Kultūra

11 15. “Kol dar menu“

Birutė Silevičienė

“Kol dar menu“ – Jūratės Monikos Kiesylytės sudaryta ir šiais metais išleista Rietavo vidurinės mokyklos XI laidos abiturientų ir jų pedagogų prisiminimų knyga.

Knygos “Kol dar menu“ viršelis

Rietavo vidurinės mokyklos XI laidos (1958-1959 m.) abiturientai dalijasi mokyklinių metų prisiminimais, pasakoja tolesnio studijų, darbo, šeimos epizodus.

Parašyti atsiminimų knygą, susitikus bendramoksliams ir mokytojams po 55 metų ir išsakyti mintis ir lūkesčius apie praeitį, mokyklą, dabartį, pasiūlė Jūratė Monika Kiesylytė. Klasiokų eilės retėja, amžius daro savo: daug kas užsimiršta, kiti dėl sveikatos negali dalyvauti susitikimuose. Bet kokie mieli tie susiėjimai! Kokie buvo puikūs mokytojai: auklėtoja ir lietuvių kalbos mokytoja R.Kuzmaitė (Norkevičienė), matematikos mokytojas Julius Norkevičius, muzikos mokytojas Liudas Gedgaudas, muzikantas Vytautas Lukauskas ir kiti...

Mokytojas – šviesos nešėjas į mokinių galveles, padedantis įsisavinti mokslo žinias, pasirinkti norimą specialybę, stebintis jų tobulėjimą. Mokytojas, gyvenimą skirdamas mokyklai, mokinių ateičiai, uždega juos kūrybai, darbui, ieškojimui kelio į savo ateitį.

Oi, ne rožėmis tas kelias klotas naujiems mokytojams, atvykstantiems po studijų dirbti į paskirtus rajonus. Čia jau nusistovėjusi sava tvarka, vadovybė. Tenka susipažinti su aplinka, susirasti kur apsigyventi ir t.t. Vėliau – prisijaukinti mokinius, pažinti jų vidinį pasaulį, bendrauti su jų tėveliais. Gerai, jei vaikai atskleidžia savo pasaulį, myli ir gerbia mokytojus, tuomet lengva savo žinių bagažą jiems perduoti. Iš tokių mokinių išauga mokslininkai – Lietuvos Garbė, o mokyklai – pasididžiavimas. Šioje knygoje minimas rietaviškis buvęs moksleivis Jonas Sapragonas. Apie jį gražius prisiminimus parašė jo žmona Marija Sapragonienė: „Nebuvo tokios srities, kur Jonas būtų nieko neišmanęs. Būdamas labai gabus ir be galo darbštus, tęsė studijas aspirantūroje, kurią baigęs, apgynė technikos mokslų daktaro, vėliau – ir habilituoto daktaro disertacijas. Jau tapęs profesoriumi, jo pastangomis Mechanikos ir mechatronikos fakultete įkurta Transporto inžinerijos katedra, kuriai Jonas vadovavo nuo 1995 metų. Jis ir toliau dirbo mokslinį darbą, buvo labai kūrybingas, aktyviai dalyvavo fakulteto bei universiteto gyvenime, buvo fakulteto Tarybos, Seimo narys, daugelio daktaro disertacijų gynimo tarybų, habilitacijos komitetų narys, redagavo mokslo žurnalus „Transport“ ir „Mechanika“. Jo 8 transporto inžinerijos doktorantai apgynė daktaro disertacijas. Taip pat jis vadovavo bakalaurų magistrantų baigiamiesiems darbams. Savo mokslinius tyrimus Jonas paskelbė daugiau nei 120 mokslinių publikacijų, parašė monografiją, yra 7 vadovėlių ir mokymo knygų bendraautorius“. Tik labai gaila, kad apie Joną kalbama, rašoma jau būtuoju laiku. „Jonas nusipelnė Aukščiausiojo palaimos amžinybės erdvėse“, - knygoje „Kol dar menu“ prisimena Jono žmona.

Mane sužavėjo knygos bendraautorių prisiminimai: Rietavo mokyklos buvusių 11 laidos moksleivių aprašytas gyvenimas, pagarba mokytojai – auklėtojai dr. Reginai Norkevičienei, matematikos mokytojui Juliui Norkevičiui. Jie įnešė savo žinias ir patirtį į moksleivių ir mokyklos gyvenimą, puošė jų sielas didžiu bagažu, lydėjo į gyvenimo kelią. Ir dabar, susitikdami kas 5-eri metai Rietave, dalijasi prisiminimais, naujienomis apie savo gyvenimo pasiekimus, šeimas ir visada lieka dėkingi vieni kitiems, kad dar gyvuoja. Susitikę apsilanko kapinėse, kur palaidoti išėję klasės draugai. Aplanko Rietavo parką, kurį labai mėgo mokslo metais, saugojo jo augmeniją, jautėsi čia šeimininkais. Šiame parke užkastas Rietavo vidurinės mokyklos XI laidos abiturientų aktas, jame – 17 parašų. Vieną akto egzempliorių paliko mokyklos archyve, po vieną pasiėmė sau.

Norisi nuoširdžiai padėkoti knygos sudarytojai Jūratei Monikai Kiesylytei, mokytojams Juliui Norkevičiui, Reginai Norkevičienei ir kitiems, kurių prisiminimus perskaičiau šioje knygoje.

Jūs pastatėte rašytinį paminklą Rietavui, jo ateities kartoms, ir įnešėte į Lietuvos lobyną Išminties, Dvasios, Taurumo neblėstantį, nesugriaunamą pagrindą: Šviesos, Meilės, Žinių uždegėte aukurą. Prie jo gera prisiglausti, priimti į savo mintis.
Pabaigai Algimanto Baltakio eilėraštis te vainikuoja visų mintis:

Kol dar matau medžius...

Algimantas Baltakis

Kol dar matau medžius,

tos girios man priklauso.

Kol dar girdžiu paukščius,

jų giesmės man priklauso.

Kol dar brendu žole,

tos pievos man priklauso.

Kol tu esi šalia,

ta meilė man priklauso.

Kol dar tvirta ranka,

ir duona man priklauso.