Kultūra
09 24 Išmintis ir poreikiai
Algirdas Kavaliauskas,
Humanitarinių mokslų daktaras
Tikriausiai būtų sunku surasti knygų neskaičiusio, neskaitančio žmogaus. Žmonijos išmintis sukaupta knygose, kurios saugomos bibliotekose. Iš tėvų esu girdėjęs, kad savo biblioteką turi kiekvienas žmogus: nebūtinai knygas, sukrautas lentynose, o knygų sukauptą išmintį, daugiau ar mažiau, sukaupęs galvoje. Apsiskaitęs ir išprusęs įsivaizduojamas XXI amž. visuomenės narys, visuomenės, kuri disponuoja iki šiol sukaupta didžiule išmintimi ir kuriai būdingi išaugę poreikiai.
Lietuvos Respublikos Seimas 2016-uosius yra paskelbęs Bibliotekų metais. Lietuvos Respublikos Prezidentė globoja Bibliotekų metus, kurių šūkis – „Stiprios bibliotekos – stipri visuomenė“. Kitais žodžiais tariant, biblioteka gali įtakoti ir įtakoja, keičia visuomenę. Visuomenė nuolat praturtėja išmintimi įtakojančia jos poreikius.
Iš senovės žinoma didžiausia ano meto pasaulyje Asirijos valdovo Ašurbanipalo (VII a. prieš mūsų erą) biblioteka. Iš tūkstančių molinių lentelių įrašų plačiau sužinojome apie senąsias civilizacijas. Bibliotekų fondus išsaugoti nebuvo paprasta – pasikeitus valdovui, fondai buvo išgrobstomi, knygos, rankraščiai deginami ar kitaip naikinamos bibliotekos. Žinoma, buvo ir tam tikrų išimčių, bet šiaip jau bibliotekų laukė nelengvas istorinis kelias. Tai tęsėsi ilgai, o kai kur ir tęsiasi.
Lietuviškos knygos buvo naikinamos carinėje Rusijoje. Tarybų Sąjungoje bibliotekose buvo atliekami taip vadinami fondų valymai. Viena pagarsintų nuomonių apie valdančiųjų tokį elgesį – baimė, nes nesąžiningi, tiesos vengiantys žmonės bijo knygose, periodikoje užfiksuotų žinių, bijo bibliotekų saugomos žmonijos išminties.
Močiutė pasakojo, kad mūsų namuose buvę nemažai senų knygų, nes jos brolis kunigas jas labai vertinęs. O knygose saugoma žmonių išmintis plačiausiai ir lengviausiai prieinama: skaityk, pažink, naudokis. Vieniems bibliotekos padėjo suprasti gyvenimą, kitiems susikurti savo pasaulį. Buvo, kurie taip gelbėjosi nuo realaus pasaulio, matyt, nelabojo negerom bacilom užkrėsto. Knygos neįkainuojamos pagalbininkės, galinčios keisti žmones ir pasaulį. Suprantama, knyga knygai nelygu. Mama prisiminė, kad turėjome knygų, kurias paskaitęs, prie kurių parymojęs, pamąstęs dvasininkas jas pabučiuodavo.
Kartais po vakarienės kas nors iš namiškių sėdėdavo prie atverstos knygos, būdavo, papasakoja ką skaitęs ar garsiai visiems paskaito. Skaitantys tvirtino, jog daug vertingo galima įgyti per gimtąjį žodį. Močiutė ar motina dažnai garsiai paskaitydavo, su intonacija, sustodamos prie skyrybos ženklų, kad, rodos, lietuviški žodžiai skambėjo tarsi nuostabi muzika, lyg širdies daina, kurios visą gyvenimą klausytum ir klausytum. Radosi piktavalių, kurie dainą stengėsi nutraukti.
Valdžia knygas tikrino, pasak jų, humaniška intencija – rūpinosi, kad knygose nebūtų kokios bjaurasties, o dvasininko giminių saugomose knygose gali pasitaikyti opiumo liaudžiai, kitų kenksmingų dalykų. Matote, kaip aiškiai neaišku, o tikrinti knygas tai, žinote, ne juokus krėsti.
Vieną rytą tarpduryje pasirodė trise. Vienas prisiartino prie šeimininkės ir pareikalavo žalingas knygas atiduoti, o iš kitų knygų išimti draudžiamus dalykus. Motina nesuprato apie ką pareigūnas kalba, bet ją nupurtė šiurpas: kai ji pajuto mirtį, tarsi ta, kaip koks kvapas būtų prilipusi prie netoliese stovinčio su antpečiais vyriškio ir kalbančio darkyta lietuvių kalba. Bet ne kalba iškasė tarp jų prarają, kalba tik ją pagilino. Svetimų atnešti, pasakykime, nesusipratimai pagimdė priešpriešą, sunaikinusią jaunų žmonių geriausią laiką kartu su laikmečiui neįtikusiais žmonėmis. Moteris užtikrino, kad niekas į jos knygas jokių uždraustų dalykų neįdėjo, neprikišo, neprivarvolino! Kad būtų aiškiau, ji net pavartojo klausiančiojo žodį. O kiti tikrintojai nemokėjo lietuviškai, tai tik įnirtingai vieną po kitos kratė, purtė, tampė, sklaidė, vartė lietuviškas knygas, stengdamiesi iš jų kažką iškratyti, išpurtyti, iškrėsti, o po tikrinimo metė į krūvą ant grindų. Šeimininkei perklausus, ką jie daro, išgirdo atsakymą, kad ieško pridergtų, prikimštų, prikištų, pridėtų, prisegtų, priklijuotų blogybių, apie kurių buvimą turintys signalų ir nuo kurių dabar knygas, o jeigu reikės, ir žmones, išvalys. Po tokių paaiškinimų ir grasinimų motina suvis persigando.
Popietę visos knygos gulėjo ant grindų, dažna sulankstyta, įplėšta ar net perplėšta, nes knygos nugarėlė ar storesnis viršelis tikrintojams kėlę įtarimų. Pagaliau vyresnysis ieškotojas padarė išvadą: užteks, matyt, žalingų dalykų prikištos knygos bus išslapstytos.
Dar patardę šeimininkus ir jiems pagrasinę, paėmė po glėbį knygų ir išnešę į kiemą užkūrė knygų laužą. Tai kitiems turėjo reikšti, kad ieškota ne veltui, surastos žalingos knygos sunaikintos.
Man kaip istorikui, renkant medžiagą IAE regiono klausimais, teko daug bendrauti su Ignalinos rajono savivaldybės administracijos, Ignalinos rajono viešosios bibliotekos specialistais, bibliotekos direktore Eleonora Pakalniene ir vėliau ją pakeitusia direktore Loreta Alekniene, dirbti šios bibliotekos fonduose. Sutikau savo reikalą išmanančius aukštos kvalifikacijos specialistus ir geranoriškus žmones, tiek savivaldybėje, tiek bibliotekoje. Tą patį galima pasakyti apie kai kuriuos Visagino savivaldybės administracijos darbuotojus, Visagino viešosios bibliotekos, vadovaujamus direktorės Dalios Sargūnienės, specialistus. Jie vertino knygas, buvo atidūs skaitytojui. Abi šios bibliotekos gražiai bendradarbiauja, keičiasi informacija, turtingu patyrimu.
Visagino viešajai bibliotekai teko nueiti nelengvą kelią, juolab ne visada turėjo paramą ir palaikymą iš savo viršininkų. Įkurta 1979 metais, ji kėlėsi iš vieno buto į kitą, kol įgijo savo pastatą, o dabar dar turi ir filialą. Direktorės D. Sargūnienės žiniomis Viešojoje bibliotekoje ir filiale sukaupta 127,8 tūkstančiai knygų ir kitų dokumentų. Bibliotekų fondais naudojasi 2,5 tūkst. vartotojų, kurių kiekvienas bibliotekoje apsilankė vidutiniškai 15 kartų per metus ir perskaitė po 32 dokumentus. Prenumeruojami 108 pavadinimų periodiniai leidiniai, iš jų 24 pavadinimų laikraščiai. Norėtų spaudinių turėti daugiau, bet stokoja lėšų.
Biblioteka organizuoja daug renginių vaikams, jaunimui, senjorams, daug bendrų renginių, kuriuos palankiai vertina gyventojai. Paminėsiu akciją „Kultūros naktis Visagine: skaitymo erdvė“; akciją „Knygų mainai“; vyresnių klasių mokiniai supažindinti su elektroninėmis bibliotekos paslaugomis, su bibliotekininko profesija ir kt. Direktoriaus pavaduotojas Vilius Kuliešius įrengė tris mažąsias bibliotekėles: Visagino ligoninės teritorijoje, paplūdimio zonoje ir miesto III mikrorajono skvere, bei gausybė kitokių renginių, įgyvendintų ir įgyvendinamų projektų.
Šiuolaikinė biblioteka – ne vien tik knygų saugykla, kuri skolina knygas skaitytojams. Vis daugiau gyventojų bibliotekas supranta kaip šalies kultūros institucijas, perduodančias skaitytojui žinias, kurios kaip žvaigždės šviečia žmogaus gyvenimo kelyje. Žinių apšviestu keliu iš kartos į kartą perduodamos visuomenėje pripažintos vertybės, viena jų – kultūros paveldas, kuris, savo ruožtu, skatina individo norą žinoti, suprasti, vis aktyviau dalyvauti bendruomenės kultūriniame gyvenime, apskritai socialiniame gyvenime.
Truputį plačiau apie norą žinoti ir suprasti. Pas mus sužinoti nėra paprasta, jeigu nesinaudoji šalies žiniasklaida, spaudiniais valstybine kalba. O kai kitakalbiai paskaito nedraugiškas publikacijas, tai, pavyzdžiui, praeities supratimas tampa didele problema. Atsiranda straipsnių, teiginių, samprotavimų: Lietuvoje nėra to ir to, negalima tas ir tas, pažeidžiama ir tas, ir anas. Taigi, išeitų, kad lyg ir nėra pas mus demokratijos. Klausai ar skaitai tokius dalykus ir nevalingai formuojasi vizija: žmogus skuba į mylimiausią Lietuvą. Štai jis jau Rytų Lietuvoje, bet taip skuba, kad toliau nebenori judėti. Gal aptingo, gal pervargo nuo skubėjimo – kūnas jau Rytų Lietuvoje, o protas dar likęs užsienyje, tiesiog nepasivijęs kūno, kurį istorinė netiesa greičiau atbogino, nes juodoji energija, matyt, esanti ne tik pikčiausia, bet ir greičiausia, kelianti nustebintų gyventojų nepasitenkinimą, nors normaliu atveju protas turėtų keliauti kartu su kūnu. Ir tai būdinga daug kam. Štai neseniai pasiūlyta Lietuvoje įteisinti kyšius gydytojams, gražiai pavadinta atsidėkojimu. Tikrai gražu ir jausminga. Tai verslininkas, gal kiek aplenkdamas įstatymų leidėjus, atsidėkojo Seimo nariui. Gydytojui galima atsidėkoti, o Seimo nariui ne. Gerai pagalvokime, kuris iš jų gali daugiau žalos padaryti?` Be to, kur tai matyta: Seimo narys blogesnis už gydytoją! Jeigu jau ką ir reikėtų ne būtinai suimti, bent jau pasidomėti, tai nebent panašių pasiūlymų autoriais,
Tiek tos, nenukrypkim. Taigi, pasidomėkime lietuvių gyvenimu Lietuvoje, šiuo atveju toje jos dalyje, kurią valdė lenkai. 1920-1939 Pietryčių Lietuvoje, valdomoje okupacinės jėgos, jos administracijos valdžia slopino bet kokią lietuvių tautinę savimonę, bet kokią tautinę saviraišką. Archyvų dokumentai rodo, kad už bet kokias lietuvybės apraiškas, lietuvių susibūrimus, apie kuriuos nebuvo pranešta valdžiai ir negautas lenkų leidimas, lietuviai buvo represuojami, jie kaltinti antilenkiška, antivalstybine veikla, nuteisiami, net labdaringos organizacijos draudžiamos arba jų veikla ribojama. Lietuvos teritorijoje valdiškose mokyklose visiškai nebuvo mokoma lietuviškai. Įsivaizduojate, dalyje Lietuvos uždrausta lietuvių kalba! Ar sunku suprasti ko buvo siekiama? Paklauskit senjorų, tik be video kamerų, be mikrofonų ir išgirsite tai, ko pačioje Lenkijoje, bent man, neteko girdėti! O šiaip jau, tai jeigu leisite vaizdingumo dėlei ir man truputėlį sutirštinti spalvas: lietuviai lenkų valdomame krašte vartėsi kaip inkstai taukuose. Na, nebent antilietuviško nusiteikimo įkaitintuose taukuose spirginami inkstai.
Pasidomėkime tik keliata to laikmečio faktų. Varėnos rajono gyventojas buvo nubaustas tik už tai, kad turėjo knygelę apie kryžius, parašytą lietuviškai. Ir tokių pavyzdžių apstu. Nacionaliniame Lietuvos istorijos laikraštyje šią vasarą buvo pateikta archyvinės medžiagos, iš kurios matyti, kaip žiauriai buvo persekiojami Pietryčių Lietuvos lietuviai dėl mokymosi gimtąja lietuvių kalba, dėl spaudinių lietuvių kalba, susirinkimų, susibūrimų ir t. t., ir pan. – už bet kokią lietuvišką veiklą okupacinė lenkų valdžia surasdavo kokias sankcijas pritaikyti. Pateikiami konkretūs duomenys, prokurorų ir kitų kaltinimai bei teismų apkaltinamieji nuosprendžiai. Patys kaltino, patys ir teisė. Tiek daug visko, kad neišvardysi, o štai išimtis, kurios pasitaikydavo, galima beveik visas išvardinti. Netoli Valkininkų viena šeima savo namuose klausėsi lietuviškų žinių, transliuojamų iš Kauno. Pro šalį einantys žmonės sustodavo pasiklausyti. Lenkas pareigūnas apkaltino šeimininkus uždrausta antivalstybine antilenkiška veikla. Byla atsidūrė teisme, bet nebuvo jokių faktinių įrodymų. Niekas iš lietuvių nepaliudijo apie susirinkimą, kurio ir nebuvo. Arba vargai mokantis lietuvių kalba. Neteko rasti medžiagos, kad koks nors su mokyklomis susijęs klausimas būtų buvęs išspręstas lietuvių naudai. Įvykių pasitaikydavo įvairių: Netoli Varėnos vienoje šeimoje rasta lietuviška knyga ir lietuvių kalba prirašyti sąsiuviniai. Nesunku suprasti, jog tai mokinio daiktai. Šeimininkų laukė baudžiamoji atsakomybė! Tačiau neaiškiomis aplinkybėmis neginčijami įvardyti įkalčiai valdžios įstaigoje prapuolė (gal lietuviai nudžiovė, gal humaniškai nusiteikę lenkai sunaikino). Teismas nebegalėjo nuteisti kaltinamųjų. Problemos supratimui, manyčiau, pavyzdžių užtenka.
Tai ar pastebėjote, gal net palyginote: už ką lietuviai lenkų ponų valdžios buvo žiauriai persekiojami, žeminami ir baudžiami savo tėvynėje Lietuvoje, už tą patį lenkai dabartinėje Lietuvoje daugeliu atvejų yra skatinami, finansiškai Lietuvos valstybės remiami! Ir jiems dar Lenkijos valdininkai padeda, netgi paremia, pavyzdžiui, tuos, kurie priešinasi Lietuvos teismų sprendimams! Manau kad anokia čia paslaptis: nešūkaus, tai gali prarasti kurių nors paramą. Nuostabą kelia kai kurie Lietuvos politikai, klausant kaip jie kalba iš tribūnos, galima pamanyti, kad jie nemoka lietuviškai ne tik kalbėti, bet ir skaityti. O pritaikius jau paminėtą analogiją, sakyčiau, jog matai žmogų Seimo tribūnoje, tik nesupranti kur jis protą paliko.
Argi dabar neaišku, kad visai be reikalo šūkaujama, kaltinami lietuviai tuo, kuo nenusikalto! Mes visi vienos valstybės piliečiai, jei ko nors trūksta, tai trūksta mums visiems. Iš kitos pusės pažiūrėjus, rasime ne vieną pavyzdį, kad lenkams sudaromos Pietryčių Lietuvoje, pavyzdžiui, mokyklose kur mokoma ne valstybine kalba, geresnės sąlygos, negu mokyklose, kuriose mokoma valstybine kalba. Iš pačių kitataučių ne kartą girdėjau, kad jie nežinoję ir nežino faktų, tikrosios padėties buvusiame okupuotame krašte iš kurio visomis išgalėmis buvo stengtasi (buvo?) išguiti lietuvybę, sulenkinti Lietuvos dalį. Tačiau ką kalbėti apie lenkus, jeigu kai kuriems lietuviams, o į akis krinta ypač politikai, – apie kalbamus dalykus trūksta elementarių žinių. Anot mano pažįstamo lenko, jeigu būtų žinoję, prieš palaikydami neteisėtus kitataučių reikalavimus, būtų geriau pagalvoję. Pokalbio dalyviai pabrėždavo, kad žinoti apie savo kraštą kiek galima daugiau yra būtina, bet reikia ir mokėti tomis žiniomis naudotis. Būna, kad ir žino, bet apsižvalgęs, kas aplinkui, neišdrįsta tomis žiniomis disponuoti. Visko dar pasitaiko. Todėl kalbėti apie žinias ir drąsą (!) jas pateikti, apie protingus poreikius reikia. Žmonių tarpusavio supratimas turi remtis ne emocijomis, o šalies įstatymais, tai seka iš žmonijos išminties.
Jau nuo senų laikų buvo žinoma: žinios kaip ir demokratija, prilygintina aštriam peiliui, kuriuo galima atsiriekti duonos ir pamaitinti alkaną žmogų, bet galima tuo peiliu jį ir nužudyti. Kartais atrodo, jog apie tai kai kurie Lietuvos politikai ir valdininkai nežino ar pamiršo. Todėl negalima sumenkinti, ar dar kaip nors nevertinti žinių. Manau, kad mokslui ir žinioms skirtos dienos paminėjimas prasmingas ir svarbus. Šioje veiklos sferoje nepaprastai svarbus bibliotekų, mokyklų, kitų švietimo ir kultūros įstaigų specialistų įnašas. Manyčiau, kad jų įnašas galėtų būti dar svaresnis, jeigu jų darbo politikai, kai kurie šalies vadovai nelaikytų podukros vietoje. Juk yra paskaičiuota ir paskelbta, kiek kartų Seimo nario atlyginimas, ministerijų vadovų atlyginimai yra didesni už bibliotekininko! Net nebepatogu įvardyti. Girdėjau sakant: naujai išrinktas Seimas išspręs problemą. Gal ir išspręs. Tik nejuda į priekį svarbios problemos sprendimas: siūlymai keisti Rinkimų įstatymą, sudarant visiems lygias sąlygas ir galimybes tiek rinkti, tiek būti išrinktiems, nesvarstomi, tarp politikų neranda atgarsio, nes tada dalis Seimo senbuvių, drįstu tvirtinti, nebebūtų išrinkti. Daugelis pripažįsta: Rinkimų įstatymas keistinas, bet nieko nedaroma. Visi žinome apie kai kurių socialinių sluoksnių varganą arba beveik varganą padėtį, bet nieko esminio nepadaryta ir nedaroma. O žmonėms reikia gyventi. Dilema: išmintis – poreikiai. Negi dar stokojama žinių... Todėl noriu dar kartą pabrėžti, kad su mažais atlyginimais, kokie yra kultūros (švietimo, sporto ir pan.) darbuotojų, galima sakyti, iš pašaukimo dirba kultūrai pasišventę žmonės, ir jie turėtų sulaukti didesnio dėmesio iš politikų, vyriausybės, bet, pirmiausia, iš savo vietos politikų, tiesioginių viršininkų, apskritai iš savivaldybių administracijų vadovų.
Atgal
.jpg)
(1).png)
