Kultūra
12 20. Gimtinės istorijos dalis (Paįstrio krašto praeitis ir dabartis)
Docentė, daktarė Regina Kuzmaitė–Norkevičienė
Daugelis entuziastų stengiasi neužmiršti savo šaknų, rašo kaimų, miestelių istorijas. Vienas tokių leidinių – „Kur Įstras pievomis virvena“ (sudarytojai – Bronius Mažylis, Stasė Mikeliūnienė, Panevėžys). Didelės dalies autoriai – tie patys sudarytojai, tik atskirais klausimais pasitelkę kitus buvusius ar esamus paįstriečius.
Dvylikos skyrių knygos turinys pateikia skaitytojui geografinių žinių – nuo senovės iki dabarties, krašto istoriją – nuo proistorijos iki pirmosios nepriklausomybės, savanorių kovų 1918–1920 metais. Du pirmieji skyriai (ypač geografijos, proistorijos, vėlesni istorijos tarpsniai) – B. Mažylio tekstai – mokslinio pobūdžio, rašyti šios ar artimos srities specialisto. Vėlesnės istorijos apžvalga – jau populiaresnė, daugiau publicistinio stiliaus, atsižvelgiant į poreikius skaitytojų – įvairių specialybių žmonių. Tai humanitarės braižas.
Toliau – pirmosios nepriklausomybės metai, okupacija, antrasis pasaulinis karas, pokaris, nepriklausomybės atkūrimas. Keturi pirmieji – istoriniai – knygos skyriai skaidomi poskyriais – pagal tematiką, žymias asmenybes. Natūralu, jog plačiausias ketvirtasis – istorinis skyrius – pats išsamiausias, čia daugiausia įdomios istorinės medžiagos – nuo 1941 metų birželio sukilimo, okupacijų. Čia – tremtys, areštai, rezistencinė kova, partizanų sąrašas, žinios apie juos, išlikusios fotografijos.
Knygos „Kur Įstras pievomis virvena“ viršelis
Platus, išsamus poskyris apie rezistencinę kovą. Atrodytų paprasti pasakojimo fragmentai atskleidžia skaudžiausias tragedijas: partizanas guodžiasi, kaip reikės pranešti tėvams apie brolio žūtį. Antrasis atsako: kaip reikės pranešti, jog žuvo du tėvų sūnūs.
Kiekvienas vyresnės kartos žmogus, kurio vaikystė, paauglystė ar ankstyvoji jaunystė siekia tuos laikus, galėtų šiuos skyrius papildyti savo skaudžiais prisiminimais.
... Jutiškių kaime savo namuose ilgai gulėjo lavonai nužudytų senų žmonių, kuriuos palaidoti draudžiama. O Rėklių kaimo keliu sekmadieniais eidavo gal 13–14 metų paauglys Vytukas, čia prisiglaudęs pas giminaičius. Eidavo į Jutiškius lankyti nepalaidotų senelių. Sėdėdavo savo namuose per dieną. Grįždavo sutemus. Ką teko jam išgyventi, kokią moralinę traumą išsinešė iš paauglystės – žinojo tik jis pats. Ką išgyveno kiti – išvaryti, ištremti, negalintys net palaidoti savo artimųjų. Vogdavo lavonus naktimis – kaip graikų tragedijų seserys, mylimosios – mūsų Antigonės. Pokario Paįstrys – lyg aukštaitiškasis R. Granausko „Šventųjų gyvenimų“ variantas.
Tolesni poskyriai – siauresni, nes ir aprašomi įvykiai ne tokie tragiškai skaudūs, nors griovę žmonių gyvenimus, krašto ūkį, kurį vėl atkurti be galo sunku. Deja, ir dalis talentingiausių, pirmosios nepriklausomybės ugdytų paįstriečių – ūkininkų, inteligentų, menininkų kartos – išblaškyta: į Rytus, į Vakarus, po žemele. Liko jų netekėjusios našlės, nesukurtos šeimos, negimę vaikai. Naikintas genofondas.
Žvelgiant į šį ir kitus skyrius aiškėja, jog medžiaga leidiniui rinkta ilgai ir kruopščiai. Antai skyrelio „1941 metų birželis Paįstryje“ autorius J. Juknevičius – žymus pedagogas, kultūros veikėjas, dirbęs mokytoju Anykščiuose, jau prieš daugelį metų išėjęs Anapilin.
Knygos sudarytojai du: Bronius Mažylis ir Stasė Mikeliūnienė. Būtent sudarytojai taip pat didžiosios knygos teksto dalies, netgi atskirų jos skyrių autoriai bei bendraautoriai. Ir tai suprantama: daugelis pasitelktų paįstriečių, labai geranoriškų, puikių savo srities specialistų nebūtinai yra rašto žmonės. Jie pateikia reikšmingą medžiagą, o ją tinkamai paruošti spaudai daugeliu atvejų jau tenka knygos sudarytojams. Tiesa, kai kurių poskyrių kalba ir paredagavus primena dalykines ataskaitas, jeigu autoriai prie tokio stiliaus įpratę. Tačiau didžioji tekstų dalis aiškiai perėjusi per aukštos literatūrinės kultūros žmonių, prityrusių kalbos redaktorių rankas. (Ne atsitiktinai iš tų pačių rankų gauname ir „Paįstrietį“, laikraštį, išleidžiamą per garsiuosius Šv. Onos atlaidus.) Tad gilindamiesi į knygą galime pasidžiaugti gera kalba, netgi kruopščiai skaitoma korektūra (pridėtas netgi pastebėtų korektūros klaidų sąrašėlis). Leidiniui mokslinį svorį teikia ir plati asmenvardžių rodyklė.
Knyga gausiai iliustruota. Kartais nelengva iš senų mėgėjiškų nuotraukėlių pasiekti aukštos spaudos kokybės, tačiau be jų tekstas būtų ne toks gyvas ir įdomus. Pateiktas seniūnijos žemėlapis. Įdomu jame ieškoti žinomų kaimų, iš vaikystės girdėtų vietovių, tačiau norėtųsi matyti ir kas tą žemėlapį sukūrė.
Gražiai pavadinta knyga „Kur Įstras pievomis virvena“ – aukštos istorinės, literatūrinės, poligrafinės kokybės leidinys, toli pralenkiantis daugelį panašios paskirties leidinių. Nedidelė, bet darni Paįstrio bendruomenė, jos dabartiniai gyventojai, tolimesni bei artimesni išeiviai, rėmėjai, o ypač sudarytojai sukūrė reikšmingą paminklą savo kraštui, jo žmonėms ir visiems, besidomintiems Lietuva – ja visa ir kiekviena jos sudėtine dalimi.
Atgal
.jpg)
