Kultūra
11 08. Egidijaus Mažinto dramos
„Istorinių tautinių epinių dramų rinktinė „Pavasario garsai“ iš visų parašytų darbų - man brangiausia“,- sako dramaturgas Egidijus Mažintas, išleidęs dramų rinkinį „Pavasario garsai“, skirtą tautiniam, patriotiniam jaunimo ugdymui. Tai galbūt vienintelis menininkas pasaulyje, parašęs ir į sceną perkėlęs visas savo dramas. Postotalitarinei Lietuvai nebuvo reikalingi vakarietišką patirtį ir išsilavinimą turintys specialistai. Postotalitarinė miestelių ir didmiesčių kultūros ir švietimo erdvė buvo palanki karjeristams, paklusniems vadybininkams, siekiantiems prisitaikyti, išlikti ir būtinai laikytis valdžioje. Todėl profesionalai tose dirbtinose formose ir negalėjo prisitaikyti, kai kultūra ir švietimas turėjo tapti paklusnia guvernante, ar tarnaite vietinių politikierių žaidimuose.
Tarp scenos meno kūrinių, išleistų edukacinio ugdymo tema, nedaug rasime tokių, kaip ši. Čia svarbus prioritetas skiriamas tautinėse dramose puoselėjamoms lietuviškoms, nacionalinėms vertybėms, pagrįstoms šalies kultūrinio ir švietimo paveldo išmintimi. Šiuo tautinių dramų rinkiniu dramaturgas norėtų skatinti mokinių, studentų, režisierių, renginių organizatorių, laisvalaikio pedagogų, edukacinio šalies muzikinio-teatrinio rengimo sistemos depolitizaciją, desovietizaciją. Išsivadavimą iš paveldėtos imperatoriškos–baudžiavinės, vėliau socialistinio realizmo persmelktos rusiškos tradicijos. Pasak kritikų, dramaturgas dramų rinkinyje pateikia skirtingas interaktyviojo teatrinio mokymosi, studijavimo, kūrybinio, aktorinio ugdymo ir režisūrinio realizavimo strategijas. Kurias galima taikyti dirbant su mokiniais, studentais, mėgėjų ar profesionaliųjų teatrų aktoriais.
Scena iš dramos "Tamsta Mokytoja": prof. LR ministras pirmininkas Augustinas Valdemaras (akt. E.Mažintas) su žmona
Penkiose dramose atsiskleidžia ne tik žinomos ir populiarios to meto asmenybės, bet ir skirtingų laikotarpių dvarų kultūra, pradedant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės LDK Gedimino žmonos dvaro gyvenimu („Vilkė kunigaikštienė“), vėliau prof.J.Mačiulio tėvų dvarelioBernotuose, prie Raseinių, kur vaikščiodavo po pamėgtas vietas, keliaudavo pėsčiomis Dubysos pakrantėmis iki Betygalos (pjesė „Pavasario garsai“), taip pat akademiko V.Ruokio nupirkto Dotnuvos dvarelio, vėliau tapusio Žemės ūkio akademija (drama „Ruokis“), mokytojos ir visuomenės veikėjos, bajorų dukros G.Petkevičaitės-Bitės iš Puziniškių dvaro („Tamsta Mokytoja“), ir nūdienos postotalitarinės Lietuvos „Dvarkiemio“ istorija pjėsėje „Prieglauda“.
Štai ką papasakojo dramaturgas E.Mažintas mūsų laikraščio skaitytojams: „Apie Lietuvos dvarų istoriją, kultūrines dvarų tradicijas daugelį dešimtmečių beveik nekalbėdavome. Buvo bandoma visa, kas su tuo susiję, ištrinti iš žmonių atminties. Visais laikotarpiais, pradedant rusifikacija, polonizacija, tarpukaryje, pokario metais didelę išliekamąją vertę turintys dvarų archyvai, knygų rinkiniai buvo tiesiog deginami. Daugelis dvarų buvo socialiniai kultūros ir mokslo bei gamybinės augalininkystės, agronomijos ir gyvulininkystės, parkotyrinės veiklos židiniai buvo negailestingai draskomi ir grobstomi. Lietuvos valdovo dvaras buvo šalies kultūrinio ir politinio gyvenimo centras. Dvaro tradicijas turėjo visos Europos šalys. Dvarininkai Lietuvos etninėse žemėse gyveno, dirbo, kūrė dažnai neramiais prieštaravimų draskomais laikais, ir jų gyvenimo istorijos atitiko tuos laikus. Jie niekuo nesiskyrė nuo kitų Europos didikų gyvenimo būdo, šeimų gyvenimo istorijų: dvare ir jo prieigose gyvenusių žmonių dvasią labiausiai audrino nuožmi kova tarp prietarų ir švietimo, magijos ir mokslo, baimės ir garbės, žiaurumo ir žmoniškumo, grožio ir kaltės, smaginimosi ir ligų, o labiausiai-artėjanti ir visur tykojanti mirtis. Pavyzdžiui, žiaurumas ir žmoniškumas - kasdien dvaruose būdavo vagiama, plėšiama, prievartaujama, žudoma, neteisėtai pasisavinamas arba atvirai išgrobstomas čia gyvenusių dvarininkų ir aplinkinių pavaldinių turtas. Ištisos dvarininkų šeimos per kelias kartas būdavo visiškai sunaikinamos: net teismai buvo patekę į valstybines polonizatorių, rusifikatorių, konkurentų, politinių priešininkų ar kerštingų pavyduolių rankas. Dvarininkai kaip ir kiti šalia jų gyvenantys valstiečiai, miestiečiai buvo barbariškai žudomi vardan „kilnių idealų“, „vardan tėvynės ir Dievo“, deginami, virinami, prigirdomi, sodinami į kalėjimus arba iškeliami į kitas šiaurines teritorijas, viešai marinami badu ir troškuliu, plėšomi įkaitytomis replėmis, gyvi užmūrijami arba užkasami į žemę, ketvirčiuojami, pakariami, sušaudomi, smaugiami, jiems išduriamos akys, nupjaunami liežuviai, kiti organai už rengtus išsivaduojamuosius judėjimus, už pasipriešinimus buvusioms diktatūroms, politikieriams, vyriausybėms, keliavusioms po kraštą kaip ciklonai su krikščioniškomis, provoslaviškomis, polonizavimo, dar vėliau sovietizacijos diegiamomis „vertybėmis“, ir tam padedančia kitaip suvokiamo „teisėtumo“ įteisinimo inkvizicijomis. Lietuvos dvarai, ypač rezidenciniai, tapę kultūrinio gyvenimo centrais, atliko visuomenės telkimo vaidmenį, buvo svarbus tautos kultūros vienijimo, literatūrinės kalbos formavimosi veiksnys, juose formavosi viešojo elgesio, papročių ir kitos tradicijos. Dvaras turėjo ir politinės reikšmės. Apie dvarininkų gyvenimus visais laikais sklido neįtikėtinos istorijos, legendos, jog net dabar nuolat kyla klausimas, kodėl pasakojama taip, nors viskas buvo visai kitaip? Kodėl pasakojamos tokios istorijos, kurios toli gražu neatitinka tikrovės. Nikolas Makiavelis, diplomatas, rašytojas, kariškis savo knygoje „Kunigaikštis“ dar XVI a. taip aprašė savo kartos dvarininkus, dažnai stovėjusios prie valstybės vairo: „svarbiausia politiko dorybė yra mokėti paimti valdžią į savo rankas ir ją vėliau išlaikyti (o šiandiena Lietuvos Seime ar Vyriausybėje kitaip?). „Valdovo sukurta politinė santvarka ir politinė bendruomenės kultūra,- aiškino Makiavelis,- taip pat ir individui esanti tokia svarbi, kad kunigaikštis, kai valstybei iškyla pavojus, neturi būti varžomas etikos principų“. Šia teorija (ji dažnai klaidingai laikoma tirono veiklos gairėmis) Makiavelis grindžia savo protingo valstybės valdymo mokslą. Gudrius žudikus sąmokslininkus visuomenė nors ir smerkė, bet kartu nuolatos jais žavėjosi gaudydami „valstybės dvaro intrigas“, kurios tada atrodė ne mažiau įdomios, nei šiandien. Šiandiena mes gyvename Lietuvoje laikotarpyje, kai pasaulinis miestas naikina kaimą-kartu ir etninės kultūros pagrindus. Kaimo griovimas kartu yra papročių ir tradicijų bei prigimtinio lietuvių tikėjimo naikinimas. Pasauliniame mieste nebelieka nieko amžino ir absoliutaus. Jei kiekvieno lietuvio valstiečio pirkia, pasak Beresnevičiaus, turėjo savo gerąsias dvasias (pats kaimas - tai tiesioginė atvirybė Absoliutui), o kultūros miestas - jį globojusį šventąjį, tai pasaulinis miestas garbina tik save patį, taip atiduodamas duoklę jį sukūrusiam grynam ir emancipuotam intelektui, bei mokslui. Matome kaip mūsų akyse mokyti vyrai su mokslo diplomais naikina žemės ūkį-medį, prie kurio tiek šimtmečių Lietuva dirbo ir klestėjo. Mokslas tampa globaline naikinančia religija. Mūsų tauta ES ir Rusijos konflikto kontekste virsta amorfiška mase, organiškos formos o tautiniai simboliai - negyvais stereotipais.. Lietuvos miesto jau niekas nesieja su gimtuoju kaimu ir kraštu. Pasauliniame mieste smunka tauta, izoliuota ir atkirsta nuo papročių bei tradicijų, bet užtat tarpsta kosmopolitizmas. Pasaulinis miestas kuria žmogų ir masę, besivadovaujančių principu: pelnas, uždarbis ir asmeninė gerovė. Kaimo moralė ir dorovė tampa pašaipos objektu. Barbaras ir civilizuoti žmonės, intelektualai, biurokratai be mažų išimčių netgi technokratija nežino kas yra tėvynė. Tai žino ir supranta tik kultūringas žmogus. Nors kultūra Lietuvos konstitucijoje laikoma valstybės pagrindu, tačiau realiai ji yra 14 vietoje. Tikruosius Lietuvos kultūrininkus, valstybininkus išaugino kaimas, ne miestas. Pasauliniame mieste, kokie yra Vilnius, Alytus, Kaunas, Klaipėda, Lazdijai, Panevėžys, Šiauliai, Raseiniai, Telšiai, Druskininkai ir kt. gyvena minios žmogus, kuris trokšta tik duonos, alaus ir pramoginių reginių, ir inteligentiškas žmogus. Inteligentiškas žmogus (jį filosofai Spengleris ir Donskis dar vadina „intelektualiu didelio miesto gyventoju“) – tai ireliginga, tuščia, bedvasė, faktų besivaikanti ir nuo mokslo bei biurokratinių privilegijų apkvaitusi būtybė, besibjaurinti viskuo, kas nesusiję su miestu, niekinanti kaimą ir valstietiją. Pastebime labai svarbų dalyką-agresyvios vadybos, mokslo, bei technikos inovacijų šviesoje mūsų gimtinėje, miestas per savivaldybėse įsitvirtinusius biurokratus, kurių veikla artima blakės ar erkės sindromui, pradėjo engti provinciją prieš du dešimtmečius. Netgi sovietams nepavyko parklupdyti kaimo kaip tai padarė savi prichvatizacijos dainiai. Šiandiena galime įsitikinti kad kaimiškoji kultūra yra beveik sunaikinta. O miesto kultūros mes neturėjome ir jos iš viso nėra. Ir vargu ar bus? Vienas anglų kritikas pavadino mūsų tautietį Nobelio premijos laureatą poetą Č.Milošą, gyvenusį lietuviškame kaime mūsų šimtmečio „siaubingų įvykių liudininku“, poetas jam atsakė: “Mes, Rytų europiečiai, žiūrime į istoriją kaip į prakeikimą“. Tačiau gerbiami mokslininkai, pedagogai, mes daugiau kaip du dešimtmečius esame nepriklausomi nuo kitų valstybių ciklonų. Mes patys savo rankomis iškastravome savo kultūrinį paveldą, sukergdami jį su sovietiniu mentalitetu bei sekamomis ar aklai kopijuojamomis kultūromis. Vis dėlto anų laikų bajorai ir dvarininkai palankiau žiūrėjo į lietuvių kultūrą, papročius, tradicijas, nei šių dienų mūsų elitu vadinamos politinės partijos ir tautos valstybininkais besididžiuojanti nomenklatūros kasta - naujoji savivaldybių išauginta oligarchinė ir nomenklatūrinė „dvarininkija“ - išaugusi iš funkcionierių, kaip sakydavo V.Ruokis „Ne duok diev iš ubago ponas“. Dauguma sukilimo dalyvių ir vadų kovojusių su carinės Rusijos valdžia dėl Lietuvos krašto laisvės buvo dvarininkai. Visi net lenkiškai, gudiškai kalbantys dvarininkai buvo ištikimi LDK tradicijoms. Aktyviai dalyvavo lietuvių tautinio ir kultūrinio sąjūdžio veikloje. Dauguma dvarininkų suvokė dvarų kultūros ir pastatų reikšmę kultūrai, rodo įvairių kartų rašytojų susidomėjimas dvaro problemomis. Labai svarbu pabrėžti tuos esminius pokyčius, kurie įvyko dvarininkams kaip mecenatams įsiliejus į meno kūrybos procesą. Turiu omenyje druskininkiečio M.K.Čiurlionio dar kaip muzikalaus jaunuolio pakvietimą dirbti ir mokytis grafo kunigaikščio Oginskio rūmuose Rietave. Lietuvos dvarininkų įsijungimas į meninių struktūrų santykius, išlaisvino laisvus menininkus nuo kankinamų pragyvenimo šaltinių paieškų ir padėjo laisviau dalyvauti asmeniniuose išradingumo ir kūrybiškumo pamokose. Tarp senjoro ir menininko jau daugelį šimtmečių Lietuvoje tvirtėjo dialogas ir buvo abipusis supratimas, kuris leido šimtus šalies dvarų išpuošti originaliomis freskomis, sieninėmis tapybomis, skulptūromis, skoningais renginiais ir pagaliau operomis, bei baletais.“
Ne paslaptis, kad šalies neformalus ugdymas, anot dramaturgo yra 95 proc. kosmopolitiškas ir masinės kultūros produktas. Todėl dramose ne tik profesionalūs teatrai, bet ir mėgėjų meno kolektyvai, taip pat švietimo sistemoje dirbantys teatro pedagogai ras tikrai puikių dramų, kuriose gvildenamos įvairaus Lietuvos kultūros ir švietimo paveldo laikotarpiai. „Pavasario garsuose“ profesorius Jonas Mačiulis (Maironis) susirūpinęs socializmo paplitimu Sovietų Rusijoje ir Vakarų Europoje (Prancūzijoje ir Vokietijoje), mato didelę grėsmę Tarpukario Lietuvai.
Štai kaip veiksmas rutuliojasi 1931m.Kauno geležinkelio stotyje, kur iš Paryžiaus parvykusį poetą pasitinka giminės ir artimieji.
Maironis: Pažiūrėjau paskutinį kartą į Europą ir nusivyliau.
Poeto seserėčia Lipčiūtė: Kodėl?
Maironis: Paryžius toks pat revoliucingas, kaip ir Raudonasis rojus Sovietijoje: visų šalių proletarai vienykitės. Visa Europa kliedi socializmu, revoliucijomis ir perversmais.
Poeto seserėčia Lipčiūtė: Kaip įdomu...
Maironis: Nieko įdomaus. Nušluos socialistai - tiek vokiškieji naciai tik sovietai pusę Europos, o tautas supriešins viena su kita. Kur jie praeina lieka tik griuvėsiai...
Poeto seserėčia Lipčiūtė: Socializmas tai lygybė, brolybė. Dėde, kodėl jūs taip? Jaunimas Lietuvoje, jūs gi žinote universitete ir gimnazijose labai nori permainų.
Maironis: Mes labai daug ką pasiekėme Lietuvoje. Pažiūrėkite praūžė nuo Amerikos Didžioji Depresija milijonus žmonių vargas ir badas išstūmė į gatves, o Lietuvoje. Perprodukcija.
Moterų lygos pirmininkė Aldona: Žinoma. Pirkau baldų parduotuvėje taburetę, tai už pirkinį tiesiog įsiūlė veltui tokį kalakutą, kad vos pasvėrėm. O sovietijoje badas...žmonės neturi ką valgyti. Kad ir Gudijoje, Ukrainoje...
Maironis: Kiekviena visuomenės reforma, tai savotiškas griovimas, kas buvo šimtmečiais statyta, galvota, protėvių palikta. Žudymų mūsų šalis mačiusi tiek ir tiek. Socializmas, tik popieriuje, -tai sukarinta valstybinė ideologija, kur nėra ir negali būti laisvės, nei brolybės, lygybės, nei demokratijos.
Pjesėje Maironis susitinka su gimtųjų Raseinių mokyklos mokiniais, mokytojais, susirūpinęs skatina domėtis savo krašto istorija, didžia praeitimi, kviečia studijuoti Didžiosios Kunigaikštystės praeitį ir mokytis iš jos. Taip pat padeda socializmo idėjų apkvailintiems žmonėms susivokti tarpukario realijose.
Moterų lygos pirmininkė Aldona: Ar prezidentas diktatorius A.Smetona neperlenkė lazdos, persekiodamas inteligentiją, kuri spiečiasi apie profesorių A.Valdemarą?
Maironis: Koks iš A.Smetonos diktatorius, jei jis pėsčias per Laisvės Alėją pėdina į VDU filologijos fakultetą, be apsauginių? Manyčiau, kad esame prezidentinė valstybė, kaip Amerika, o ten taip pat netoleruoja raudonojo stabo - socializmo. Manyčiau, A.Smetona stabilizavo padėtį šalyje, kai vietiniai lenkai, žydai, kitataučiai jau buvo įsiūbavę raudonąją karštligę, kad nenorėjo net lietuviškai mokytis kalbėti, laukė, kada atves rusų kalbą, kuri suvienys atskalūnus.
„Lietuvos aido“ korespondentė Milda: Esu iš dienraščio „Lietuvos aidas“, sakykite, ar tiesa, kad Paryžiuje – gieda internacionalą, o netgi Vakarų Europos žymiausi rašytojai nemato Sovietų Rusijos pavojaus, o garbina diktatorių J.V.Staliną?
Maironis: tokių apaštalų turime ir pas mus - Seime ir Vyriausybėje. Varlės–keliauninkės, pakeliavusios viską kelia aukštyn svetur ir žemina tai kas yra mūsuose. Kiek žinoma iš slaptų šaltinių, kad kai kurie mūsų menininkai gauna iš Kremliaus didesnius honorarus, negu Respublikos prezidentas ar Seimo pirmininkas. Ar tai normalu, kai atvirai kurstomi šalyje tam tikri sluoksniai? Kodėl apie tai nerašote, mieli spaudos atstovai, gal ir jus nupirko stalinizmo saulės apkvailinti šaukliai?
Muzikinį kraštotyrinį vaidinimą „Ruokis“ autorius sukūrė dėstytojaudamas Aleksandro Stulginskio universiteto, Filosofijos ir kultūrologijos katedroje. Vaidinime dalyvavo ne tik studentai, bet ir žymūs žemės ūkio akademijos profesoriai, dėstytojai, darbuotojai. Pagrindinę akademiko, ir dirvožemio katedros vedėjo prof.Viktoro Ruokio vaidmenį sukūrė Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys akademikas A.Motuzas. O nuo Liškiavos kilęs dzūkas mokslininkas doc.dr.A.Amšiejus, LR prezidento A.Stulginskio rolę. Žemės ūkio reformos iniciatoriaus, prelato Mykolo Krupavičiaus - miškininkystės fakulteto doc. dr. A.Gavenauskas, o Dieveniškių parapijos sulenkėjusio kunigo rolėje populiarus TV laidų apie sodybas „žvaigždė“, ASU Agronomijos fakulteto dekanas doc.dr.V.Pranckietis ir kt.
Štai kaip dramoje pavaizduota 1923 m. gruodžio 23 d. diskusija, žemės ūkio ministerio prelato Mykolo Krupavičiaus kabinete.
Miškininkas A. Rukuiža: Per karą Lietuvos valstybė rūpinosi suniokoto žemės ūkio atkūrimu ir jo vystymu. Labai didelę reikšmę žemės ūkio plėtotei turėjo pono ministerio Mykolo Krupavičiaus žemės reforma. Per trumpą laiką parengėme matininkus žemės reformai vykdyti. Jie sukūrė vienkiemių sistemą.
V. Ruokis: Išparceliavote pusantro tūkstančio dvarų ir sudarėte apie 200 tūkstančių ubagiškų ūkelių... Ačiū. Už sunaikintus dvarus, mūsų tautinės agronomijos mokslo centrus tai barsiu. Dabar galiu sakyti, kad žemės ūkio reforma su unikalių lietuviškų dvarų sunaikinimu nepasitvirtino, nes dvaras turėjo tapti kultūros ir žemės ūkio vystymo švyturiu.
A. Rukuiža: Kategoriškai nesutinku su Viktoru. Dvaro žemės ir miškai buvo išdalyti naujakuriams, nepriklausomybės kovų gynėjams. Dvarai – tai kapitalizmo produktas, kurį būtina sunaikinti, kad iš naujo atgimtume.
V. Ruokis: Jie po plytą ir lentą išpešiojo visus dvarus, liko tik plynės. Na, žinoma, ir didybė žmonių prisiminimuose…
Žemės ūkio ministeris M. Krupavičius: Ruokis kaip visada: kakariekū, kakariekū, pono dvarą pūsiu, o kai nupūtėme – kakariekū, kakariekū, neturiu griekų.
V. Ruokis: Trečdalis dvarininkų nuo kunigiškos žemės reformos pirma laiko širdies smūgį gavo, o kiti į Vakarus patraukė. Matyt, kažkas ne taip. Ne bežemiams naujus dvarus kurti. Reikia ir galvoje ne košelienos turėti, o rankoje ne vien tik lopetą ir vėzdą…
M. Krupavičius: Nenukrypkime…
V. Ruokis: Liko dvarai kaip vištos nupešti, tvoron sukišti.
M. Krupavičius: Dievas padeda, kas gerai pradeda.
V. Ruokis: Iš tų žarnų nebus gerų vėdarų.
M.Krupavičius: Kožnas savo nosį kasykime... Statutą pažadu, laiku parengsime. Seime opoziciją palenksime į savo pusę ir patvirtinsime Žemės ūkio akademijos statutą. Faktas kaip Dievas.
Teatrologų nuomone, dramos gali prisidėti prie šalies atgimstančios muzikinės-teatrinės reformos įgyvendinimo, ne kosmopolitinėmis, o tautinėmis, nacionalinėmis, etninėmis vertybėmis ir tradicijomis. Teatrologijos mokslų daktaras mano, kad pats laikas puoselėti privačių teatrų, liaudies meno vaidintojų kolektyvų atsiradimą, bei jų pagrindu puoselėti šalies mažų miestelių ir kaimo bendruomenių kūrimąsi. Telkti kūrybines pastangas nacionalinio, lietuviško muzikinio-teatrinio meno sąjūdžio atgimimo darbams. O LDK ir tarpukario Lietuvos ekonominių-kultūrinių pasiekimų studijavimas, per įgyvendinamą ir žiūrovams pateiktą tautinę nacionalinę dramą, turėtų prisidėti prie pilietiškos visuomenės gerovės ir tautos stabilumo kūrimo, neramių kosmopolitinių, agresyvių vėjų laikotarpiu.
Atgal
.jpg)
(1).png)
