VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

12 06. Efektinga menininko Vitolio Trušio dovana Pasvalio krašto muziejui

Doc. dr. Irena Ramaneckienė

Kontekstas dovanos idėjai suvokti

„Aštuoniasdešimtmetį švenčiantis dailininkas Vitolis Trušys Pasvalio krašto muziejuje pristatė savo darbų parodą“, „Dailininką Vitolį Trušį pasveikino Pušaloto krašto žmonės“, „Koncertuoja moterų vokalinis ansamblis „Rasa“, „Jubiliatą sveikina „Žiemgalos“ draugijos prezidentas Stasys Tumėnas“, „Dailininkas Vitolis Trušys išduoda, kad jau nutapė Rasos Andžiuvienės portretą“, – tokie užrašai po Vido Dulkės nuotraukomis Pasvalio rajono laikraštyje „Darbas“ (2012 09 20) papildė Astos Bitinaitės rūpestingai parašytą informatyvų straipsnį „Dailininkas Vitolis Trušys savo 80-metį šventė Pasvalyje“.

Šiemet savo gimtadienį – rugsėjo 16-ąją – V. Trušys šventė muziejaus direktorės Vitutės Povilionienės gražiai surežisuotoje iškilmėje, skirtoje kraštiečiui pagerbti. Ta proga, kaip minėta aukščiau, buvo atidaryta V. Trušio tapybos darbų paroda, kurios visa ekspozicija buvo padovanota Pasvalio krašto muziejui. Ją sudarė 22 paveikslai, apimantys nemažą dailininko gyvenimo tarpą: „Sutemos“ ir „Uždegta šviesa“ tapyti 1970 m., vėliausieji – „Prie apleisto seno namo“ ir „Kristinos pavasaris“ – 2013 m.

Naujausios tapybos kontrastai

Ne, nereikia galvoti, kad po 2013-ųjų dailininkas nelaikė teptuko rankose. Kaip užsiminta, vienas naujausių (2016) darbų – Rasos portretas. Jis labai išsiskiriantis iš visos V. Trušio tapybos – šviesus, saikingai švelniai šiltų atspalvių, teigiantis dainininkės vidinio pasaulio grožį bei santūriai rodomą gyvenimo džiaugsmą. „Iš tiesų, portrete nuostabiai jautriai perteiktos mano pajautos, – sako Pasvalio kultūros centro Mikoliškių skyriaus moterų vokalinio ansamblio vadovė Rasa Andžiuvienė. – Kiekvieną, kartą pažvelgusi į jame esančią Rasą, aš iš naujo atrandu save. Už tai esu be galo dėkinga mielam kraštiečiui Vitoliui“.

Ir kitas – diametraliai priešingas aprašytajam: juodame su tamsiai rudu atspalviu fone tamsokas veidas moters, vilkinčios juodą drabužį. Nieko aplink nematančios akys perša mintį apie bejausmę vaizduojamosios būseną. Gal susimąstymą nežinioje? Gal abejingumą?

Paklaustas apie šio keisto portreto genezę, autorius sako, jog tai iš anksto nebuvo planuota, eskizo ar analogiško jam pavyzdžio neturėjęs. Kūrinys atsiradęs stichiškai. Vidinis poreikis tapyti, išlieti ant drobės už tamsiausią naktį juodesnę būseną tiesiog šaukte šaukęs imtis teptuko. „Pasitaikė tamsi reprodukcija po ranka, tai ją ir perkėliau ant drobės. Kempinėle nutapiau foną, kad būtų lygus paviršius – tada aliejiniai dažai atrodo tarsi akvarelė. Apkontūravau tamsiu ultramarino atspalviu. Rudai raudonas šalikutis turėtų būti ryškus portreto akcentas“, – pasakoja dailininkas ir priduria: „Tamsių portretų mano kūryboje beveik, o tokių juodų – išvis nebuvo“.

Visą portreto plotą okupavęs liūdesio, skausmo, gal išdavystės, gal dvasios mirties ar degradacijos simbolinis dažas savo spalvų visuma stipriai veikia stebėtojo emocijas. O rudai raudona detalė žiūrovo akyse virsta pavojaus, o gal net tragedijos ženklu.

Tai vienas to naujausio portreto matymo kampas. Kiek kitokį suvokimą siūlopaties autoriaus kūriniui suteiktas „krikštavardis“ – „Į šviesą“. Pavadinimą, anot menininko, turėtų pateisintikiek pašviesintasmoters smakras ir lūpos. Tai tam tikra užuomina, kad už paveikslo dešinėje pusėje yra kažkoks šviesos šaltinėlis. Galbūt ir tolokai, galbūt ir ne itin stiprus, bet žadinantis viltį.

 Šiuo metu V. Trušio mini studijoje ant molberto dar nebaigtas darbas, dailininko žodžiais apibūdinant, pusiau abstraktus, pusiau realus, tamsokas, dosniai ultramarinu (sodriai mėlyna spalva, išsiskiriančia violetiniu atspalviu, turinčia paslaptingumo, net mistikos prasmių) paspalvintas portretas. Ultramarinas – pastaruoju laiku pamėgta V. Trušio spalva, leidžianti modeliuoti žmogaus išorinio ir vidinio pasaulio gelmes.

Horizontas – vienas svarbiausių V. Trušio kūrybos elementų

Po nuoširdžių sveikinimų žodžiais ir melodijomis šventės dalyviai gilinosi į parodos ekspoziciją. Kaip yra sakęs menotyrininkas Vytenis Rimkus (Šiaulių naujienos, 1995 01 21), V. Trušio kūryboje gana anksti ėmė ryškėti dvi temų grupės: dvasiškai gražaus žmogaus, ypač moters, portretų motyvas ir gamtos kompozicijų siužetinė linija.

Jubiliejinės parodos retrospektyvinę „apžiūrą“, matyt, tikslinga pradėti nuo peizažo „Už horizonto“ (1998). Tam yra keli argumentai. Pirma, pradiniai du V. Trušio vaikystės kūrinėliai ir buvo vietovaizdžiai. Pirmasis – matytas per trobos langą. Gamtoje tapyti pradėjęs vėliau. Iš to superankstyvojo periodo – peizažas „Tiltas per Lėvenį“. Jis, V. Trušio žodžiais tariant, gyvas liudininkas, kaip iš vienos pusės prie upės susirinkdavęs Pumpėnų jaunimas, iš kitos – Pušaloto, taikiai tarpusavyje nesugyvenę, pešdavęsi... „Visada ateidavau prie Lėvens tapyti iš pat ryto: įrėmintą drobę pasikabinęs ant alksnio šakos (molberto, žinoma, neturėjau), dažais piešiau tiltą beveik visą vasarą. Paveikslą, kurį taip ilgai tapiau, padovanojau mokyklai. Kabojo mokytojų kambaryje. Bet jo ten jau nebėra“, – sako dailininkas.

Prisimindamas peizažą „Už horizonto“, dailininkas visada kviečia stebėjimo metu įsivaizduoti tolumoje esantį didžiulį tvenkinį, kurio pakrantėje tarsi pagal liniją išsidėstę tie iš natūros tapyti medžiai. Kviečia įsižiūrėti ir į baltą siaurą keliuką, vingiuojantį į nežinią, ir į besileidžiančios saulės paskutinius atšvaitus... Ir dar prideda: „Vaizduoti erdvės iliuziją yra vienas sunkiausių dailininko uždavinių – reikia taip suderinti kūrinio spalvas, kad žiūrovas pajustų tą neribotą visatos tąsą visomis kryptimis, kad patikėtų jos tikroviškumo iliuzija“.

Be minėto paveikslo, tuo pačiu pavadinimu – „už horizonto“ – įvardyta ir V. Trušio poezijos knyga (2006). Per parodos „Pastelių posmai“ ir to poezijos leidinio pristatymą 2006 m. Šiaulių universitete kalbėjau: „Jau pats knygos viršelis atspindi autoriaus asmenybę. Jis santūrus: dvi spalvos, nerėžiančios akies ir keturi žodžiai – VITOLIS TRUŠYS už horizonto. Viršelio kompozicija paprasta, bet filosofiška: juodas žiemgalių krašto lygumų ruoželis ir violetas dangaus erdvės, kurios užtenka ir menininko talentui skleistis, ir eilėraščių potekstei plėtotis skaitytojų sąmonėje. Taigi, iš žemės, iš praktinės patirties smiltelė prie smiltelės suformuota gyvenimiškoji IŠMINTIS, kurią simbolizuoja viršelio spalva“.

Už horizonto (1998) (Nuotrauka iš Pasvalio krašto muziejaus archyvo)

Tremtinys Nakutis ir Jurga (1989–1990) (Nuotrauka iš Pasvalio krašto muziejaus archyvo)

 Po ąžuolais (1990–1991) (Nuotrauka iš Pasvalio krašto muziejaus archyvo)

Optimistas.Joniškietis. (2011) (Nuotrauka iš Pasvalio krašto muziejaus archyvo)

Kamienas. Pasvalietis Albinas Kazlauskas. (2003–2004) (Nuotrauka iš Pasvalio krašto muziejaus archyvo)

Tąkart dar minėjau, kad pats knygos pavadinimas – „už horizonto“ – daugiareikšmis. Pirma, horizontas – tai atviroje vietoje esančio stebėtojo visa regima erdvė, kuri mums, V. Triušio bendradarbiams, tapatinosi su tokiais pasvarstymais: „kad tapote savito grožio paveikslus – žinojome; kad esate talentingas mozaikininkas – žinojome; kad sukūrėte nepakartojamo įspūdžio freskų – žinojome; kad gražiai dainuojate – ne paslaptis Jus pažįstantiems; kad esate santūrus, savo duoto žodžio šeimininkas, demokratiškas inteligentas – taip pat visiems žinoma; kad rašote eilėraščius – daug kam siurprizas, nors tiek metų dirbame šalia Jūsų. Ar tai gražiai užmaskuota Jūsų asmeninė paslaptis? Ar tai užuomina, kad esame nepastabūs?“

Kita žodžio „horizontas“ reikšmė – nuoroda į matomą dangaus su žeme ribą. Perkeltine prasme, ta riba gali būti tarp žinojimo ir nežinojimo, t. y. filosofinės prigimties. Tai siejasi su paties V. Trušio, kaip dailininko, nuostata. Komentuodamas žodžių junginį „už horizonto“, jis svarstė: „Kodėl už horizonto? Kas ten gali būti? Paslaptis. Dviejų spalvų (juodos ir violetinės) knygos viršelis – paslapties simbolis“.

 Trečias kūrinių pavadinimo motyvas susijęs su daile. V. Trušio žodžiais tariant, tapyba – ne fotografija. Ji individualaus vaizdo, kurį matąs, perteikimas, jo stilizacija. Ir aiškina: „Iš to, ką matau, stebėdamas aplinką, parenku charakteringiausius dalykus ir pastatau į pirmą planą. Peizažai pagal planus (I–IV) visada rodo tam tikrą menininko santykį su gamta. Savo peizažais stengiuosi perteikti vaizdo gilumos iliuziją. Tai mano darbų savybė. Derinu spalvas ir jų intensyvumą pagal vaizduojamą atstumą: daiktas arti – jis ryškus; daiktas toliau – jis oro sluoksniu jau apgaubtas ir t. t. Tai padaryti ne visada pasiseka. Žiūrovas, nepajutęs vaizdo gilumos, t. y. tolių toliausių, neįsijaus ir į peizažą. Tik įsigyvenęs į jį jausmais ir mintimis, lyg ir pats tampa to reginio dalimi: stovi prieš paveikslą ir, atrodo, mato tolumas. Todėl ir stengiuosi žiūrovą tartum įtraukti į paveikslą – drauge pakeliauti takeliu, paklajoti ražienų laukais, paklampoti šviežiai suverstais arimais“.

Menama parodos-dovanos kūrinių apžiūra ir komentarai

Peizažai – „Arimuose“ (1995), „Šviesa pro rūkaną“ (2011), „Sėda“ (2012) ir kt. – pabrėžia santūrų Šiaurės Lietuvos žemės grožį ir dvelkia elegišku grauduliu. „Ypač man svarbi drobė „Arimuose“, – prasitaria V. Trušys. – Ji naujų mano ieškojimų pradžia. Šviežiai suarto lauko vagos bėga iki pat horizonto ir ištirpsta rudens miglose. Aplinkui nė vieno kalnelio, nė kauburėlio. Toks mūsų Šiaurės Lietuvos peizažas! Šio laikotarpio darbuose atsisakiau efektingo spalvų dekoratyvumo. Paveikslų koloritas santūrių, pilkai rudų atspalvių. Juose beveik nebenaudojau grubių paviršiaus faktūrų, plačių potėpių. Mano paveikslai išskirtinai realistiški su konkrečiais vaizdais, tikroviškomis detalėmis, sukuriančiomis erdvės iliuziją“. Lietuvos menotyrininkai šį stilių vadina fotorealizmu, o pasaulyje tokio „pastiprinto“ realizmo stilistikos peizažai įvardijami žodžiais hiperrealizmas arba superrealizmas.

Vėlyvas ruduo arba ankstyvas pavasaris – V. Trušio mėgstamiausi metų laikai. Kodėl? Pasak dailininko, tiedu metų laikai diktuoja pilkų spalvų paletę, kuri geriausiai perteikia minorinę paveikslų nuotaiką. O ją autorius apibūdina kaip romantišką liūdesį, derantį prie jo paveiksluose plytinčios ramios Šiaurės Lietuvos erdvės – gilios, neatskleistos paslapties.

  Savitas parodoje eksponuotas paveikslas „Dvaras“ (1998), tapytas prisiminus mokyklos laikus. Pasak dailininko, po septynmetės jam tekę dvejus metus mokytis Joniškėlio vidurinėje. Po daugelio metų nutapęs gana didelį paveikslą, kuriame pavaizdavęs Karpio dvarą iš fasadinės pusės. Tamsių medžių fone ryškiai spindi besileidžiančios saulės apšviestas rūmas, traukiantis dėmesį savo vaiskiu baltumu ir stogo raudoniu. Prieš jį plati lygi veja, paskendusi nusileidusios saulės šešėlyje. Visur tvyro vakaro pilkuma. Langai nuspalvinti žalsvais dangaus atspindžiais. Tik vienas langas tamsus, neuždarytas. „Tai mūsų klasė. Ši nereikšminga detalė turbūt svarbi tik man vienam...“ – sakė tapytojas, žvelgdamas į drobę.

* * *

Audriaus Jankūno žodžiais tariant, ypatingą vietą V. Trušio tapyboje užima peizažai su žmonėmis, kurie ne šiaip sau stafažas (peizažą pagyvinančios mažos figūrėlės), o rūpestingai užbaigti portretai, prasmingai sąveikaujantys su peizažu (Respublika, 1998 08 18). Jubiliejinės parodos ekspozicijoje grynų peizažų būta kiek mažiau negu portretinių atvaizdų.

Portretus V. Trušys pradėjęs piešti dar mokydamasis vidurinėje mokykloje. Pušalote. Dailininkas prisimena: „Prie Lėvens, Pumpėnų pusėje, gyveno senukai Dūdos. „Svečiuodavosi pas juos, vaišindavo šviežiais agurkais su medumi. Vieno apsilankymo metu išsipasakojau jiems apie potraukį dailei. Šeimininkas pasiūlė nutapyti jų bendrą portretą. Nusprendžiau pabandyti, nors žmonių dar niekada nebuvau piešęs. Tapiau iš natūros. Vieną dieną pozavo senukas, kitą – senutė. Tapiau su pertraukomis beveik visą vasarą. Senukai mano paveikslu liko patenkinti. Man irgi atrodė, kad portretas pavyko. Jis ilgai kabojo jų seklyčios garbingiausioje vietoje. Po daugelio metų, baigęs dailės studijas, aplankiau nebegyvenamą jų sodybą, visiškai apleistą... Radau senukų portretą, nuluptą nuo porėmio, sulankstytą, surištą juostele. Matyt, norėta išsivežti, bet per skubą pamiršta. Dabar jis pas mane“, – pasakoja dailininkas.

Šis portretas ne tik atlikimo profesionalumu, bet ir kompozicija skiriasi nuo subrendusio dailininko darbų. Tame pirmajame abu vaizduojamieji stovi visu ūgiu šalia vienas kito sienos fone, matosi grindys. „Mano portretai, – sako V. Trušys, – beveik visi įkomponuoti gamtos fone. Tad žmogus suvokiamas kaip gamtos fragmentas. Aplink tvyro nežinia, nes neaišku, kas už to vaizduojamojo asmens yra. Tai savotiška abstrakcija, atidaranti vartus apmąstymams, pvz., kodėl portretas rusvas ar pilkas? Už portreto nutapytomis detalėmis neišsakau potekstės iki galo“. Ir portretų, kur visu ūgiu vaizduojami žmonės, V. Trušio kūrybos kontekste daugiau nėra.

Parodos lankytojų dėmesį traukė paveikslas „Tremtinys Nakutis ir Jurga“ ( 1989–1990) – dvigubas pagyvenusio vyriškio ir mergaitės portretas. A. Jankūnas, apibūdindamas jį, pabrėžia, kad vyriškio veide užfiksuoti gilūs nelengvo gyvenimo pėdsakai, įdėmus, nieko nebeklausiantis, net visus atsakymus jau žinantis žvilgsnis, o Jurga – jauna, gaivi, veidas spindi vidine šviesa ir gyvenimo pilnatvės nuojauta (Respublika, 1998 08 18).

Paveikslas tapytas Svėdasuose. Jonas Nakutis (rašytojo Vaižganto giminaitis) ir jo žmona Stasė buvę tikri anos Nepriklausomos Lietuvos patriotai. Stribai sugavo Nakučius miške, tardė kaip partizanų pagalbininkus, informatorius. Iš tremties J. Nakutis grįžo praradęs sveikatą. Į gyvenimo pabaigą – paralyžuotas žmogus invalido vežimėlyje. Mėgdavęs sėdėti prie Alaušo ežero, bandydavęs meškerioti. Pasak portreto autoriaus, tapydamas vis užmesdavęs akį į žuvautoją – gal reikia pagelbėti.

Dažnai prie ežero sukinėdavosi netoliese gyvenusi Jurga – vaikiško, bet gražaus, proporcingo veido paauglė. „Jiedu abu vienodai žavėjo mane. Gal labiau traukė Jurga. Ypač pasigėrėjimą kėlė jos languota bliuzelė, – sako V. Trušys. – Portretas befaktūris, lygus. Fonas – ežero paviršiaus imitacija. Todėl šviesus, abstraktus, nėra horizonto linijos, nes vanduo ir dangus susilieja į vienumą. Be to, horizonto liniją nutrina ir ežerą apsėmęs rūkas. Taigi, portrete sugretinau jauną gražią mergaitę ir beviltišką invalidą. Senatvės ir jaunystės priešprieša – tokia šio portreto pagrindinė mintis“. Ta priešpriešą pagilina ir kūrinio kompozicija. Nakutis pavaizduotas visai arti rėmo, perkeltine prasme, besitraukiantis iš gyvenimo, o Jurga pasisukusi profiliu ir artėjanti į paveikslo (metaforiškai – gyvenimo) centrą. Vertindamas kūrinio meniškumą, A. Jankūnas teigia: „Dailininkui stebėtinai lengvai sekasi konkretų paversti daugiabriaune metafora. Nors gal tas lengvumas – iliuzija“. Pastarosios minties motyvacijai pasirenka V. Trušio pasipasakojimą: „Pats prisipažįsta, kad kiekvienas paveikslas gimsta iš daugybės etiudų, nuotraukų, daugybės brandintų sumanymų ir kruopščiai atrinktų detalių“. Ši nemaža drobė apkeliavo daug parodų, eksponuota Olandijoje. Paties autoriaus nuomone, ji esanti viena labiausiai pasisekusių naujojo periodo darbų.

Paveikslą „Kamienas“ (2003–2004 m.) irgi galima vadinti menine dviejų dalių – žmogaus ir medžio – kompozicija neutraliame, t. y. pilkame fone, kad pastarasis nekontrastuotų su portretu ir ąžuolu. Pasvalio krašte užaugusiam ir pasenusiam medžiui skirta ne tik centrinė, bet ir didesnioji paveikslo dalis. Kodėl? „Mane sudomino medžio kamieno faktūra: sudėtingos rievės, organiškas gyvo medžio irimas. Todėl stengiausi, kad didesnę paveikslo dalį užimtų ąžuolo kamienas, kad jo neužstotų vaizduojamo asmens figūra. Detalizuoto veido žmogus nutapytas paveikslo pakraštėlyje kairiajame kampe. Jis – pasvalietis Albinas Kazlauskas, plenero dalyvių vadintas „vaikščiojančia dailės enciklopedija“.

Išėjimo liūdesiu dvelkia miglotame horizonte su dūluojančiais keliais ąžuolais ir pasvirusiu kryžiumi nutapytas senos sodietės portretas („Po ąžuolais“, 1990–1991 m.). Kūrinio pradžių pradžia – Pakruojo rajonas. „Sykį plenero dienomis po senais klevais pasislėpusio juodo namo tamsiame prieangyje pastebėjau seną moterį. Priėjęs arčiau ir užkalbinęs įsitikinau, kad radau senutę, kurios, atrodo, ieškojau visą gyvenimą. Tokio suvytusio veido, tamsių, bet jau užgesusių akių dar nebuvau matęs: tikras vargo ir senatvės simbolis“, – dalijasi prisiminimais V. Trušys. Tik dailininkas niekaip negalėjęs rasti meninės idėjos – emocinio konflikto. „Ieškojau išraiškingiausio kompozicinio varianto, kuris atskleistų žmogaus, išeinančio iš gyvenimo (išėjimą simbolizuoja senutės portreto įkomponavimas paveikslo kampe; beveik krintanti iš jo – I. R.), vaizdą. Pažįstamo žmogaus sūnaus žūtis įžiebė naują mintį: prisiminiau senovinę dainą, būtent, „Ėjo sena motinėlė girios takeliu ir surado sūnaus kapą ten po ąžuolu...“, – aiškina portreto autorius. „Plenero metu buvau nusipiešęs galingą ąžuolą, augantį ant Kruojos upelio kranto. Jį ir panaudojau šio paveikslo kompozicijai. O kryžius „atkeliavo“ iš Šukionių senų kapinaičių. Tas be galo įspūdingas kryžius – baltas, padarytas iš storo medžio kamieno su trumpai apipjaustytomis šakomis – ryškiai dominavo tamsių eglių fone. Pastatytas pokario metais žuvusiam partizanui. Mano paveiksle Kruojos ąžuolas tapo dviem ąžuolais, o Šukionių kryžius – mažu siluetu po šiais galiūnais. Viskas iš natūros, tik kūrinyje ta tikrovė susipina savaip. Jos fragmentai, reguliuojami idėjos, sukuria vaizdą, kuris tampa nauja realybe.“ (Iš V. Trušio dienoraščio). Reikia pasakyti, kad portrete pavaizduota senutė nėra konkreti kurio nors partizano Motina.

Žvelgdamas į portretą, pirmiausia matai skausmo raukšlėmis išvagotą senutės veidą, iš nesibaigiančios gėlos sustingusias akis ir dar po maldos nesuglaustas lūpas. Apie maldą mąstyti verčia po galingais šimtamečiais ąžuolais rymantis Kristaus kančios simbolis. Minėta senutės būsena bemat susisieja su žodžiais „partizaninis karas“, „sūnaus žūtis“, „motina“.

Lietuvos partizanų Tauro apygardos kapelionas kunigas Justinas Lelešius-Grafas 1947 m. savo dienoraštyje rašė: „Kas išmatuos, kas pajėgs suprasti tą beribį skausmą, kuris palietė motinų širdis, kuris atėmė jų senatvės paguodą, kuris pravirkdė motinas sūnų, didvyriškai kritusių kautynėse už Lietuvos laisvę ir laimingą ateitį?“

Parodoje demonstruoti du 2008 m. tapyti paveikslai – „Toliūnų malūne“ ir „Malūnininkas“, kuriuos sieja tik bendra tema. Pirmasis „atsirado“ dailininkui prasiskverbus į apleisto griūvančio malūno prie Lėvens vidų. Matyti vaizdai minoru skamba knygos „Laikas virto akmeniu“ puslapiuose („Nūnai malūnas tyli. Apleistos, griūvančios mūro sienos, išlaužtos durys, išdaužyti langai, skylėtas stogas – visa tai matant, ima graudulys“) ir eilėraščio posmais: „nurimo girnos garsaus malūno / išlaužė užtvanką pavasario srovė“ arba „miltiniais kilimais apžėlę sienos / langai pasipuošė voratinklių karoliais“, „užmirštas pūva dantytas ratas / sunki girnapusė pilkai apsamanojus“. Tai V. Trušio nutapytas interjero fragmentas. Pasak autoriaus, šiame paveiksle daug sudėtingų šviesos efektų, ko nebuvę anksčiau jo darbuose. Tokį sprendimą diktavusi šviesa, besiskverbianti pro langus, kiauras sienas, stogą, o šviesos blyksniai tarsi žaidę ant miltų dulkėmis apaugusių tamsių sienų. Vieno šimtamečio pušalotiečio išraiškingas veidas labai tikęs Toliūnų malūnininko portretui sukurti.

Kūrinio „Malūnininkas“ istorija tokia: tvarkydamas paveikslus, V. Trušys radęs dar studijų metais prie sraunios Virvytės pieštus etiudus, tarp jų ir Balsių malūnininko Prano nedidelį, iš natūros tapytą pagalbinio pobūdžio darbelį. „Nūnai to malūno girnos jau seniai seniai nutilo, tik pro užtvankos akmenis prasiveržusi upės srovė triukšmingai krinta į Virvytės seklumas. Ir balsingojo Prano jau seniai nebėra. Nutariau dar kartą nutapyti jo portretą. Pavaizdavau Praną, sėdintį prie malūno durų ant apgriuvusių laiptų. Fone šviečia mažas apdulkėjęs langelis. Ne dažnai sutiksi tokio išraiškingo veido žmogų“, – sako dailininkas. Ir pabrėžia: „Laiką sustabdyti ir „atsukti rodyklę atgal“ pajėgus tik menas. Taip iš praeities grįžta pastatai, medžiai – peizažų fragmentai ir žmonės“.

Autoriaus teigimu, pastarieji paveikslai nutapyti naudojant tik tris spalvas, žinoma, ir baltą; „kiekviena iš tų trijų spalvų turi po keletą atspalvių, o mišiniuose jų – begalybė“. V.Trušys pripažįsta, kad jo, kaip monumentalisto, aliejinės tapybos „paveikslai pernelyg nenutolo nuo freskos ar mozaikos spalvinės gamos“, kad „kūriniai daug santūresni spalvomis nei „grynųjų“ tapytojų“.

Parodoje eksponuoti net trys 2010 m. tapyti portretai: „Metallic“, „Su dukra“ ir „Pročkelė“. Pastarajame pavaizduota senutė – mamos draugė, gyvenusi šalia jų Pušalote. Bažnyčios tvarkytoja (senoviškai – pročkelė) dažnai užsukdavusi pas Vitolio motiną, abi kartu eidavusios bažnyčion. Sykį nufotografavęs ją, sėdinčią ant suolo. Padaręs eskizą. Po to pozuoti prašęs. Neatsisakė.

Metallic“ – toks užrašas ant portrete nutapyto šviesiaplaukio paauglio baltinėlių. Berniukas, susidomėjęs į jo kaimą šalia Pakruojo atvykusiais žmonėmis, skinančiais nuo krūmų uogas, pats užkalbinęs juos ir gyręsis, kad ne tik mėgsta muziką, bet ir muzikuoti bando. Nežinia, ar buvo jis amerikiečių „Metallica“ grupės fanas, ar tik marškinėlius su užrašu vilkėjo, tačiau V. Trušį sužavėjo berniuko nuoširdumas, noras bendrauti, svarbiausia – iš vidaus besiveržiantis paauglystės žavesys. Tarsi į ateitį savo žvilgsnį nukreipusio vaikinuko portretą dailininkas nutapė prie seno ūkinio pastato suklypusių durų. Kokią mintį šia kompozicija norėjo išsakyti menininkas? „Ateitis ir nueinantis laikas, o perkeltine prasme – jaunystės ir senatvės priešprieša užkoduota šio paveikslo kompozicijoje“, – sako kūrinio autorius.

Netikėtumas apima, kai, žvelgdamas į paveikslą-portretą, V. Trušys pradeda skaityti savo eiles: „auga greta dvi gražios pušys: / viena augalota – kita dar pušaitė, / atėjo gyvenime lemiamas lūžis – reikia bėgantį laiką sugauti“ („Užgeso mano Gabija“, p. 43). Eilėraštis tarsi gamtos tema parašytas. Bet augalas juk bejėgis laiką gaudyti!.. Intrigą atskleidžia paveikslo – „Su dukra“ ir eilėraščio „Mano mamytė niekur nebespėja“ pavadinimai. Šis paveikslas iš plenero Joniškyje. Pavaizduotos mama ir dukra, kurios buvo pasamdytos maistui gaminti. Darbo daug. Ištisą dieną, liaudiškai sakant, abi ant kojų. Sykį dukra prasitarusi: „Dirbam, dirbam abi virtuvėj... Mano mama niekur nebespėja!“ Taip atsirado pušies ir pušaitės įvaizdis bei eilėraščio mintis apie laiką-bėglį.

Jubiliejinėje 2016-ųjų parodoje tik vienas eksponuotas kūrinys pavadintas tiksliu portretuojamo asmens vardu, būtent, „Joana“ (2011). Susijęs su dailininko V. Trušio ir menotyrininkės Joanos, kilusios iš Gataučių kaimelio, pažintimi Jakiškių dvarelio plenere. V. Trušys tada nufotografavęs merginą kūdros, kurioje augo aukštos, vešlios nendrės, fone. Pasak dailininko, įstabiausia tai, kad tos nendrės, apšviestos rytmečio saulės, mirgėjo turtingais žalių lapų atspalviais. Autoriaus nuomone, Joanos, stovinčios prie tų nendrių žalumos portretas, esąs vienas iš labiausiai pavykusių to laikotarpio darbų.

Nors V. Trušys ne architektas, bet paveikslas „Optimistas“ (2011) pirmąkart eksponuotas Lietuvos individualių namų architektūros parodoje, kurios tikslas – parodyti, kad architektūra yra kultūros ir meno dalis, ir skatinti susidomėjimą šiuolaikinėmis jos tendencijomis, prisidėti prie kultūros ir meno plėtros Lietuvos regionuose. V. Trušio paveikslas, anuomet disonansu iškilęs eksponuojamiems brėžiniams, piešiniams ir nuotraukoms, linksmino parodos lankytojus. Paveikslo sukūrimo istorija tokia. Vieną pavasarį plenero metu Joniškio aludėje V. Trušys pastebėjo skurdokai apsirengusį, iš lėto alaus bokalą kilnojantį ir vis juokaujantį žmogelį. Jo veidas dailininkui pasirodė tapybiškas. Užkalbino. Sutiko pozuoti už alaus bokalą. O rudenį menininkas prie Lėvens pamatęs kiaurastogį apipuvusį pastatėlį. Ir kilusi mintis abu eskizus perkelti į vieną piešinį. Paveikslo idėja – žmogelis suvargęs, apiplyšęs, bet nenusimena, nerauda ir nedejuoja. Optimistas!

***

Pasitelkus paties V. Trušio gyvą žodį, jo rašytinius prisiminimus, menotyrininkų mintis apie šio dailininko kūrybą, straipsnyje pakomentuota daugiau negu pusė paveikslų tos efektingos V. Trušio dovanos savo kraštui. Žinoma, ir kitų dovanotų peizažų ar peizažinių portretų sukūrimo istorijos ne mažiau įspūdingesnės. Tapytojas sako: „Išvažinėjau visus miestelius, kaimus, vieškelius ir laukų keliukus, ieškodamas savo lauko, medžio, sodybos ar akmens. Suradau šimtus „draugų“ – medžių. Galiu pasakyti, už kurio kelio vingio ar prie kurios sodybos auga tas gražus medis. Jeigu po kurio laiko jo neberandu, jaučiuos tartum netekęs gero savo bičiulio“.

Liūdesio,graudulio,melancholiškos nuotaikos dominantė

A. Jankūnas, recenzuodamas dailininko V. Trušio „Arkos“ galerijoje 1998 m. surengtą personalinę tapybos parodą „Pilkų peizažų sunkios mintys“, rašė: „Naujausioje parodoje – 23 tapybos drobės, sukurtos per pastarąjį dešimtmetį. Tai labai kruopščiai atrinkti darbai, kurių leitmotyvas – pokario Lietuva. Nualinta, ištuštėjusi, su išeinančių senų žmonių veidais, nukirstų medžių kamienais, vienišais kryžiais. Retkarčiais tuštokame niūriame peizaže dūluoja vieniša koplyčia ar pilkas nykus statinys užkaltais langais ir durimis“.

Tasai tragedijos registras, apimantis to paties graudulio prisodrintus kūrinius, pradėjo formuotis, matyt, dešimtmečio vaikiuko, būsimo menininko, sąmonėje karo ir pokario metais. Ją sustiprino „sodybų tuštėjimo“ vaizdai kolektyvizacijos laikotarpiu. Pasakodamas apie mamos tėviškę – mažą dvarelį labai nuošalioje vietoje prie Juodžio ežero, V. Trušys sako, kad ši Petroniškių sodyba glaudė visus iš čia kilusius ir karo nelaimių prislėgtus artimuosius. Pasak dailininko, po daugelio metų atvykęs į šį kraštą, pastato vietoje aptikęs tik kelis plytgalius, aukštų dilgėlių plotus, beveik iki kaklo išstypusius kiečius, tarp jų kur ne kur žybsinčias raudonas laukines aguonas ir tankiais nepraeinamais alksnynais apaugusius ežero krantus.

Žinia, V. Trušys visą gyvenimą rašė dienoraštį, kuriame nemažai ir tokių slogių pamąstymų: „Dažnai užtikdavau sugriautas ar apleistas sodybas su tik ką gyvenusių žmonių pėdsakais: pastatų griuvėsiais, namų rakandais, dilgėlėmis ir didžiuliais kiečiais apaugusius buvusios sodybos pakraščius, užakusius šulinius, iškeltą, rodos, besišaukiančią pagalbos svirties ranką, išrautas obelis, nušiurusius serbentų krūmus. Visada tokioj „mirusioj zonoj“ pajunti tebesančią čia gyvenusių žmonių dvasią. Ir staiga išsigąsti sudrumstęs šio užgesusio pasaulio ramybę. Greit šią buvusios sodybos šalelę suars, greit neliks jokio pėdsako... Gyveno žmonės su kasdieniniais džiaugsmais, rūpesčiais, skausmais, o dabar tik lygūs arimai, tirpstantys horizonto toliuose, ir ištįsusi vakaro debesies juosta... Kas galėtų pasakyti, kokios turėtų būti spalvos, kaip turėtų judėti teptukas, kad drobėje sustotų ši klaidžiojanti dvasinė būsena?“

Tokių patirtų išgyvenimų poveikyje ir atsirado paveikslai „Apleistas“ (1994), „Durys“ (1998–1999). Pastarąjį dailininkas ilgai nedrįsęs eksponuoti dėl jo perdėm niūraus vaizdo, patirto greta Raudonpamūšio, seno dvarelio sode. Ten aptikęs iš akmenų sumūrytą stilingą pastatėlį, panašų į koplyčią, bet jau žmonių apleistą. Šio reginio paveiktas, dailininkas nutapė paveikslą, kurio svarbiausi akcentai: beveik juoda durų anga, blukių spalvų medžiai, išbalusios, lyg šerkšno pakąstos žolės, pilkas akmeninis mūras...

Kitoje dienoraščio vietoje V. Trušys rašo: „ Žmogaus išėjimo iš gyvenimo tema mane domina seniai. Kartą užėjau aplankyti mirties patale gulinčios kaimynės Pušalote. Iki šiol tebematau baltą veidą, pilkas stingstančias rankas, ištiestas ant tamsaus apkloto, ir už lovos – juodą sieną, kuri jau nebe siena, o paslaptinga, neišmatuojamai gili erdvė. Tik dvi spalvos... Juoda ir balta – grafikos spalvos. Tapytojas jas išsklaido į daugybę atspalvių ir tonų, suranda paveikslo paviršiaus faktūrinius kontrastus, p 06. otėpių žaismą. Tada „netapybinės spalvos“ pavirsta tapyba. Juodo ir balto kontrastas yra mirties simbolis, tačiau tapytojas šių spalvų emocinę skalę gali neribotai išplėsti. Juoda spalva yra neaprėpiama, tolstanti, o balta – materiali, artima, aklinai uždara. Tai atėjimo ir išėjimo spalvos“. Tų daugybe atspalvių išplėtotų dviejų spalvų kontrastų aptinkama ne viename V. Trušio paveiksle. Jie virsta pagrindiniais tų kūrinių motyvais ir įkūnija graudžią nereikalingumo, apleistumo, užmaršties temą.

Atgal