Kultūra
01 07. Algirdo Kavaliausko knygų šviesa ir šiluma
Birutė Silevičienė
Algirdas Kavaliauskas – Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, žurnalistas, publicistas, poetas, prozininkas. Labai įdomus, nuoširdus, atviras žmogus, su juo lengva bendrauti. Periodinėje spaudoje spausdinami jo eilėraščiai mėgstami kaimo žmonių. Daug jų paskelbta „Lietuvos aide“, įvairiuose rajoniniuose leidiniuose. Jo kūryba, vertinant Rytų Lietuvos literatų kūrinus, pažymėta diplomais, laikraščio „Lietuvos aidas“ skaitytojai jį yra pripažinę gražiausio politinio komentaro autoriumi.
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungoje dr. A.Kavaliauskas yra tapęs Stanislovo Rapalionio premijos laureatu, o už visuomeniškai aktualią publicistiką LR Seimo buvo apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu.
Už švietimo, kultūros, savivaldos sklaidą sulaukė padėkų iš Ignalinos, Zarasų, Visagino savivaldybių.
Algirdas labai įdomus, didelę gyvenimo patirtį turintis žmogus. Žmogiškoji šviesa atsispindi jo knygose, darbuose, kraštotyroje. Darbštumas – 14-oje parašytų knygų.
Esu nemažai skaičiusi garbaus Algirdo eilėraščių, prozos, kuri paliko gražiausius prisiminimus, daug skaičiau ir jo publicistikos.
Gražių įspūdžių paliko naujausia autoriaus knyga „Besikeičiantis pasaulis“, kurioje daug eilėraščių, prozos, publicistikos, bibliografija. Džiugino rimtas požiūris į atliekamą darbą: viskas apgalvota, išgyventa, kol mintys gražiai sugula į naujosios knygos puslapius.
Tikiuosi, Visagino gyventojai nuoširdžiai džiaugiasi, turėdami tokį puikų, nuoširdų žmogų. Aš džiaugiuosi, kad Algirdas yra LKRS narys, mes bendraujame, kalbamės apie kūrybą, knygas, gyvenimą.
Knygos „Besikeičiantis pasaulis“ viršelis
Ačiū Jums už naują knygą. Gražių Naujųjų metų ir sėkmės kūryboje!
„Lietuvos aido“ skaitytojus kviečiu paskaityti Algirdo Kavaliausko knygą „Besikeičiantis pasaulis“ ir pristatau ištrauką iš šios knygos.
„Niekada nesibaigiančiame istorinės atminties formavime žmonėms būtinos kiek galima platesnės, gilesnės žinios. Lietuvos visuomenė daugiau ar mažiau, bet domisi istorija, stengiasi naudotis istorinėmis žiniomis, tačiau globalizacijos sąlygomis pirmiausia jai pačiai reikia sugebėti kritiškai vertinti viešai pateikiamą istorijos medžiagą: istorinius pasakojimus, istorines interpretacijas, neretai grindžiamus abejotinais ar jau iš anksto žinomais klaidingais argumentais, ir pan. Mes apie juos nekalbėsime, atkreipsime dėmesį tik į vieną mokslininko su gražia lietuviška pavarde viename Vilniaus dienraštyje išspausdintą straipsnį, kuriuo klausiama: kada pamilsime Vytautą už jo niekšybes. Neapsirikote perskaitę - už niekšybes kada lietuviai ir visi kiti pamils Vytautą Didįjį. Galime tik atiduoti duoklę straipsnio autoriui, neneigiančiam, neginčijančiam, jog iki šiol Vytautą Didįjį mylėjome už jo nuveiktus darbus, jo nuopelnus valstybei, jo narsą, diplomatiją, toleranciją, meilę šaliai ir šeimai ir t. t .
Nesakau, kad visų mūsų šalies gyventojų besąlygiškai teigiamas praeities vertinimas, bet dėl neigiamo moralinio praeities vertinimo tikrai nėra sutarimo. Tepasakysiu, kad Lietuvos valdovams, karaliams būdinga tas, kas būdinga vakarų Europos valstybių karaliams, valdovams. Ir ne tik vakarų. Svarbu mokėti kritiškai pažvelgti į Istorinės sąmonės įsivyravimą, gal tada nebebūtų ženklių skirtumų tarp Rytų Lietuvos ir kitos Lietuvos dalies gyventojų, vedančių ir prie nesutarimų. Mūsų visų, nepriklausomai nuo supratimo, kitų socialinių aspektų, bendra istorinė praeitis, mes visi vienoje – Lietuvos valstybės valtyje (ne Lenkijos! Ne Rusijos!), ir neramu dėl kai kurių pastangų ją pražūtingai įsiūbuoti neva dėl įsivaizduojamos nelygybės panaikinimo. Savo ruožtu galima pastebėti, kad lietuvių tautinė mažuma šalies rytuose, ne visada sulaukia tokio dėmesio ir galimybių, kokie skiriami ten pat gyvenantiems kitataučiams.
Kaip jau buvo minėta, ne tik istorinės interpretacijos, insinuacijos, bet ir naujosios etimologijos, užsienyje sukurtos politiniais tikslais. Jų nepagrįstumas mūsų mokslininkų aptartas ir, bent jau daugumai, aiškus, išskyrus kai kuriuos politikus, kuriais, kaip ir už kitataučių ištekėjusių kai kurių lietuvių tam tikru nepasitenkinimu, siekdami savų tikslų, bando pasinaudoti prieš Lietuvos valstybingumą nusiteikę ar turintys kitokių interesų, asmenys. Kodėl reikia gimtąją kalbą užteršti svetimybėmis neįrodė nei naujovių ieškantys politikai su kalbininkais, nei kiti suinteresuoti asmenys. Nežinau, ar kam nors neaišku, ko siekiama kalbiniu demaršu, kuriam pasibaigus, gali išryškėti ir teritorinės pretenzijos. Prisiminė lietuvių išeivių už Atlanto leidžiamoje periodinėje spaudoje publikacija dėl lenkų išleisto žemėlapio, kuriame Vilnius nepriklauso Lietuvai. Lietuvai Vilnius priklausė ir priklauso. Kita publikacija, atrodo, buvo atsakas į teritorines pretenzijas: lietuviams žymiai lengviau pagrįsti pretenzijas į lietuvių žemes, Stalino atiduotas Lenkijai, negu lenkų pretenzijos į lietuvių žemes. Čikagoje įsigijau žemėlapį, kur didžiulis plotas nuo Vilniaus iki Lvovo priskirtas kaimyninei valstybei! Na, o reiškiamų samprotavimų, svarstymų ir teiginių gausa lenkų, lietuvių periodinėje spaudoje, kai kurios stulbinančios nuomonės, atrodo, įspėja: naujasis lucijanas laukia...“
Atgal
.jpg)
