VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

12 06. Poetui ir žurnalistui Ipolitui Skridlai – 80!

Vytautas Žeimantas

Žurnalistas Ipolitas Skridla. Vytauto Žeimanto nuotrauka

Atrodo dar visai neseniai „Lietuvos aide“ paskelbiau straipsnį „Žinomam spaudos darbuotojui, poetui ir ekonomistui Ipolitui Skridlai - 70!“ (2006.12.02.), o štai ir vėl tenka rašyti apie šį neramios sielos ir labai kūrybingą žmogų, nes mano bibliotekoje buvusias jo poezijos knygas „Dovana" (1993) ir „Širdies virpesiai" (2000), papildė naujos - „Gyvenimo tarpsniai“ (2010), „O metai bėga“ (2011 ).

Vieną iš knygų kolega Ipolitas pradeda šmaikščiu epigrafu, sėkmingai išreiškiančiu pagrindinę rinkinio mintį: „O metai bėga lyg pakvaišę. / Nebepakeisi jų tėkmės. / Dejonės galvą susiėmus, / Brolau, čia nieko nepadės“.

Taip, kolega teisus, nors metai bėga nesustabdomai, nereikia dejuoti ar pasiduoti tam bėgimui, būtina veikti, kurti. Tai autorius, pasitikdamas savo 80-metį, įrodo ne vien žodžiais. Jau per trisdešimt metų bendrauju su I. Skridla ir visada jį matau kupiną naujų idėjų, sumanymų. Todėl, norint įvertinti jo asmenį, vienu žodžiu neišsiversi, nes jis ir žurnalistas, poetas, visuomenininkas ir ekonomistas, verslininkas, bankininkas ir sodininkas, gamtosaugininkas. Jam suteiktas Lietuvos gamtos apsaugos žymūno garbės vardas.

Todėl ir nūnai, išėjus į pensiją, jis aktyvus Lietuvos žurnalistų sąjungoje, yra jos Tarybos ir Valdybos narys, LŽS Senjorų klubo pirmininkas. Aktyvus ir Lietuvos sodininkų bendrijoje, daug metų vadovavo „Antavilių“ sodininkų bendrijai. Tad nenuostabu, kad ir jo kūryboje gausu įdomių gamtos pastebėjimų: „Norėčiau, kad liepa prie kelio / Pavargusį paukštį paguostų.“ Arba vėl: „Norėčiau aš vyturio trelę / Įausti į rytmečio tylą...“ O jo eilės tiesiog kvepia sodų žiedais ir vaisiais. Kolegai sodas – tai žemės saujelė, tapusi jaukumo oaze, pasakos rojumi, kur jauti žiedo grožybę, vėjo glamonę ar gaivinančią saulėtekio rasą.

Be abejo, jo kūryboje turėjo įtakos ir tai, kad jis gimė valstiečių šeimoje, šalia Nemuno, gražiame Vilkijos krašte, mokėsi kaimiškoje Čakiškės mokykloje, aukštąjį mokslą įsigijo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, dirbo kaimiškuose rajonuose. Užimdamas įvairias ūkines pareigas jis brandino ir kūrybinius planus, aktyviai bendravo su spauda. Su profesionalia žurnalistika kolega Ipolitas betarpiškai susidūrė pradėjęs dirbti žurnale „Liaudies ūkis".

Ypač ryškų pėdsaką jis paliko ilgai vadovaudamas respublikiniam laikraščių ir žurnalų susivienijimui „Periodika", kuris tuo metu vadovavo visiems miestų (išskirus Vilniaus „Vakarines naujienas“) ir rajonų laikraščiams, kelioms dešimtims respublikinių žurnalų. Tuos metus gerai prisimenu, nes nemažai įvairių reikalų tekdavo spręsti kartu. I. Skridla daug dėmesio skyrė redakcijų leidybiniais ir ūkiniais reikalams, žurnalistų buities sąlygų gerinimui. Jo iniciatyva šalyje buvo pastatyta nemažai naujų redakcijų. Į naujus namus įsikėlė Trakų, Prienų, Akmenės, Molėtų, Kaišiadorių, Marijampolės, Ukmergės, Zarasų, Šakių ir Kelmės rajoninių laikraščių žurnalistai. Naujas patalpas gavo Vilniuje leidžiamų žurnalų „Metai“, Mūsų sodai“, „Žemės ūkis“ redakcijos. Jo iniciatyva buvo įrengta žurnalistų mokymo ir poilsio bazė prie Bebruso ežero Molėtų rajone, žurnalistų poilsio namai Šventojoje, prie jūros. Buvo įkurti nauji periodiniai leidiniai: Druskininkų laikraštis „Druskonis“, žurnalas „Pasidaryk pats“, pradėtas leisti žurnalo „Lietuvos ūkis“ angliškas variantas. Už šią veiklą I. Skridlai buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio žurnalisto vardas.

Ši plati žurnalistinė veikla negalėjo neatsispindėti ir jo kūryboje. Naujose jo knygose gausu poetinių reminiscencijų, tų darbų ir įvykių atgarsių, tai yra eilėraščių, skirtų kolegoms plunksnos broliams - žurnalo „Sodo kraitė“ redaktoriui Feliksui Marcinkai, žurnalo „Žvaigždutė“ redaktoriui Jeronimui Lauciui, žurnalistams Albertui Vaidilai ir šių eilučių autoriui. Yra eilėraščių, skirtų ir studijų draugams, sodo kaimynams, šeimos nariams. Jo eilėraščiai buvo publikuoti „Lietuvos aide“, „Vakarinėse naujienose“, „Gairėse“, „Klaipėdoje“, „Druskonyje“, lietuvių poetų meilės lyrikos antologijoje „Mudviejų vakaras" (1998). Jo eilėraščiai skelbti ir žurnalistų poetų poezijos rinkiniuose „Šitas aidas toli girdis“ (2012) ir „Sušvieski, saule“ (2014).

Kolegos Ipolito poezija melodinga, daininga, todėl nenuostabu, kad į ją atkreipė dėmesį ir dainų kūrėjai. Antai jo eilėraščiui „Gelstantis klevas“ kompozitorius Algimantas Raudonikis sukūrė muziką. Ypač vaisingai knygos autorius bendradarbiauja su garsaus vyrų choro „Aidas“ meno vadovu, kompozitoriumi Tadu Šumsku. Jie abu sukūrė sodininkų himną „O sodai, jūs sodai“, Vilniaus banko sportininkų himną, dainą “Bajorai“, kitas.

Būdamas visuomeniškos prigimties, kolega Ipolitas negali nepastebėti ir dabar esančių blogybių. Ir čia jau lyriką keičia satyra, ironija, pašaipa. Jis nuoširdžiai giną gimtąją kalbą nuo svetimybių: „Jau anglišką žodį, kaip kąsnį / Lietuviškos duonos vartojam./ Nebojam, kad galim prarasti / Mes savąją kalbą senolių“. Poetą jaudina ir į valdžią besiveržiantys įvairūs perėjūnai: „Kad mes lietuviai esam naivuoliai. / Postus pasiūlom, valdžią užleidžiam, / Kam tiktai noris, kas josios geidžia. / Keliam kepurę, šypsomės noriai, /Vos tik pajutę piniginę storą“.

Pasitinkant gražią kolegos Ipolito sukaktį, jis už svarų indėlį stiprinant ir puoselėjant žurnalistų bendruomenę bei žurnalistų solidarumą ir už pastangas stiprinant LŽS veiklą buvo apdovanotas medaliu “Už nuopelnus žurnalistikai”. Palinkėkime nenuilstančiam kolegai kūrybinės sėkmės.

 

Atgal