Kultūra
12 28. Laiškas
Leopoldas Stanevičius
Nežinau ar tu gali suprasti visa tai, bet mano noras, viską Tau papasakoti...galbūt tu ir nesuprasi viso to, ar dalies ar pats supratimas ateis vėliau...bet esmė, kad noriu papasakoti ir tai, kad daugiau neslėgtų manęs...Tavo priimtas sprendimas, tavo valioje...jis mane nudžiugins, bet kokiu atveju, bet kokiu jis bebūtų...
Aš noriu pradėti galbūt ir nuo beprasmybių ar banalybėmis jas pavadinsime...pradžia manau būtų tokia, kad koks gyvenimas sutinka tave ir pasiima aiti kartu visa likusią dalį tavo gyvenimo...kurioje vietoje mes galime išsiskirti ir persiduoti kitam gyvenimui arba gyvenimo etapui...kur įtakoja mūsų jėgos gyvenimo eigai, gyvenimo paprastumui ar sudėtingumui...manau nėra nei vienos formulės pagal kurią galima būtų gyventi ir sakyti, kad tai ko aš noriu ir kad tai ir yra laimiingas gyvenimas...daugelis aiškins, kad yra ir kad jos ar jo gyvenimo dalis ar visas gyvenimas yra tarsi formulė gero-laimongo gyvenimo...bet nemanau, ir manau, kad daugelis pritars, kad kas atrodo vienam gera-laiminga, nėra tai obsoliutu ir tai nėra visiem taip pat....bet galbūtšiuo atveju ne apie tai daug norėčiau plėtoti...norėčiau pabrėžti daugiau savo gyvenimą, jo subtylybes, jo aštrius kampus ir gražiausias akimirkas, kurių buvo daugiau sunku pasakyti, bet galiu drąsiai teigti, kad ir tie ir tie buvo labai įsimintini, o svarbiausia, kad su Tavimi jie tikrai buvo įsimintiniausi, o be Tavęs , jie taip pat, nes visos mintys buvo tik apie Tave...visa tai delioju popieriuje, kai tu toli, o mano gyvenimas man parodė savo aštrius kampus ir būdamas vienas mintyse vis nukrypstu link Tavęs...mūsų paskutinis susitikimas, turbūt taip galima įvardinti mūsų pasimatymą, man giliai įstrigo mintyse....aš mačiau kažką tavo akyse...mačiau kažką...ko negaliu apasakyti ir net gi aprašyti...dabar šoktelėjo mintis, kad galbūt aš nenoriu tai sau pripažinti, nes bijau klysti...bijau pripažinti, kad Tavo akyse mačiau lašelį jausmo man...galbūt tas jausmas praeities, bet aš jį įžvelgiau tavo akyse...ir galbūt tai, nenoriu pripažinti, nes nenoriu klysti...galbūt ir neklystu, tad gal baimė kas bus jei tai yra taip...logika sako viena...jausmaiapima viršų ir šaukia visai kas kita...kokia bebūtų ta logika, kokie bebūtų tie jausmai, aš nutariau viską išdelioti popieriuje, nes manau, kad man tai gaunasi geriausiai...daug prirašiau, bet galbūt nepriėjau esmės, ar galbūt esmė ir glūdi tarp tų visų mano parašytų žodžių...sakinių ir minčių...kartais norisi būti tokiu drąsiu ir pasielgti labai neapgalvotai, bet gyvenimas išmokė mane, būti atsargiam ir ramiam, ir prieš kažką darant apgalvoti...galbūt tie apgalvojimai, svarstymai ir nukelia mano gyvenimo posiukiusį ateitį, o ateitis susikoreguoja pati, kad nebereikia ir tų svarstymų mano, arba taip įtraukia gyvenimas, kad leidiesi su juo visu stiprumu jo srove ir užmiršti viską ką mastei, sumastei ar apsvartei...turbūt neužtektų daug popieriaus, kad viską sudelioti, ką aš masčiau ar sumasčiau....ką sumastęs dariau, arba pamiršau...bet ir vėl gi aš jau nueinu per toli...
Praėjo laiko, kol vėl grįžau prie rašymo...galbūt tęsinį ankstesnio rašymo...praėjo daugiau nei mėnuo...visą tą laiką Tu buvai mano galvoje...nežinau ir sunku atrasti atsakymą....galbūt dėl to, kad ieškau logiško atsakymo o jisai galbūt esantis emocinis...sunka rasti atsakymus, kai emocijos ima viršų....sunku nuspręsti vienoki ar kitkį dalyką , kuris gali būti ir nesusijęs su emocijomis, bet tuo metu, kai kyla emocijos šiuo atveju mintys apie Tave, mane išmuša iš vėžių...bandžiau mintis užimti ir užimdavau vis kitomis mintimis, bet laikas nuo laiko vis griždavau prie Tavęs...griždavau į prisiminimus apie katu praleistą laiką...jome matau Tave...matau kartais linksma...kartais labai supykusią...pavyzdžiui šiuo metu galvojau apie Meksiką...pamenu Tavo ištartus žodžius...“aš vaikštau pliku užpakaliuku čia po kambrį, o tu net nežvilgteli“...ar kažkas panašaus, bet mintis tokia pati buvo...tikrai pastebėjau tą mielą užpakaliuką...jisai visada stovėdavo prieš akis....bet kaip ir rašiau sunku buvo atsiliepti Tau...nes tada buvo daug emocijų...daug tada ir logiškų svarstymų, nes turėjau priimti sprendimus savo gyvenime....kurie lėmė ir lems mano gyvenimo posiūkius...gyvenimas parodė kad buvo padaryta ir klaidų mano sprendimuose...bet aš ne apie save rašau ir savo gyvenimo vingrybes sunkiu laikotarpiu ar lengvesniu...rašydamas dabar noriu tik išdelioti mintis apie Tave...kokia Tu beasanti svrbi mano gyvenime, kokia Tu buvai svarbi...tik užėmus aukščiau ambicijoms, principams nustelbdavo tai...tai yra Tave...Tu atsirasdavai kažkur mintyse toli...manau Tu būsi kantri ir išbūsi toli, po to grįši ir viskas bus gerai...emocijos valdė ir Tave, bet aš to nežinau, bet tik numaniau...jos valdo ir mane dabar ir manau valdys ilgai..nors tikrai neturiu tikslo jokio jas valdyti pats laike...jos apima viršų ties viskuom...galbūt tie susitikimai...galbūt tie prisilietimai viską atgaivina...viską kas buvo praeityje atneša kitą kažkoią emociją į dabartį, o fantazija leidžia emocijas į ateitį...bet kokiu atveju viskas apie Tave...Tavo šypseną....tuos juodus ilgus plaukus...
Atgal
.jpg)
