Kultūra
10 11. Nenuleisdami rankų gaivina Kaplių kultūrinį paveldą
Vaclovas Volkus
Saulė kyla rytuose,
Skverbiasi pro rūką.
Jau ruduo, rytais vėsa,
Vorai tinklą suka.
Gelsta apdaras miškų,
Klevo lapai dega.
Nors ruduo, gamtoj gražu,
Bet... dar širdį slegia.
Prie Obelės upelio krantų, buvusio Kaplių dvaro, vėliau dvarelio, sodyboje, liepų ir klevų apsuptyje, prieš pusšimtį metų buvo išaugusi, išgražėjusi Kaplių gyvenvietė su plataus profilio mechanizacijos mokykla. Mokykloje mokėsi 3-4 šimtai jaunuolių, su kurias dirbo dešimtys mokytojų, mokymo meistrų, auklėtojų. Visą šį kompleksą aptarnavo keliolika kultūros ir buities įstaigų.
Kapliai toje Kėdainių krašto vietovėje buvo kultūros centras. Į erdvius kultūros rūmus su programomis atvažiuodavo žinomi atlikėjai. Pavyzdiniame ūkyje praktikavosi jauni mechanizatoriai, prireikus aplinkiniams žemdirbiams konsultacijas teikė mokyklos specialistai.
Bet štai... Susipyko laikai - ir viskas staiga atbulai: ir mokyklos nebeliko, ir gyvenvietė sunyko, mūrinukai baltų plytų tik šikšnosparniams paliko, su apuokais puotas kelia, skelbia savo valdžios galią...
Susipykus laikams likę kapliečiai bandė keisti nepalankią, griūvančią aplinką. Savo jėgomis nieko negalėjo padaryti. Rašė raštus, kreipėsi į valdžios institucijas, net į Seimo narę, ministrę Virginiją Baltraitienę. Valdžios atstovai kažką žadėjo, kažkuo „patiešijo“, bet tuo viskas ir baigėsi. Dalis kapliečių išsibėgiojo, išvažinėjo kas kur, bet likę nenuleido rankų – savo jėgomis nutarė suburti kaimo bendruomenę ir nors gaivinti merdintį gyvenvietės kultūrinį gyvenimą. Susiorganizavusi kaimo bendruomenė išsirinko valdybą, pirmininką, susirinkimų metu aptardavo savo bėdas, švenčių metu prie bendro stalo pagal kaimo papročius, tradicijas sveikindavo jubiliatus. Pasikvietę įdomius žmones, literatus, politikus, turiningai leisdavo laisvalaikį.
Praėjusią savaitę bendruomenės vadovas Arūnas Glebauskas, pasitaręs su kapliete literate Genovaite Žukauskaite, mokytoja Irma Zukiene, kitais bendruomenės nariais, nutarė pakviesti į svečius Kėdainių „Varsnos“ klubo literatus palydėti bobų vasaros, spalvingo rudens paskutines šiltas dienas. Atvyko devyni literatai. Prie bendro stalo, papuošto auksiniais klevo lapais, susėdo per 20 žmonių. Literatūrinę popietę pradėjo G. Žukauskaitė, ilgametė kaplietė, skaudžiai pergyvenusi Kaplių „griūtį“, badžiusi atgaivinti griūvančios gyvenvietės veidą. Ji siūlė panaudoti pastatus apylinkės socialiniams – kultūriniams poreikiams tenkinti.
Pirmininkaujanti G. Žukauskaitė, pradėdama susirinkimą, kreipėsi į susirinkusius ir kvietė būti aktyviais, drąsiai reikšti savo nuomonę, kūryboje neužsidaryti, būti visuomeniškais, pilietiškais, aktyviais kūrėjais. Vos tik pirmam literatui pradėjus kalbėti ir skaityti visuomenei neabejingas eiles, prie gretimo stalo sėdėjusi varsnietė pradėjo replikuoti, kad pasisakymuose ir skaitomose eilėse nebūtų politikos. G. Žukauskaitė staigiai sureagavo: „Politika lydi kasdienį mūsų gyvenimą, nuo jos priklauso mūsų gerovė ir pilietiška kūryba“. Ne tuščiažiedžiams, ne pataikūnams, o drąsiems, piloetiškiems mūsų literatams žmonės visada plojo. Plojo ir šį kartą.
Literatai, svečiai ir vietiniai – Kaplių literatai skaitė savo kūrybą, renginį paįvairindami muzika ir daina. Skambėjo gitara, lūpinės armonikėlės akordai, savos kūrybos dainuojamoji poezija, kurios žodžius kūrė K. Daniūnas, o muziką D. Barauskienė. Šiltai buvo sutiktos tų kūrėjų dainos „Rudenėlis“, „O aš dar vasarą regiu“ ir kitos. Šio rašinio autorius pagrojo lietuvių liaudies dainų melodijų popuri valsų ir polkų ritmu.
Anglų kalbos specialistas, verslininkas Jonas Stankevičius, besidomintis lingvistika, pasidalino žiniomis apie indoeuropiečių kalbų giminystę. Jis išanalizavo ir Kaplių gyvenvietės kilmę.
Ypač jautriai skambėjo kaplietės, buvusios mokytojos, tremtinės Janinos Petrošienės patriotinė, Tėvynės meile alsuojanti poezija, nieko bendro neturinti su bežiede, abstrakčia, nesuprantama, vadinama poezija – poezijos ir prozos hibridu. Neapsieita be literatūrinės viktorinos. Jos laimėtojai buvo apdovanoti ‚Varsnos“ klubo literatų poezijos knygelėmis.
Auksinio rudens palydos, gera nuotaika ant žiemos slenksčio išblaškė Kaplių mūrų vėpsančių langų kiaurymes, ant kurių stogų vėjas nešiojo lieknų berželių rudens lapus.
Atgal
.jpg)
