Kultūra
11 19. Juliaus Norkevičiaus gyvenimo ir kūrybos šviesa
Birutė Silevičienė
Į pasaulį ateina žmogus, atsinešdamas ateities tikslą. Tai jau yra jo genuose, paveldėta iš tėvelių, senelių, protėvių.
Tokios mintys aplanko, skaitant pažįstamų autorių knygas. Mėgstu skaityti, kartais ir du kartus perskaitau, vis “lesioju” gėrio, nuoširdumo, pagarbos ir meilės tėvynei, gimtinei, žmonėms autorių dovanotus lašelius.
Su pedagogu, žurnalistu “Tėvynės pažinimo draugijos” nariu rašytoju Juliumi Norkevičiumi susipažinau Šlapelių namuose Vilniuje, kur vyksta „Tėvynės pažinimo draugijos“ susiėjimai. Užsimezgė nuoširdus bendravimas, atviri pokalbiai apie draugijos veiklą, leidžiamas Tautotyros knygas.
Susipažinau ir su Juliaus nuostabia žmona pedagoge ponia Regina. Gyvename netoli vieni nuo kitų, tankiai susitikę pasikalbame apie bėgantį laiką, kūrybą. Kiek daug puikių, nuoširdžių žodžių, pagarbos, supratingumo nešama į žmonių širdis ir meilės sutiktiems žmonėms. Rodos, būtume visi laimingi, jei gėris liepsnotų iš kiekvieno žmogaus lūpų, nebūtų pykčio, negraužtų pavydas, geriau žmonės jaustųsi, šviesiau degtų židinio liepsnelės, švytėtų gyvenimo kelias.
Tokį gyvenimo kelią matau gerb. Juliaus ir Reginos Norkevičių šeimoje.
Knygos „Sutiktieji mano kelyje“ viršelis
Julius, žinodamas, kad mėgstu skaityti, man padovanojo savo ilgai rašytą knygą „Sutiktieji mano kelyje“. Tai nuoširdūs pasakojimai apie Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkus, darbuotojus, su kuriais autorius bendravo daugiau kaip dešimtmetį. Apybraižos rašytos, jų herojams švenčiant mažesnį ar didesnį jubiliejų, o kai kurios – ir be jokios progos.
Kadangi knyga išleista 2007 metais, tai jau daug prabėgo laiko, nesileisiu į didžius aprašymus, tačiau turiu pripažinti, kad autorius labai kruopščiai rinko medžiagą, ją kaupė, vis užrašydamas naujus pasakojimus, papildymus.
O sutikta, bendrauta, kalbinta labai daug žmonių. Daug buvo kelionių Juliaus kelyje, nuotykių ir poilsio valandėlių mokslininkų sodybose, žūklėse. Sunkus žurnalisto kelias, bet labai įdomus. Kaip autorius rašo: „Toks jau žurnalisto (ir ne tik jo), neleidžiančio kuprinei ilsėtis spintoje, gyvenimas – nesibaigiantys susitikimai kryžkelėse. Vienus tuoj pamiršti, kitais – gyveni. Ypač, jei jie neleido tau pasijusti pakelėje augančiu žirniu. Pastarojoje darbovietėje, Vilniaus Gedimino technikos universitete, beveik kiekvienas sutiktas šito siekia. Apie tai – ilga šneka. Kaip ją pradėti? Apmąsčiau ganėtinai logišką pasakojimo apie universitete sutiktas asmenybes seką, bet... Kalendoriaus lapeliai, kuriuose pažymėtos sukaktys, jubiliejai, ją gerokai pakeitė. Manau, jog skaitytojas šitai supras“.
Knygoje „Sutiktieji mano kelyje“ Julius prisimena susitikimus su VGTU Garbės daktaru prezidentu Algirdu Brazausku, jo dalyvavimu įvairiuose renginiuose. Jis įsiminė kaip paprastas, nuoširdus, atviras visiems eilinis žmogus.
Prisimenamas įdomus bendravimas su Gediminu Orentu, ieškojusiu vienminčių ir būrusiu juos į Bičiulių klubą. Jis ragino Venesuelos lietuvius, užsienio šalies kompanijas, firmas padėti studentijai nors kiek palengvinti jų materialinę padėtį. Raginimas buvo išgirstas ir suprastas.
Pirmasis universiteto vyturys – prof. Edmundas Kazimieras Zavadskas.
Neišvardinsiu visų autoriaus sutiktų ir aprašytų žmonių šioje knygoje, bet ją skaityti man buvo gera ir prasminga.
Autorius pastatė rašytinį – kraštotyrai skirtą VGTU paminklą, kuris išliks ateinančioms kartoms ir tarsi saulės spindulys šildys žemę, kels šaltinio srovę atgaivai, kvies studentiją pasirinkti teisingą mokslo kelią, siekti tikslo, dirbti, kurti. Darbu, supratingumu ir užsibrėžtu tikslu pasiekiami norimi rezultatai.
Ačiū mielam autoriui už knygą, už jo nuoširdumą.
Linkiu Jums lengvos plunksnos ir minčių, kurios džiugintų žmonių širdis.
Atgal
.jpg)
(1).png)
