos sulietuvintos Reformacijos pradininko vardo ir pavardės formos: kurį laiką Martinas Luterus, vėliau Martynas Liuterus, o galiausiai Martynas Liuteris. Tuo tarpu Domas Kaunas, vadovaudamasis mūsų naujausiomis rašybininkų rekomendacijomis, rašo vokiškai - Martinas Lutheris. Jei pasižiūrėtume į visą mūsų literatūrą, tai nežinia, ar rastume pradžią, kada imta rašyti Liudvikas Gediminas Rėza. Jis taip įaugęs į mūsų kultūrą, jog mažai kas iš lietuvių prisimena jo vokišką kilmę. Tuo tarpu knygos autorius, labai gerai susipažinęs su šios pavardės vartojimu lietuviškuose raštuose, nepaiso senos tradicijos – rašo Martin Ludwig Rhesa. Buvome įpratinti lietuvinti ir kitų kitataučių, kurie aktyviai darbavosi lietuvių literatūroje, vardus ir pavardes. Vargu ar kas drįstų Vaclovą Biržišką laikyti nemokša ar retrogradu, nors jo „Aleksandryne“ vokiečių pavardės gražiausiai sulietuvintos. Aptariamame veikale jos rašomos tik originalia vokiška rašyba.
Pasvarstykime, ar toks atkaklus originalių pavardžių vartojimas yra visai pagrįstas? Čia bene tiktų turėti galvoje mūsų aptariamoje knygoje pateiktą vokiečių baltistės Gertrūdos Benzės mintį apie L.G. Rėzos santykį su lietuviškumu. Toji mintis tinka ir daugeliui kitų vokiečių kilmės lietuvių literatūros darbininkų: „Jo [Rėzos] nuoširdus atsidėjimas teologijai ir garbingas pareigos jausmas pynėsi su filologiniu entuziazmu, poetinėmis aspiracijomis ir prūsiška-lietuviška tautine savimone“ (p. 34; pabraukta cituojant). Toji „prūsiška-lietuviška tautinė savimonė“ buvo būdinga ne vienam XVI–XVIII, o gal ir XIX a. vokiečių kilmės lietuvių literatūros veikėjui.
L.G. Rėzai šis „sulietuvėjimas“ paremtinas dar vienu argumentu: ne atsitiktinai jis pirmąjį krikšto vardą Martynas pakeitė tautiniu lietuvišku vardu Gediminas (vokiškai rašytas Jedemin).Domas Kaunas be reikalo ignoravo šį vardų pakeitimą, rašydamas visur tik Martinas Ludwigas Rhesa (p. 32 ir kt.), nors pats Rėza daugelyje savo knygų yra pasirašęs vardais Ludwig Jedemin ar inicialais L.J.
Tačiau nei gerbiamasis autorius, nei kiti originaliųjų formų šalininkai nepastebi, kad pro duris išguitas svetimvardžių lietuvinimas grįžta pro langus. Antai, nepripažįstant lietuviškų atmainų Liuteris, Tecneris (knygoje Tetzneris), iš „nebuvėlių“ lietuviškų lyčių padaromi vediniai – liuteronas (ne lutheronas), ikitecnerinis (ne ikitetznerinis) (p. 234). O juk iš kiekvienos nelietuviškos pavardės galima pasidaryti lietuvišką būdvardį. Tad ar , vadovaudamiesi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimais, rašysime Churchillis ir čerčiliškas? Turėsime nepaprastai racionalią rašybą!
Lietuviškų galūnių pridėjimas prie vokiškų asmenvardžių rodo tam tikrą lietuvinimą. Kai nesulietuvinta šių žodžių rašyba, šis veiksmas taip pat sukelia visokių sunkumų. Rezultatas dažniausiai būna apgaulingas, prieštaringas. Pavyzdžiui, kai vardas ar pavardė vokiečių kalboje baigiasi balsiu (rašte balse) e, toji balsė nelaikoma galūne, o tik kamiengaliu. Štai turime vokišką vardą Christiane. Mūsų rašybininkai jį lietuvina pridėdami lietuviškas galūnes: Christiane’ė, Christiane’ės, Christiane’ei, Christiane’ę, Christiane’e, Christiane’ėje, Christiane’e. Tokių gremėzdiškų formų pilna ir aptariamoje knygoje.
Tačiau, kai vokiečių asmenvardžio gale yra kamiengalis – a, mūsų originaliųjų formų šalininkai laikosi kito principo: tas kamiengalis jiems jau galūnė -a. Todėl „vokiškos galūnės“ nekeičia: palieka ir lietuviškame variante: Rhesa, Rhesos, Rhesai... Papildomų sunkumų rastųsi, jei šį metodą taikytume kitų kalbų (pavyzdžiui, prancūzų) asmenvardžiams. Kaip rašysime prancūziškos pavardės Merimée lietuviškus linksnius: Merimée’ė, Merimée’ės. Tikriausiai atsisakysime linksniuoti, bet vardininką vis dėlto turėsime. Šių kelių pavyzdžių turėtų užtekti, kad pagalvotume, su kokiais sunkumais susidurs vartotojas derindamas prie lietuvių daiktavardžių morfologijos kitų kalbų originalia rašyba rašomus svetimvardžius. O ką daryti skaitytojui? Štai į kokią klampynę įbrendama su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomenduojama „autentiška“ svetimvardžių rašyba.
Domo Kauno veikalas „Krisijono Donelaičio atminties paveldas“ lietuvių knygotyrai yra labai vertingas mokslinis darbas. Apie jį turėtų nemažai ką pasakyti šios srities specialistai Lietuvoje ir užsienyje. Lauksime jų žodžio. Esame įsitikinę, kad tas jų žodis pateisins mūsų lūkesčius, jog knyga bus kuo geriausiai įvertinta ir duos impulsų toliau studijuoti Kristijono Donelaičio palikimą. Kristijonas Donelaitis pirmasis poetas ne tik chronologijos požiūriu, bet ir mūsų poetų hierarchijoje.
Atgal
.jpg)
