Kultūra
11 08. Kūrybingas vargonininkas Juozas Kavaliauskas
Ona Striškienė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė
Jau suėjo metai nuo ilgamečio vargonininko Juozo Kavaliausko (1930-2015) iškeliavimo Amžinybėn. Šiandien galima pasidžiaugti, kad gyventa, dirbta visada sąžiningai, siekta žinių ir savojo tikslo. Išauginti ir puikiai išauklėti vaikai. Mums palikta kūryba ir šviesūs prisiminimai
Daugiausia remiuosi paties Juozo Kavaliausko parašyta autobiografine knyga „Mano prisiminimai“, savo motinos Konstancijos Jankevičienės pasakojimais, sesers Adelės Danguolės Samulionienės ir savo prisiminimais. Jis užaugo Mitabynės kaime, Panevėžio rajone. Su jo sesers Stefanijos Kavaliauskaitės-Čirgelienės šeima buvome gerai pažįstami, gyvenome Mitabynės kaime, netoliese vieni kitų. Juozas Kavaliauskas buvo žymiai vyresnis ir iš Mitabynės jau buvo iškeliavęs.
Genovaitė ir Juozas Kavaliauskai Salake, 2010 m.
Juozo Kavaliausko pianinas ir natos
Dar būdamas mažas jis eidavo su sese Stefanija karvutės ganyti. Mažas buvo ir Baltnugarė visai neklausė. Paguoda ta, kad šalia buvo sesė Steputė (taip jis ją vadino), o jis galėdavo sau klausytis paukščių giesmių, grožėtis nesakomais žolynėliais, jų žiedeliais, jausti jų kvapus, girdėti medžių lapijos šnektą. Nuo mažens į viską žvelgė daug jautriau nei kiti. Vaikystėje žaidimams mažai teturėjo laiko, nuo penkerių padėdavo tėveliui žemės darbuose ir prie namo statybos. Tėtis Adomas Kavaliauskas buvo ištvermingas žemdirbys, sumanus dailidė, grojo ir net muzikos instrumentus sumeistraudavo. Motina – mylinti, kantri, darbšti moteris.
Atėjus laikui, Juozukui teko tolokai miško takeliais žygiuoti į mokyklą. Rudenį, pavasarį aplink gražu, tik čiulba, tik striksi, tik liuoksi, o žiemą teko puškuoti per pusnis. Jis meniškos prigimties, jis kitaip regi, mato, girdi. Kaime vaikų nemažai, kartais ėjo pulke, kartais vienas. Vieną dieną grįžtant ištiko baisi nelaimė, po jos jis neteko vienos akies. Jam buvo teigta, kad su mokslais visam baigta. Laikinai taip ir buvo, paprasta dabar pasakyti laikinai, kai žinai, kad Juozas ir septynmetę baigė, ir studijavo muzikos mokslus Vilniaus Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje. O iki to teko dirbti durpyne, kąsti griovius, darbo ieškotis Latvijoje. Jis baigė ir traktorininko, ir kombainininko mokslus. Mokslai visada sekėsi labai gerai, nors dažnai tam sąlygos ir buvo nepalankios. Teko patirti daug vargo, nepriteklių, guodė tik viena, kad ir kas nutiktų tėvų namai buvo ramybės uostas, kur galėdavo sugrįžti, pailsėti, pasitarti ir vėl irtis pirmyn. Pirmyn, bet sunkiai, nes ir laikai buvo sudėtingi, karas, pokaris, tėvelio netektis.
Tik paaugus jaunėliam broliui Jonui, kuris vėliau buvo „Eglės“ choro vadovu, muzikos dėstytoju, dar jam bestudijuojant muzikos mokykloje, Juozui likimas leido po truputį pasinerti į muzikos pasaulį. Ir daugiau likimas jo nebevedžiojo po tuos darbus, kurie buvo priešingi meniškai esybei, prie kurių širdis nelinko. Ilgainiui J. Kavaliauskas tapo vargonininku, susipažino su Genovaite, medicinos seserimi, sukūrė šeimą. Išaugino du sūnus. Vyresnysis Arvydas – irgi vargonininkas, gyvena Kaune augina gražią šeimą. Jaunėlis sūnus Remigijus – kunigas, Zarasų Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios dekanas.
Pirmą kartą muziką Juozą Kavaliauską susitikau Krikliniuose 1994 metais, kai jis mūsų kaimo žmonių pakvietimu, atvyko iš Šiluvos į gimtąją parapiją ir vargonavo Šv. Antano atlaiduose per Šv. Mišias. Tą dieną visi atsigręždami žvilgčiojo į vargonus, nes jie skambėjo neįprastai gražiai, buvo giedotos negirdėtos giesmės. Juozas Kavaliauskas yra parašęs trejas lietuviškas Mišias ir per 100 giesmių. 2000 metais, 70-mečio proga, išleido savo kūrybos rinkinį „... iš mano repertuaro“.
Antras susitikimas įvyko Šiluvoje per atlaidus. Trečią kartą – 2010 metų rugsėjy. Susitarus nuvykau pas Genovaitę ir Juozą Kavaliauskus į Salaką, Zarasų rajone. Atvažiavę iš Šiluvos Kavaliauskai, Salake pragyveno trylika metų. Jie mane nuoširdžiai sutiko, vaišino, suteikė nakvynę. Pirmiausia apžiūrėjau miestelį, o vakare jų namuose vyko nenumatyta šventė, tik dalyviai buvo trys: Genovaitė, Juozas Kavaliauskai ir aš. Paprašytas J.Kavaliauskas sėdo prie pianino, pagrojo, pagiedojo, paskui padeklamavo eilių. Aš paskaičiau savo eilių. Pasidarė toks vakarėlis, jog ilgai jų troboje skambėjo muzika, giesmės ir eilės. Aš buvau sužavėta jo balsu ir labai nustebinta jo atmintim, deklamuojamomis klasikų eilėmis. Naujas eiles jis pastoviai mokydavosi, ji paakinta pradėjau ir aš mintinai mokytis ir pastoviai pasikartoti man patinkančias eiles. Jo parašytą knygą „Mano prisiminimai...“, autorius man jau buvo anksčiau dovanojęs, išvykstant padovanojo giesmių knygą „...iš mano repertuaro“.
Labai vingrus ir nenuspėjamas kartais būna žmogaus kelias per gyvenimą link tikrojo pašaukimo. Parašytos knygos – dokumentas ateinančioms kartoms. Dorai nugyventas gyvenimas palieka šviesą ir gražius prisiminimus.
Onos Striškienės foto
Atgal
.jpg)
(1).png)
