Kultūra
12 13. Dilgančios tiesos šukės (ištrauka)
Birutė Silevičienė
Petras Laučiūnas, Vytautas Papievis, Jurgis Ivanauskas gyveno Girininkų kaime. Nuo vaikystės dienų berniukai buvo geri draugai, o kartu ir tėvai mielai bendravo ir džiaugėsi augančiomis atžalomis. Jaunuoliai buvo tais pačiais metais gimę. Į mokyklą patraukė kartu, sulaukę 7-erių metų.
Mokykla - tai antri namai. Vaikai įsitraukė į jos gyvenimą, mokėsi, lankė dramos būrelį, šokių studijos užsiėmimus, dainavo ansamblyje, chore. O fizikų ir matematikų olimpiadoje visada pelnė apdovanojimus.
Vaikinai mielai padėdavo savo tėveliams ūkio darbuose. Jei iš Panevėžio į kultūros namus atvažiuodavo dramos teatras, tai, gavę iš tėvelių leidimą, eidavo pažiūrėti spektaklio.
Tėvai, susiėję į būrį, džiaugėsi savo atžalomis. Dėl jų elgesio ar mokslo neturėjo bėdų mokytojai. Jų elgesiu, darbštumu visi džiaugėsi.
Vaikinai mokėsi gerai, skaitė knygas, ruošė pamokas kartu, jei kuris ko nesuprasdavo, tai aiškinosi ir problemų nelikdavo. Kartais užtraukdavo dainą, o jos melodija nuvilnydavo virš gimtojo sodžiaus laukų, paglostydama kaimiečių širdis. Dangaus skliaute, rodosi, aiškiau nušvinta saulė. Visiems gera, linksma ir smagu.
Berniukai vasarą nubėgdavo į mišką rinkti žemuogių savo sesutėms, broliukams, seneliams ir tėveliams atnešdavo pirmųjų miško gėrybių.
Petras puikiai grojo akordeonu, Vytautas skambino gitara, o Jurgis pritardavo lūpine armonikėle, o motinos nespėdavo šluostyti džiaugsmo ašarų.
-Nei tos muzikos vaikai mokėsi, nei ką bet, rupūžiokai, groja ne blogiau už tuos mokytus, - sakydavo Petro tėvas, Algis Laučiūnas, žmonai Doratai.
-Į tave, Algeli, atsigimė vaikis. Tavo genai jame, nesistebėk, kad sūnui sekasi groti. Gal, sakau, leiskime jį mokytis muzikos, bus lengvesnis gyvenimas, - kalbėjo Dorata vyrui.
-Baigs mokyklą, teks eiti į kariuomenę, vyrų tokia dalia, neišimtis ir mūsų sūnui. Kai grįš, tada galės ir mokytis, neskubinki, Doratėle, laiko. Leisk jam baigti mokslus mokykloje, tada pasikalbėsime ir patarsime, - ramino žmoną Algis.
-Gal tu ir teisus, bet privalai daugiau kalbėtis su vaiku, numatyti jo pasirinkimą, kuo būti, kai baigs mokslus. Negi varysi į statybas ar versi žemę dirbti? Visi tėvai stengiasi, kad vaikai išvažiuotų į miestą ir ten susirastų gerai apmokamą darbą, susikurtų gyvenimą, - kalbėjo vyrui žmona.
-O ar būtų blogai, jei jis gyventų kaime, dirbtų statybininku ar imtųsi žemdirbystės? - paklausė Algis.
-Mūsų vaikas mokosi gerai, tai ir specialybei reikia tinkamai pasiruošti, kad galėtų oriai gyventi, o ne egzistuoti, - nenorėjo Dorata sutikti su vyro nuomone.
-Pažiūrėk, žmonele, ar pastebėjome, kaip išaugo mūsų vaikai. Tai du ąžuolėliai ir trys liepaitės dukrelės, mes neturėjome su jais rūpesčių. Reikia džiaugtis ir laimingai gyventi, - nusišypsojo Algis žmonai.
Laučiūnų, Papievių sūnūs eis rudenį į kariuomenę, o kartu ir Ivanauskienės anūkas Jurgis.
Tėvai nerimavo dėl savo sūnų, kurie taip greitai užaugo. Aukšti, stiprūs bernai, sportininkai, tai gali būti jūrininkai, - taip sprendė tėvai, susiėję pasikalbėti.
Motinos vengė ta tema kalbėtis, ką nugirsdavo iš vyrų, tą ir žinojo.
Tėvai norėjo iškelti bendras sūnums išleistuves į kariuomenę. Tačiau Petras Laučiūnas ir Vytautas Papievis prašė to nedaryti:
-Mes ne į kosmosą skrendame ar į anglių kasyklas važiuojame, todėl nereikia visam kaimui kelti balių, - Petro išsakytos mintys.
-Gal tik tarp savo artimųjų norėtume pabūti, - sakė Vytautas.
-O merginų nepasikviesite? - klausė Laučiūno tėvas Algis.
-Algi, tebūnie, kaip nori mūsų sūnūs, - pritarė Vytauto tėvelis Mykolas.
Tik Jurgis Ivanauskas stovėjo atokiau savo draugų ir tylėjo.
Kas jį išlydės į armiją? Tėvelis mirė, motina jį paliko einantį trečius metukus, negailestingas vėžys. Tik jų kapelius jis lanko... Jį užaugino tėvelio motina Danguolė...
Pasėdės abu su močiute, aplankys tėvelių kapelius, uždegs žvakutes, nubrauks ašarėles, atsisveikins su ja, pažadės lankyti laiškais ir dar prieš aušrą išeis į karinį komisariatą. Taip jis anksčiau už draugus pasiektų rajono centrą. Nebereikėtų matyti verkiančius draugų tėvus, motinas, jų brolius, seses, nereikėtų ir pačiam Jurgiui apkabinti draugų artimuosius. Tai būtų geriausia...
Tačiau jo mintis nutraukė beldimas į duris. Pas Ivanauskienės anūką atėjo jo draugai: Petras Laučiūnas ir Vytautas Papievis.
-Jurgi, mielas drauge, šiandieną dar mūsų šventė, - ištarė Vytautas. - Tu - mūsų geriausias draugas, tai kelkis ir einame į Petro namus. Šią naktį reikia praleisti kartu, kas žino, kur tarnausime ir kada susitiksime grįžę?! Nežinia, kokie laukia mūsų keliai, kokios platybių tolumos?! - ištarė
Vytautas.
-Atsisakyti negali! - įsakė Petras.
-Močiute, jūs taip pat prašome eiti kartu pas mus. Visiems bus smagiau tėvų ir mūsų draugijoje praleisti šią naktį, - pakvietė Vytautas Papievis.
-Močiute, ar galėsite eiti pas draugų tėvelius? - pasiteiravo Jurgis.
-Eisiu, nes man čia teks gyventi ir tavęs, vaikeli, grįžtančio iš kariuomenės sulaukti. Kas mane aplankys, jei ne tavo draugų tėveliai ar jų vaikučiai. Senam žmogui reikia turėti artimą žmogų. Jei kviečia, reikia eiti. Nenuėjus ir pas mane niekas nenorės užsukti. Tai gyvenimo taisyklė ir jos reikia laikytis, - atsakė Jurgio močiutė ir įsikibo vaikinams į parankę, kad nereiktų keliauti su lazdele, kurios ji vengė viešumoje, norėjo nepasiduoti senatvei.
Giminės klausinėjo vaikinų, kodėl jie nepasikvietė vakaronei merginų, jaunuoliai atsakė:
-Kada atliksime karinę tarnybą, būsime subrendę, tada ir joms atsiras vietos mūsų širdyse. Kas iš to, kad dabar ašarotų ir mums tektų nerimauti, pergyventi, jas paliekant gimtinėje. Jos gali mūsų tarnybos galo nesulaukti ir ištekėti už kitų vyrų, - atviravo Petras Laučiūnas.
-Vaikinai, mąstote gerai, pažiūrėsim, kai grįšite, ką kalbėsite, - šyptelėjo Mykolas Papievis.
-Aš turiu tvirtai įminti pėdas žemėje, pasirūpinti močiute už bemieges naktis, atiduotas man, o vėliau žiūrėsiu. Norėčiau gyventi čia ir dirbti žemę, prižiūrėti tėvų kapus. Man tokia dalelė skirta, - pasakė Jurgis, o jo veidu nusirito didelės ir sunkios ašaros.
Našlaitis. Jis nežino, ar buvo mylimas tėvų. Jis nežino, kodėl taip anksti iš gyvenimo išėjo jo tėvai? Senelės neklausinėjo, ką ji sakė, tą priėmė kaip teisybę. Kaimynai mylėjo Jurgį ir jo senelę. Kiekviena kaimo šeimyna turėjo savo gyvenimą ir vieni kitais nesidomėjo. Tik nelaimėje, ligoje skubėjo padėti.
Tai tokius kaimiečius ir mena Jurgis.
Atgal
.jpg)
(1).png)
