Kultūra
01 17. Šimonių giria ir šimoniečiai
Doc. Regina Norkevičienė
Miškas ir lietuvis. Tokia ar panašia tema rašydavo rašinius mūsų abiturientai nuo lietuviškų gimnazijų įsikūrimo iki dabartinių nureformuotų egzaminų. Natūralu: tas ryšys aprašomas Daukanto, apgiedamas Baranausko, apdainuojamas Maironio. Ramiais laikais miškas neša džiaugsmą, poilsį, naudą, užgriuvus nelaimėms tampa prieglobsčiu, namais. Natūralu, kad ir Šimonių giria apipinta legendomis, apdainuota partizanų dainose, giliai įaugusi į šimoniečių sąmonę.
Pagarbą, meilę savajai giriai išsako knygos „Kur ošia Šimonių giria“ (Plungė, 2016 m.) sudarytojai (Renata Misiūnienė, Audrius Misiūnas), rėmėjai, fotografai ir visi kiti, prisidėję prie šio leidinio pasirodymo. Fotografijos menas, poligrafijos kokybė įgalino išleisti ryškią, spalvingą knygą–albumą, kuriame reikšmingas ir vaizdas, ir žodis.
Knyga skirta būtent giriai, girios istorijai ir dabarčiai, prie jos prigludusiems kaimams – buvusiems, išnykusiems ar dar tebealsuojantiems gyvybe. Vienus težymi kryžiai, kitus – dar likusios sodybos: ar su šeimininkais, ar tik vasaromis traukiančios po miestus pasklidusius buvusių ūkininkų vaikus, anūkus. Kitų kaimų vietą tepadeda atsekti išlikę upeliai, kalvos, beužželiantys ar dar gyvi keliai. Knygos žodžiai, vaizdai, pateikta istorinė informacija padeda pratęsti nuolat kintančio krašto atminimą.
Knygą sudaro du įvadiniai skyreliai: trumpas informacinis „Žalioji Šimonių girios knyga“ (apie Šimonių kraštą, girios plotą, reljefą) ir antrasis – jau platesnis istorinis („Buvo toks laikas...“). Čia sukilimai, karai, pokario partizanų kova. Tai skaudūs laikai, slepiantys daug neįmintų mįslių.
Skyriuje „Kada giria gražiausia?“ – upės, ežerai, ežerėliai, girios turtai, pramogos, žvilgsnis į istoriją, pasekant įmintas Strazdelio pėdas, metų laikų kaitą. Atidžiam, mylinčiam žvilgsniui atsiveria vis kitokie grožio atspalviai.
Plačiausias skyrius – prie girios prigludę kaimai ir kaimeliai. Su vienais iš jų sieja senosios ir mūsų giminės genealoginio medžio šakos, kituose dar dabar įsikūrę jau nebepažįstami kažkelintos kartos giminaičiai. Kai kurie iš jų susitinka Šimonyse garsiuosiuose Žolinės atlaiduose, kai kurie – Vėlinių dieną aplanko jau išėjusius Šimonių kapuose ar ieško pėdsakų apleistuose kaimų kapeliuose.
Pačių Šimonių knygoje nėra – tai atskiras svarbus ir to krašto, ir visų Lietuva besidominčių žmonių dėmesio objektas, kurio pėdsakus randame ir specialiuose leidiniuose, ir R. Šerelytės knygose, ir daugelio šio krašto išeivių išsineštuose prisiminimuose.
Natūralu: problemiškiausias skyrius „Buvo toks laikas...“, trumpai pasakojantis apie skaudžiausius istorijos įvykius, pokario partizanų kovą, dar gyvą vyriausios kartos atsiminimuose, bene daugiausia falsifikuotą to meto ideologijos, romantizuotą partizanų dainose. Vienaip šį skyrių skaitys vidurinioji, jaunesnioji Šimonių krašto karta, kitaip tolimesnių regionų žmonės, besidomintys Lietuvos istorija ir jos dalimi, aprašyta leidinyje. Dar kitaip – per savo, artimųjų prisiminimų prizmę – tie, kuriems teko tuo tragiškuoju laiku ten gyventi, lankyti artimuosius. Savitos, sudėtingos prie girios prigludusių kaimų istorijos. Vienas jų – Inkliuzai. Kraupi net vienos šeimos tragedija.
... Inkliuzų Sakalai. Savo sūnus Rapolą ir Juozą laidojanti Motinytė, šalia jos čia neminėta našlė dėdienė Agota Sakalienė, palaidojusi visus savo vaikus, turėjusi viltį į tuščius namus pasikviesti vyro brolėną Rapolą. Palaidojo ir jį– partizaną. Reikėjo našlėms išgyventi senatvę. Tik gilus šimoniečiams būdingas tikėjimas buvo vienintelė atrama.
1949 m. rudenį apsuptoje slėptuvėje žuvo ar patys susisprogdino septyni partizanai. Tarp jų ir vadas Antanas Starkus – Montė. O 1949 metų gegužės pradžioje šis partizanų vadas, susitikęs Mikierių mokytoją, kalinio žmoną Aldoną Kuzmaitę–Krivickienę guodėsi: partizanai kaltinami Šimonių klubo susprogdinimu 1949 m. gegužės 1-ąja. Tai esąs klastingas tarybinio saugumo šmeižtas, kuriuo siekiama supriešinti gyventojus su partizanais. Šmeižtas pavyko: niekas viešai neišdrįso paminėti faktų, tą šmeižtą paneigiančių. Taip ir liko. Kas ką dabar beįrodys – juk senieji šimoniečiai ir dabar gyvena artimoje kaimynystėje su skrebų, saugumo užverbuotų žmonių palikuoniais. Kas iš tikrųjų buvo kaltas dėl daugelio žmonių žūties – liko turbūt ir liks nežinoma. O gal? Juk kartais akivaizdus melas išplaukia ir keičiantis situacijai. Antai 1949 m. rudenį, Mikieriuose kasant žmonėms bulves, į saugumiečių rankas pateko partizanių Karvelyčių motina. Nusitempę moterį į girią, „baudėjai“ taip ją sumušė, kad raumenys atplyšo nuo kaulų. Kaimynų slaugoma moteris baisiose kančiose mirė. Tarybiniais metais rašytojas iš Plikiškių apybraižoje apie gimtąjį kaimą paskelbė, jog tai padarę partizanai. Nelogiška, bet tinkama ideologiškai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ta pati apybraiža išleista jau laikantis tiesos. Kam reikėjo tokio melo? Juk rašinys būtų neblogas ir be to kraupiai melagingo fragmento.
Daug liko neįmintų mįslių iš tragiško pokario laiko. Tačiau dabar Šimonių giria – nuostabus gamtos stebuklas, kurio grožiu leidinyje „Kur ošia Šimonių giria“ gėrimasi visais požiūriais, visais metų laikais.
Tad tegu ošia Šimonių giria – ir šimoniečių, ir skaitytojų džiaugsmui. Tegu tokie prasmingi sudarytojų, leidėjų darbai užgožia visokias politines rietenas, susipriešinimą, neigiamas emocijas. Tegu atneša džiaugsmą, vidinę harmoniją. Juk A. Baranausko žodžiais, miškas „... taip linksmina dūšią, užu širdies tveria“, kad ir pavarčius gražų leidinį, pasidžiaugus jo sudarytojų, leidėjų darbais, darosi šviesiau – lyg dar kartą įkvėpus gaivaus Šimonių girios oro.
Atgal
.jpg)
(1).png)
