VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

12 03. Gyvenimas, paskirtas ieškojimams ir kūrybai

Birutė Silevičienė

Vaikystė, jaunystė, branda, gyvenimo ruduo ir senatvė aplanko visus. Tik gaila, kad ne visi rašo dienoraščius apie tą savąjį laikotarpį. O juk tai – mūsų tautos lobynas ateities kartoms...

Mane pradžiugino žurnalisto, knygų autoriaus Juliaus Norkevičiaus pasiūlyta menininkės Genės Jacėnaitės knyga „Kas lieka širdyje...“ Tik pastebėjo: „Menininkė, sunkiai sirgdama, dar spėjo perskaityti maketą, bet nebespėjo jos, išėjusios iš spaudos, pamatyti. Išėjo Amžinybėn, palikusi savo Gyvenimo knygą, sukurtus keramikos darbus, kuriais galime pasidžiaugti“.

Knygoje gausu G.Jacėnaitės sukurtų darbų iliustracijų, nuotraukų, kelionių aprašymų, prisiminimų apie vaikystės drauges, didelę meilę tėveliui, motinai, močiutei.

 Pano “Imkit mane ir skaitykit”

Knygos „Kas lieka širdyje...“ viršelis

 Iš ciklo “Palangos orkestras”, 1983 m.

Autorė gražiai aprašo savo vaikystę: „Pavenčių pievose iš pasiutimo žydėjo pelenikės - raudonavo didžiu­liai gabalai, o lomose kaip vištyčiai plasnojo burbulų marios. Tokią nematytą grožybę pamatęs, vaiku nešinas gandras iš nustebimo žioptelėjo, o besispar­dantis nešulys plumptelėjo į netoli pelkės esantį daržą. Neseniai buvo pali­ję- kopūstai dar vos vos padiegti, molėtos ežios minkštos, tai vaikelis gatavai sveiks įsmego į molį. Tas vaikelis tai ir buvau aš.

Taip pradėtas gyvenimas ir toliau siurprizų negailėjo. Įspausta į ant krėslų paguldytą pagalvę trečioj gyvenimo dienoj patraukiau margos katės dėmesį, kuri, įlindusi per atvirą langelį, įsitaisė miegoti ant vienintelės nuo­gos vietos - veidelio. Įėjusi močiutė iš baimės nustėro. Nukėlė atsargiai katę ir, o siaube, aš jau visai pridususi, net mėlyna. Vajėzau, nekrikštytas vaikas numirs. Nieko nelaukusi močiutė čiupo puoduką, pasėmė iš kibiro vandens ir koks vardas pirmiausiai užėjo ant liežuvio, sakydama Genovaitė, suvertė visą kvortą ant pamėlusios galvelės. Ar vardas, ar vanduo padėjo, kas dabar atrinks - atsigaivelėjau. Bet juk sakoma, kad moteris negali krikštyti, gali nemačyti. Reikia perkrikštyti. Krikštatėviai parinkti šaunūs, tik labai nepanašūs - krikštamotė kaimynė krautuvininkė Leokadija, stambi moteriškė, baisiai no­rinti pavadinti Janyte. Krikštatėvis mano dėdė Lietuvos karininkas, aukštas gražuolis, tautiškai nusiteikęs liuteronas, nori Danute pavadinti. Krikštamotė prietaringa. Ji žino, kad norint vaiką gabų mokslui išauginti, reikia jam po galvyte krikštijant knygelę padėti. Kadangi po ranka tinkamos knygelės ne­pasitaikė, tai ji pakišo Marijos abrozdėlį su kažkokiu tekstu kitoj pusėj. Kai jau vėliau iš mokyklos parnešdavau tik gerais pažymiais užpildytą pažymėji­mą, krikštamotė rimtai laikė tai išimtinai savo nuopelnu.“

Knygoje gausu įvairiausių nutikimų iš jos vaikystės, buvo labai judri, tad kartais net diržo gaudavo paragauti. Labai mylėjo tėvelį, mamytę, močiutę, iš jų mokėsi gyvenimo meno. Šeimoje santykiai visuomet buvo šilti, draugiški.

Prisimindama tėvelį, Genutė rašo: „Labiausiai gailiuosi, kad jis nesulaukė nei vienos mano personalinės parodos. Žinau, kad jis būtų buvęs laimingas, juk apie jo dukrą net laikraštyje parašyta. Nors tuo būčiau galėjusi pateisinti jo viltis. Deja, to jam nebuvo lemta sulaukti“.

Būdama penkerių metų, Genutė išmoko nerti vąšeliu.

Sulaukusi šešerių, nutarė pradėti mokslus.  Pirmoje klasėje praleido tik dieną, o nuo antros jau mokėsi antroje klasėje.

Matydama motiną siuvant, ir pati išmoko. Vėliau siuvimo įkarštis buvo skirtas siuvinėjimui. Kai tėvai įsigijo dviračius, važinėjosi po apylinkes, su močiute eidavo į kapines. Vaizdingas epizodas iš pasivaikščiojimo po Šilėnų piliakalnį, kuomet tėvams nesužiūrėjus dukros, ši paskui tėvą ėmė kopti į trianguliacijos bokštą, vadinamą „majaku“. Prikopus vieną išlūžusį skersinį laiptelį, prireikė tėtės pagalbos – nepavyko savarankiškai žemyn nusileisti...

Mergaitė mena, kaip mokykloje antroje klasėje jos piešinius mokytoja išstatė prie lentos, ji džiaugėsi įvertinta. Tai buvo jos pirmoji personalinė paroda.

Kas tik paklausdavo, kuo būsianti užaugus, visiems atsakydavo: „veterinarė“, mat labai mėgo arklius.

Vasaros dienomis daug piešdavo, ramybę atrasdavo rugių lauke. Nebraidė jų, o suradusi tinkamą vietelę, piešdavo vosilkas.

1951-57 m. studijavo Vilniaus Dailės instituto keramikos skyriuje, ten vėliau buvo paskirta dirbti. Dirbo laborante, mokymo meistre, o nuo 1966 metų – docente.

1957 metais pirmą kartą pasirodė Taikomosios dailės parodoje su kamerine skulptūrėle „Bobutė su ožka“. Dalyvaudavo visose kasmetinėse taikomosios dailės darbų, vėliau – „Harmonijos“ parodose, surengė 34 personalines parodas įvairiuose miestuose.  Darbų niekada netiražavo ir į dailės parduotuves nenešė. Iš parodų Kultūros ministerija visada nupirkdavo po keletą darbų Dailės muziejaus fondams.

Žavėjausi Genės sukurtų darbų iliustracijomis, kurių nemažai spausdinama šioje knygoje. Jos atvirumas man paliko gražius prisiminimus, gėrėjausi jos dvasios stiprybe, tvirtu charakteriu.

Gaila, kad negaliu padėkoti autorei. Bet tariu nuoširdų ačiū Juliui Norkevičiui, leidusiam susipažinti su Genės Jacėnaitės knyga „Kas lieka širdyje...“

 

 

Atgal