Kultūra
07 26. Irenos Vyšniauskaitės-Šuminienės gyvenimo ir kūrybos keliu...
Birutė Silevičienė
Apie Ireną Vyšniauskaitę - pedagogę, žurnalistę, Tėvynės pažinimo draugijos, Lietuvos mokytojų literatų „Spindulys“ draugijos narę jau rašiau „Lietuvos aido“ puslapiuose, pristatydama jos 2015 m. išleistą dokumentinės publicistikos knygą „Žmonės prie tunelio“.
Pedagogė, žurnalistė Irena Vyšniauskaitė-Šuminienė
Neseniai skaitytojus pasiekė antroji Irenos knyga „Kūdikis ant anglių krūvos“. Šioje knygoje autorė įamžino vienos lietuvių šeimos kelių kartų gyvenimo istorijas, prasidėjusias dar prieškario Lietuvoje ir tragiškai susiklosčiusias sovietinės okupacijos laikotarpiu.
Viršelį piešė pati autorė. Knygos iliustracijos, piešiniai, eilėraščiai – taip pat Irenos, jų pateikiu ir laikraščio skaitytojams.
Knygoje daug žmonių nuotraukų iš asmeninių albumų ar archyvų, dokumentų kopijų – to laikotarpio liudininkų.
Viskas kruopščiai surinkta, sudėta knygon. Skaudu skaitant prisiliesti prie tremtinių susiklosčiusių gyvenimų ir išgyvenimų, kaupiasi ašaros akyse. Tai mūsų tautos likimai, ėję per žmonių širdis, palikę gilius pėdsakus jų kartų gyvenimuose.
Knygos „Kūdikis ant anglių krūvos“ viršelis
Irena prisipažįsta: „Pusę amžiaus su viršum visos parašytos istorijos apie įdomius ar likimo nuskriaustus darbščius žmones man buvo pačios svarbiausios, ypatingos. Troškau iš praeities pasisemti stiprybės, apkabinti kito žmogaus skausmą, prisiglausti prie jo pasiektų pergalių ir keliauti netrypsėtais takais, keleliais savo gimtoje žemelėje. Norėjau, kad skaitytojas kartu su manimi keliautų, žiūrėtų, dairytųsi ir su nerimu klaustų, ar žino savo protėvių, tėvų, giminių istoriją, kurioje praeitis, ateitis ir dabartis pajaučiama ir suvokiama. Vis keliavau ir keliavau, lipdžiau ir lipdžiau, ieškojau pačių tinkamiausių žodžių, kurie buitį perkeltų į būties plotmę, kad istorijų apie žmones nenuplautų lyg smėlio jūros bangos“.
Ačiū mielai Irenai, taip įtaigiai nupiešusiai vežamų į Sibirą tautiečių keliones, jų patirtas nežmoniškas kančias ir išgyvenimus, parodytą prižiūrėtojų žvėriškumą, nužmogėjimą. Ypač sukrečia epizodas apie kelionėje gimdymo metu mirusios mokytojos ir jos vaikelio išmetimą iš vagono.
Knyga skirta neišsemiamai iš Tėvynės išvežtų ir kalintų lageriuose žmonių temai, jaunajai kartai, kad išgirstų, suprastų, žinotų ir pajaustų savo prosenelių, senelių ir giminaičių išgyventas kančias, patirtus pažeminimus vergiškoje tremtyje ir sugrįžus į gimtuosius namus.
Knygoje šalia archyvuose surastų dokumentų, gausu gyvų prisiminimų, nuotraukų. Greta nelengvo išgyvenimo, pilkos kasdienybės, mirties laukimo – norėjimas gyventi bei galėjimas išgyventi. Ji skirta skaitytojams, kurie, žvelgdami į visad neramų pasaulį, į besiblaškančius žmones, suprastų, kad tikrovė kartais sukrečia, nes okupantų ar teroristų sugriauti namai ir žuvusios ar bėgančios iš gimtinės Motinos su vaikais – visai greta mūsų.
Mūsų atmintis
Skiriama tremtiniams
Atrodo – nieko amžino nėra –
kasdien kažkas pranyksta erdvėje...
O vėjai keturi vis pelenus nešioja,
tik mūsų atminties jie neužkloja.
Nepamirštas kol kas – nė vienas...
Laiko upėj drumzlinoj
dar tebeplauko kančių dienos...
Akimirka teisybės
Ilgai laukta
akimirka teisybės
visuomet ateina.
Šešėliai praeities,
nušvitus saulei
kaip ant delno.
Tiktai tiesos
momentų pripažinti
nusikaltėliai privengia.
Negailestingus, šiurpius
enkavedistų, stribų darbelius
tamsiausios naktys
stropiai dengė.
Tėvynė jau laisva,
suglauskime pečius.
Viešumas kaltininkams
tebūnie baisus.
Be namų
Tremties dienai atminti
Juodi paukščiai iš baisiojo laiko suskrido
netikėton kelionėn išlydėt šautuvais.
Nebeliko namų, tiktai sielvartas rymo
prie šunelio būdos, ties baltaisiais beržais.
Išsinešti galėsim tik negimusį vaiką,
jis kol kas dar ramus – po širdim, po širdim.
Basomis ištapsensim į stingdantį laiką
lyg karste – gyvuliniam vagone mus gabena tolyn.
Nebeturim namų, nebeturime nieko,
tiktai svetimą kelią, naktų daug juodų...
Nesvetingi laukai, nežinomos šnekos.
Plaukia plaukia pro šalį minia svetimų...
Gyvenimo sūpynėse
Skirta Birutei Medinienei
Tavo gyvenimas – sūpynių sūpavimas
nuo pakilimo iki kritimo.
Kyli aukštyn ir vėl nusileidi
tai į žemę, tai į dangų.
Tavo gyvenimas – pilnas laukimo,
tau duoto negailestingo likimo...
Iš šalies tolimos
Sugrįžusiems iš tremties
Vėl vėjai svetimi
mus į namus išlydi.
Gimtinėn traukiam
vaikais vedini.
Prie mūsų ežerų
purienos jau pražydę.
Savam kieme
žalioj žolėj stovėsime basi.
Nors niekas mūs nelaukia
ir nepasitinka,
tik tėviškės tyvuliuoja ežerai
ir dangumi baltučiai
debesėliai plaukia plaukia...
Dievuliau,
Atpirkėjau,
kaip namuose gerai!
Viltim sugrįžti atgalios
mes nugalėjom kančią.
Širdim – tikėjimo pilna pilna.
O, Viešpatie, mes tėviškėn sugrįžom!
Dievuliau brangus, mes vėl čia!
Pavasaris gimtinėje
Vėl pavasaris,
vėl neramu. Čirška, klega
pulkai vyturių.
Žydi sodai,
žaliuoja laukai,
supas saulėj
beržų žirginiai.
Nesugriovė
vėtros namų,
neatšaldė
širdies sužeistos
rudens darganos,
speigas žiemos.
Nesišiaušia
pikti vandenai.
Vėl po žolę
bėgioja vaikai.
Visos viltys –
gimti Vasaknai.
Atgal
.jpg)
(1).png)
