Kultūra
07 16. Ad astra
Dr. Algirdas Kavaliauskas
Oratorė kalbėjo apie žmogaus siekį pakilti, pakilti virš pilkos kasdienybės, virš negandų, į tolius...Nuo aktų salės scenos buvo pasakyta daug gražių žodžių gimnazistams ir jų pedagogams, kalbėta apie jauno žmogaus užbaigtą vieną etapą ir kartu beprasidedantį kitą - naują pradžią, kurią reikės suprasti ir pažinti. Žinoma, reikia pasidžiaugti užbaigtais darbais, tuo, kas pasiekta. tačiau mintys sukosi apie laukiančius naujus gyvenimo išbandymus. Kalbėdamas vienas oratorius svajojo, kad norėtų pakilti aukštai aukštai iki žvaigždžių, tik kaip tai padaryti, kai vietoje sparnų yra rankos. Kaip pačiam pakilti virš žaliuojančių laukų ir lyg iš šalies pamatyti save, trokštantį geriau suprasti, ir mokėti kitam padėti. Juk tam ir mokomės, kad galėtume kitam pagelbėti. Gyvenimo kelyje pasirenkami jį nušviečiantys įvairūs orientyrai, vadinami ir žvaigždėmis. Mintys lekia ad astra. Vieno literatūros kūrinio herojus, prieš surasdamas kelią į tolius, ieškojo ir surado in via sui – kelią į save. Suradimas padėjo atsiplėšti nuo žemės ir kilti ad astra... Žmogui vis norisi daugiau, toliau, aukščiau.... Galima sakyti, kas valandinė, kasdienė, amžina olimpiada...
Po emocingos literatūros mokytojos ir prasmingos įstaigos vadovės kalbos, užbaigusios oficialią renginio dalį, lakios fantazijos gimnazistai dar skraidė padebesiais, bet dauguma jau vaikščiojo žeme ir klegėdami traukė į sporto salę, kur vietiniai muzikantai kvietė šokiams ir žaidimams.
Mokytojai neskubėjo, šnekučiavosi, juokavo. Vienam kolegai pasirodę, kad sugebėjusio virš žemės pakilti herojaus, apie kurį nuo scenos kalbėjo jausmingas oratorius, prototipas buvo čia pat, gretimais, visada ginantis vaikus, kurių interesai, išskyrus tėvus, tikrovėje mažai kam rūpėjo.
Ar rūpesčiai gali padėti atitrūkti nuo žemės, samprotavo vienas, jam paantrino kitas, kuriam pritarė ir žilagalvis, jau išlydėtas į užtarnautą poilsį, kolega, lyg atsakydamas pafantazuoti mėgstančiam kolegai. Visi pasidžiaugė linksmais, dar didesnių rūpesčių nepaženklintais gimnazistų veidais bei pakilia jų nuotaika. Mokytojas pažinojo visus ir mylėjo kaip tikrus savo vaikus, nes ir tie, ir tie pasižymėjo savo jaunatvišku maksimalizmu ir stebėtinu naivumu. Bet tikrovė tą naivumą po truputį visiems išgarina ir palieka nežinomybėje po kojomis nebejaučiantys tvirtų, nušlifuotų, nulakuotų parketų, ant kurių buvo saugu ir lengva žaisti krepšinį ar suktis svajingo valso sūkuryje. Gyvenimas ne žaidimas ir ne šokis, o kad jį žmogus nugyventų tėvų, draugų, pažįstamų džiaugsmui, reikia jausti tvirtą pagrindą po kojomis. Daugumos nuomone, tas pagrindas – žinios.
Muzikos garsų nešamas ir pats mokytojas sušoko lėtą valsą su kolege, kurios auklėjamosios klasės pusė ugdytinių jau buvo pasiruošę išvažiuoti studijuoti į užsienio universitetus. Dėl to tėvų nuomonės skyrėsi: vieni sakė, jog tai geras sumanymas, kiti abejojo, treti nepritarė. Viešai paskelbta statistika rodė, kad ministerija atsižvelgė tik į įstojusius į šalies universitetus, todėl bendras ugdytinių išprusimo vidurkis gimnazijos buvo nenatūraliai mažinamas. Maždaug kaip mokytojo jaunystės laikais, kai buvo bandoma diskutuoti: bilingvizmas – palaima ar prakeikimas? Žinoma, pasirinkimą lėmė ne diskutuotojai... Paskelbti ne pagal gerai apgalvotus ir parinktus kriterijus edukaciniai vidurkiai mažai ką sakė, bet vis dėlto yra mėgstančių lyginti paskelbtus skaičius.
Mokytojas išėjo į lauką. Buvo maloni šilta tikrosios vasaros pradžia, šiose vietose, manoma, prasidedančia su Joninėmis, kurių šventimas visiems patinka; ypač paparčio žiedo ieškojimas, nors niekas net iki paryčių ieškodamas neranda to išsvajoto žiedo. Daug ko neranda, nesuranda nuo ko ir kaip atsispirti, kad bent kiek nuo žemės atsiplėštų ir ryškiau pamatytų tolimos žvaigždės šviesą. Jaunystėje visi kelia galvas, pasak lotynų kalbos mokytojo, žiūri ad astra – į žvaigždes, į tolimas žvaigždes, kuo tolimiausias žvaigždes ir svajoja, nors dažnas nenutuokė, kas bus pasiekus tikslą. Gal išgyvens palaimą ir ne vienas džiaugsis malonumais, besidalindamas jais su artimu žmogumi. Tokia daug žadanti atrodė tolimos žvaigždės šviesa, Kerėte kerėjo tie lotyniški žodžiai– ad astra, bet kaip prie jų reiškiamos esmės bent kiek priartėti. Kalbama, kad jų vadovė pasiekė tikslą, įgyvendino svajonę. Juk jos svajonė buvusi aspirantūra, disertacija... Ad astra – tai viliojo studentę. Bet kažkas atsitiko, kad gimtasis kaimas, gimtosios vietos naujai ir patraukliai sušvito viliojančia žvaigždžių šviesa...
Mokytojas paėjėjo link parko pradžioje įrengto suoliuko ir atsisėdo priešais didelį raudonai pražydusį rožių krūmą. Suoliukai buvo potankiai išrikiuoti palei keliukus ligi pat plačių gimnazijos laiptų. Esančius atokiau globojo išlakių pušų giraitė, pamėgta genių ir voveraičių bei teikianti karštą vasaros dieną ramybę ir vėsą. Čia ir gėlių buvo rečiau matyti. Senbuviai pasakojo, kad iš pradžių su rožėmis buvę vargų: kiek jų kelmų pasodina, tiek po kurio laiko kažkas iškasa ir išsiveža. Pasisavindavo ir kitokių gėlių, sargas nenusaugodavo, bet gimnazijos direktorės pastangomis, nugvelbtų gėlių vietoje po kurio laiko lyg niekur nieko vėl žydėjo gėlės. Metams bėgant žaliojoje vejoje prieš gimnazijos fasadą atsirado sidabrinės eglaitės, kurių, deja, laukė rožių likimas. Direktorė su pagalbininkais nenuleido rankų, Po kurio laiko žaliosios gražuolės vėl malonino praeivių akis. Tiesa, prieš naujuosius kalendorinius metus tai viena, tai kita eglaitė dingdavo, bet pavasarį tose vietose vėl gražuolės žaliuodavo. Matydami kas dedasi, gimnazijos aplinka labiau rūpinosi ir mokiniai. Tada kažkas ir pasakęs, kad taip gražu visą laiką būtų, reikia pakilti virš buvusio... Kas tas buvusis, buvo palikta spręsti kiekvienam, bet daugiakalbėje gimnazijoje dėl to kokių nors nesusipratimų neįvyko.
Netgi ant plačių gimnazijos laiptų įvairiuose induose augančios gėlės sudarė skoningas kompozicijas ir nors jos atrodė gana trapios, bet niekieno neužkliūtos, akis malonindavo iki pirmojo sniego. Ką padarysi, kad dar reikėjo kai ką saugoti: jei ne nuo savų, tai nuo svetimų – gimnazija buvo pačiame miesto geografiniame centre ir visokiausių praeivių ne tik dieną, bet ir vėlyvą vakarą čia užteko.
Dar nebuvo užbaigta mokyklinio objekto statyba, kai būsimos naujos bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos vadovu paskiriama jauna energinga iniciatyvi, patyrimo įgijusi dirbdama kitos mokyklos mokymo dalies vedėja, pedagogė. Žmogus kilęs iš šių vietų, gerai jas pažįstantis. Ji rūpinosi statybose pasitaikiusių trūkumų šalinimu, aplinkos sutvarkymu, mokinių ir pedagogų kontingento komplektavimu. Ir, svarbiausia, visur suspėdavo!
Direktorės ir jos komandos dėmesio centre pirmiausia buvo augantis žmogus – besiformuojanti visapusiška asmenybė ir su ja dirbantys pedagogai, kaip sąveikaujantys ir vienas kitą įtakojantys subjektai, besimokantys vieni iš kitų ir vienas kitą praturtinantys žiniomis, gyvenimo patyrimu, nuovoka ir, žinoma, jaunatviškumu ir žingeidumu. Įstaigoje visą laiką buvo mokoma ir mokomasi, o darbo kokybei visada skiriamas ypatingas dėmesys.
Dar statybų metu direktorė kalbėjo su statybininkais, tarėsi su jų viršininkais, konsultavosi su statybų ekspertais, tikrino atliekamus darbus ir galiausiai išsakydavo įvairias kritines pastabas. Tai buvo laikai, kai svarbiame objekte visi darbai būdavo atliekami tik kokybiškai. Apie tai liudijo statybų dokumentai. Taip viskas gražiai surašyta ir ekspertų gerai įvertinta, o realybėje buvo kitaip. Ne tik stogas, sienos, komunikacijos prašėsi taisomos. Apžiūrėdama sporto kompleksą, vadovė pastebėjo, kad krepšinio aikštelės vielinę tvorą laikantys stovai vietomis blogai įtvirtinti, tad jaunimui sportuojant nelaimė čia pat tykojo. Ji paprašė statybos vadovo stovus sutvirtinti, bet dienos bėgo, o niekas nebuvo padaryta. Kaip tik tuo laiku į statybvietę atvyko pats visos grandiozinės statybos valdybos viršininkas. Tai ne juokas, nes strateginio objekto statytojai buvo status in statu, tad jų viršininkas šiame krašte buvo visagalis. Po gamybinio pasitarymo, direktorė paprašė visagalį valdininką kartu nueiti prie dar nebaigtų tvarkyti sporto žaidimų įrengimų. Suprantama, kad visagalį lydėjo geras tuzinas kitų viršininkų. Direktorė truputį palypėjo pynučių tvora ir visų viršininkų akivaizdoje tvora su pedagoge virto... Daugumą stebino ne pats akivaizdžiai parodytas darbo brokas, o pedagogės drąsa šitaip pasielgti galingojo akyse. Buvo manančių, kad kitą dieną jau bus paskirtas naujas direktorius. Bet kitą dieną krepšinio aikštelė buvo iš naujo ir gerai aptverta.
Statant mokyklos oranžeriją buvo pažeistos projektinės normos. Kai nurodyti trūkumai ir po kurio laiko nebuvo pašalinti, direktorė oranžerijoje įsirengė darbo vietą ir pareiškė, kad niekur neišeis, kol trūkumai nebus ištaisyti. Statybininkai suprato, kad tai jau maži juokai. Ištaisė. Bet vėl nauja bėda: baseino plytelės vietomis blogai priklijuotos ir atšokusios, suskylinėjusios ir į jas mokiniai galėjo susižeisti. Kai baseiną stačiusiam viršininkui buvo akivaizdžiai pademonstruotas jo pavaldinių darbo brokas, jis supykęs paaiškino, kad direktorei nerūpi statybininkai, nes už darbe nurodytus trūkumus jie negaus premijų. Tai bent dilema: statybininkų premijos ar vaikų sveikata... Rimtos bėdos dėl statybininkų kaltės pasirodė neįrengtuose pastato pusrūsiuose. Statybininkai kalbėjo, jog pradžioje jie džiaugėsi, kad objekto vadovė mokytoja, kuri, jų manymu, ne kažin ką teišmanys apie statybas. O direktorė rado ir daugiau taisytinų dalykų. Visi žinojo: dėl vaikų ji nė per nago juodymą nesitrauks. Gal atsitiktinai, o gal ir ne, iš kažkurio aukšto į direktorę atskriejo kastuvas. Atlėkė nežinia iš kur kaip kokia strėlė... Vikri moteris išvengė traumos. Panašių atsitikimų buvo ne vienas ir ne du., bet veikliai moteriai, padedamai mokinių tėvų ir kai kurių pedagogų, pavykdavo išspręsti vaikų naudai kilusius nesusipratimus.
Didelio komplekso ir konkrečiai miesto statybose daugumą statybininkų sudarė šauktiniai kariai iš Vidurinės Azijos. Vienoje statybvietėje stovėjo atvežta geriamo vandens cisterna. Vieną karštą dieną, sunerimę kariai, kažką tarp savęs kalbėjosi gimtąja kalba, nes kitaip nemokėjo, ir negėrė vandens iš cisternos. Vienas karys laužyta svetima kalba kažką aiškino karininkui, ant kurio pečių puikavosi dvi didelės žvaigždės. Karininkas pasėmė metalinį kaušą vandens iš cisternos ir liepė kareiviui gerti, o kad tas negėrė, tai pradėjo kareivį mušti, visų akivaizdoje kumščiais daužyti, o parblokštą ant žemės spardyti. Incidentą pamatė direktorė ir stojo ginti daužomo kareivio. Karininkas prieš energingą moterį atlyžo, aprimo. Paaiškėjo, kad cisternoje plaukiojo žiurkės, o buvo ir nuskendusių...
Be direktorės pastangų nebūtų buvę padaryta net tai, kas priklausė pagal projektą. Tas pats tvarkant pastato vidų: koridoriai, klasės, aktų ir sporto salės. Gimnazistai, išskyrus baseiną, tik nepalankiu oru sportuodavo sporto salėje, o šiaip jau užsiėmimai vykdavo lauke. Prie gimnazijos tarp pušų natūralioje lomoje buvo įrengtas amfiteatras, su bėgimo takeliais, šuolių į tolį ir į aukštį sektoriais bei kitais mokiniams sportuoti pritaikytais dalykais. Jame tik sėdimose vietose tilpo virš tūkstančio žiūrovų.
. Amfiteatre vyko dauguma gimnazijos švenčių, sportinių varžybų bei kitokių renginių. Mokslo metų pradžioje jame susirinkusius gimnazistus ir jų tėvelius sveikino savivaldybės vadovai, dviejų skaitlingiausių miesto religinių konfesijų dvasiniai lyderiai, kiti miestui nusipelnę įžymūs žmonės. Po jų prasmingų ir gražių žodžių bei direktorės baigiamosios trumpos kalbos, paskutinės gimnazijos klasės augalotas vaikinas paimdavo pirmokėlę su skambučiu ant rankų, pasisodindavo ant peties, ir vedė visus iš amfiteatro – mokyklinis skambutis visus kvietė prie savų darbų. Išgryninus gimnaziją, kai joje nebeliko pirmo ir antro koncentrų mokinių, buvo kuriamos ir sukurtos naujos tradicijos. Edukacinėje įstaigoje virte virė pilnavertis darbas. Praėjusiame šimtmetyje buvo sakoma: mokykla moko gyventi. Požiūris keitėsi: mokymasis ir visa veikla gimnazijoje ir buvo gyvenimas. Arba štai mokslo metų baigimo proga amfiteatro viduryje paskutinio valso garsų nešami sukasi abiturientai. Skamba nuotaikinga muzika, švyti linksmi jauni veidai ir tėvų akyse dėkingumas gimnazijos pedagogams, kurių paruoštas jaunimas sėkmingai toliau mokysis.
Daug malonių prisiminimų užplūdo sėdintį ant suoliuko ir galvojantį apie gyvenimo mokytoją – švietimo įstaigą, kurioje jaunas žmogus gyvena ir tobulina bei praturtina savo gyvenimo įgūdžius, potyrius. Mokytojas mintimis keliauja po gimnaziją. Jos vadovybei teko kariauti dėl choreografijos salės įrengimo, kurioje, pasibaigus užsiėmimams, sustatomi stalo teniso stalai ir mažojo kamuoliuko mėgėjai ne juokais lieja prakaitą.
Sporto salėje nesiliauja plumpsėję kamuoliai, o aktų salėje gausu renginių: mokyklos šventės, įsimintinų datų minėjimas, susitikimai su svečiais ir kt. Į stambius renginius susirenka vietinių ir svečių iš užsienio tokia gausybė, kad renginys iš anksto planuojamas miesto kultūros centro salėje. Stengiamasi, kad išvykusius trauktų vietos, kur buvo augta, svajota, pradėta suprasti gyvenimą... Po nuotaikingos programos salėje, šventės dalyviai persikelia į čia pat tyvuliuojančio ežero pakrantę, kur abiturientai savo iš anksto padarytuose popieriniuose laiveliuose uždega žvakeles ir nuo pontoninio tilto paleidžia juos į ežerą. Vėjelis neša šviečiančius laivelius tolyn, sutemas virš ežero žvakelių šviesoje darydamas paslaptingomis, kaip ir jas paleidusių jaunų žmonių svajones, kurias įgyvendinti jiems reikės ryžto ir žinių. Žvaigždelės virš vandens ir danguje, bet jų nepasieksi, jeigu nepakilsi. Ir kyla abiturientai į pirmą tolimesnį ir sudėtingesnį skrydį. O kad neištiktų Ikaro likimas, reikia žinių. Žinių visur reikia. Anot pačių statybininkų, dar prieš pradedant statyti mokyklą, jau tada jos projektas nebebuvo naujas, bet nebepakeičiamas. Direktorei, sumaniai bendradarbiaujant su visagaliais statybų vadovais, pavyko nemažai ką pakeisti, pagerinti, patobulinti, papildyti, pataisyti. Ir taip metai iš metų, įveikiant įvairias kliūtis, trukdžius, buvo gerinama mokinių materialinė bazė – lyg starto aikštelė kylantiems į žvaigždes.
Atrodė ruošėsi svarbiems startams ir šalia pagrindinio įėjimo į gimnaziją prisėdusi bronzinė mokinio skulptūra, įnykusi į atverstą knygą, nuo kurios nė sekundėlei neatitraukė žvilgsnio, nors akimirką nežvilgtelėjo, nepasigerėjo gražiomis aplink ją žydinčiomis gėlėmis. Skulptūrą dažnas matė pavyzdžiu ruošiantis siekti savojo tikslo.
Už skulptūros gimnazijos baseino geltonų plytų siena. Vaikai mėgo paplaukioti, kai kurie šiame baseine ir plaukti išmoko. Už baseino – sauna. Patogumais patenkinti buvo ir maži, ir dideli. Tačiau radosi šnairuojančių,– ar tik ne per gerai vaikams šioje mokymo įstaigoje?! Kai prasidėjo taupymo vajus, tiesos ieškotojų geradarių pastangomis baseiną ir sauną uždarė – elektros ir vandens ekonomija. Ir kitokių apribojimų, susijusių su įstaigos biudžeto mažinimu, buvo apstu. Vietos valdžia sugebėjo gimnazijos bendruomenės bei kitų gyventojų nepasitenkinimą nukreipti nuo savęs į šalį: vietoj baseino būsianti įrengta šiuolaikinė skaitykla, kad tik turėtum noro čia lankytis ir ilsėtis, o žinios pačios į galvą plauks. Radosi abejojančių – ar tai ne apgaulė, o kas nutuokė, dėl šventos ramybės tylėjo. Nebuvo užmiršta, kad prieš vėją nepapūsi. Nei moderni, nei jokia kita nauja skaitykla neatsirado. Baseiną su jo priedais sunaikino, o jo duris kaip reikiant užrakino ir taip sumaniai išsprendė problemą. Nors bendruomenė palaikė direktorę, kuri nuėjo kryžiaus kelius, bet nieko nelaimėjo, nes aukštesni finansininkai kažkur išgarino baseino pertvarkymui skirtus pinigus. O kad įstaigos vadovybė ieškojo teisybės, už tai, kai kurių tėvų įsitikinimu, metų gale įstaigai nebeatsirado pinigų, reikalingų padidėjusių šilumos kainų skirtumui padengti. Artėjo dideli nemalonumai, Damoklo kardu pakibę virš įstaigos vadovo galvos. Sužinojęs apie tokią valdžios savivalę, vienas verslininkas surado trūkstamas kelias dešimtis tūkstančių litų. Valdžia mokėjo pažadėti, ir pažadų netesėti.
Ko jau ko, o trukdžių žmonėms užtenka. Džiaugėsi bendruomenė gimnazijos valgykla, kurioje dirbo savo darbą gerai išmanantys specialistai: maistas visada šviežias, skanus. Patys gamino iš šviežių produktų: virė, kepė po kelis ne tik pirmus, antrus patiekalus, gamino įvairių salotų užkandžius... Kepė įvairių bandelių, riestainių, virė spurgų, kurios, rodėsi, pačios prašėsi į burną. Ir tokią, mokiniams visada šviežią, kokybišką ir skanų maistą ruošiančią valgyklą jau ne vieną kartą bandyta uždaryti! Pagrindas: anoniminiai skundai ar dar kieno nors koks nors išgalvotas pretekstas. O kiek tikrinimų! Skundai nepasitvirtino. Vaikų tėvai tai pavadino konkurentų pramanais, biznio ir valdančios viršūnėlės suokalbiu prieš vaikus. Ir taip ne vienerius metus unum et idem. Bendruomenė palaikė direktorę, ginančią vaikų interesus ir nuėjusią ilgus kryžiaus kelius – ultra vires, kol pagaliau sensus communis laimėjo. Bet kiek tai atimta laiko ir prarasta sveikatos!
Ne taip seniai tai buvo pati didžiausia mokinių ir pedagogų skaičiumi miesto mokykla, išlaikiusi laiko išbandymus ir piktavalių užmačias, atsiradusias dėl vienų naivumo ar kitų kvailumo bei nuo taedium vitae, kurių užteko ne tik sostinėje.
Trečiame aukšte pagal direktorės idėją istorikai įrengė mokyklos muziejų. Apsilankę jame sužino ne tik mokyklos istoriją, bet ir randa žinių apie mokinius, mokytojus. Talpinamos miesto, apskrities, šalies, tarptautinių olimpiadų, konkursų, viktorinų laureatų nuotraukos, naujų iniciatyvų pradininkai, novatoriai.
Bendruomenė vertino gimnazijos vadovybės pastangas gerinti ir gražinti aplinką: kiekviename gimnazijos aukšte ir klasėse, šalia paveikslų, nuotraukų ir portretų, žydėjo gėlės ar žaliavo gražūs žalumynai. O ir ant sienų kabantys profesionaliai nutapyti paveikslai, portretai, peizažai, natiurmortai buvo darbų mokytojų ir jų auklėtinių kūriniai. Viskas jų pačių rankomis. Ir ne bet kokie kuriniai: tarp žalumynų stebino vienas kitas tableau vivant. Pats įvairialypis įvairiabriaunis gimnazijos bendruomenės gyvenimas buvo tableau vivant.
Šventės metu, išgėrus po šampano taurę, kaip tada buvo priimta, vienas aukštas svečias direktorės pasiteiravo, kaip su žvaigždėmis, apie kurias ji anksčiau kalbėjusi. Sekretorė padavė laikraštį su buvusio mokinio straipsniu: pasiekusi žvaigždes ji savo ugdytiniams rodė nelengvą kelią, kelią ad astra.
Ir jaunimas įstengia pakilti aukštai ar labai aukštai, bet tik artėdami prie žvaigždes supranta, kad po žemę jie vaikščiojo apšviesti ir šildomi savosios žvaigždės. Jie nepamiršo visų gerbiamą gerai pažįstamą pedagogę ir politikę, kuri nuo mažumės tėvų išauklėta taip, kad visada ir visur svarbiausias būtų žmogus. Gyventojai matė šitą jos savybę ir vertino. Ne vieną kartą buvo išrinkta į vietos savivaldos tarybą. Pirmasis miesto meras įstaigos vadovę, tarybos narę, pedagogę kvietė sutikti būti skiriamai miesto mero pavaduotoja. Juo labiau, kad tada, pasibaigus vietos savivaldos tarybos kadencijai, įstatymas leido buvusiam mero pavaduotojai grįžti į ankstesnes pareigas. Direktorė net nesuabejojusi, mandagiai atsisakė garbingų pareigų, nes apie ją aplinkui žiebėsi ir švytėjo mažos žvaigždutės, kurioms reikėjo padėti pakilti ad astra. Nestokoja sunkumų žmogaus kelyje, bet jis įstengia pakilti virš visų negandų. Ir pedagogai padeda savo ugdytiniams atsiplėšti nuo žemės ir kilti ad astra, tuo pačiu vaikščiodami žeme tarp žvaigždžių, kurios gal ne visada pastebimos, ir šviečiančių žvaigždžių danguje, kurios čia artėja, čia tolsta.
***
status in statu (lot) – valstybė valstybėje
taedium vitae (lot.) nuobodulys
tableau vivant (pranc. )- gyvasis paveikslas
sensus communis (lot) sveikas protas
ultra vires (lot) daugiau, negu leidžia ribos
unum et idem (lot) vienas ir tas pats
Atgal
.jpg)
(1).png)
