VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

05 10. Anapus saulės laikas - sąžiningiausias kritikas: meno kūrinio atsiradimo paslaptis

Dr. Egidijus Mažintas

Žmonės skiriasi vieni nuo kitų gyvenimu, o mirtimi yra vienodi. Nelabai svarbu, ar menininkas, piešdamas paveikslą ar kurdamas skulptūrą, ar asmenys, patarnaujantys mišiose, ar padedantys mirštantiems žmonėms nuoširdžiai įsitraukia į šį abipusiai svarbų procesą. Jau pats dalyvavimas, buvimas šalia mirštančiojo yra svarbus. Labai gražu, kai per Kūčių stalą lietuvių šeima prisimena mirusius, užtaria ir pagalvoja apie juos. Savo knygoje ,,Ryšys“ (The Link) britų dailininkas M.Manning‘as pripažino, kad, tapydamas ar piešdamas savo paveikslus, bendrauja su mirusiais. Yra didesnė dalis menininko kūrinių, kurių idėjas ir temas, spalvas, konstrukcijas diktavusios mirusiųjų dailininkų dvasios. Taip bent tvirtino dailininkas. Britas taip komentavo savo kūrybinę laboratoriją: ,,Kaip aš prašydavau, kad Albrechtas Durer (garsus viduramžių dailininkas) pieštų per mane. Faktas, kad asmuo, su kuriuo aš norėdavau bendrauti, nekalba angliškai, aiškiai nėra kliūtis“. Keista, kad M.Manning‘as patvirtino, jog buvo problema, kaip, tapant daugelio tų seniai išėjusių Anapilin garsiausių menininkų paveikslus, panaudoti spalvas (P.Picasso buvo reikšminga išimtis). Bet tas sunkumas, kaip neparadoksalu, gali būti ženklas, kad bendravimas tarp M.Manning‘o su mirusių menininkų Dvasiomis buvo tikras. M.Manning‘o telepatinio meno kolekcija atrodo gana autentiška. Bet ar iš tikrųjų ji buvo sukurta geriausių praeities dailininkų, po mirties panaudojant britą M.Manning‘ą kaip mediumą? Tie darbai būdavo nutapomi labai greitai, per pora valandų be jokio išankstinio eskizo. Yra dvi ,,telepatinių menininkų“ rūšys. Yra tokių, kurių tapybos darbai, piešiniai, literatūros ir muzikos kūriniai yra sukurti seniai mirusių menininkų. Kompozitorius ir dailininkas M.K.Čiurlionis mums paliko daugiau mįslių negu atsakymų, kaip jis kūrė savo mistiškus, ypatingai sudėtingos filosofijos ir kitų kultūrų aidų kupinus paveikslus. Juk lietuvių genijus mūsų Čiurlionyje prabudo jau sulaukus garbaus trisdešimtmečio ir susirgus sunkia psichine liga. Kai žmogus kalba su Dievu, mes tai vadiname malda, o kada Dievas kalba su menininku ar eiliniu piliečiu, mes kažkodėl tai vadiname Šizofrenija. Kaip ir M.K.Čiurlionis yra saujelė vaizduojamojo meno atstovų, panašiai piešiančių ar tapančių portretus, kuriuos jie „mato mintyse“. Kokius įrodymus tų visai skirtingų menininkų grupių pateikia arba kaip perteikia gyvenimą po mirties? Tam tikru mastu atsakymas į klausimą priklauso nuo meninio įsitraukimo į šią veiklą. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje britų Metju Manning‘as (jį netrukus menotyrininkai pakrikštys hileriu), tada dar paauglys, tęsė tuo metodu, kuriuo matyt tapė ir lietuvių genijus. Britas skirtingai nuo Čiurlionio pradėjo meninę veiklą jaunystėje, kas vėliau tapo milžiniška kolekcija tapybos darbų, piešinių ir eskizų, kuriuos ,,per jį“ sukūrė tokie skirtingi menininkai, kaip L.da Vinci, C. Monet, O.Beardsley, B.Potter, P.Klee ir Pablas Picasso. Manning‘as nepuola į transą, kad sukurtų paveikslus; jis paprasčiausiai sutelkia dėmesį į menininką, pasidėjęs po ranka eskizų sąsiuvinį su pieštuku, plunksnakočiu ar teptuku. Tačiau britas prisipažino daug vargęs su ispanų kilmės prancūzų dailininku. „Ne vienas su kuriuo bendrauju, neišvargino taip stipriai kaip Picass‘as“, - prisipažįsta Matju. – „Jau po kelių minučių, laiko, kurio jam reikia, kad nupieštų vieną piešinį, aš jaučiuosi pavargęs ir negaliu darbo tęsti mažiausiai 24 valandas“. Knygoje ,,Ryšys“ Manning‘as aiškiai formuluoja savo dvasinį bendradarbiavimą su P.Picasso: ,,Pirmą darbą iš Paryžiuje gyvenusio menininko gavau 1973 m. liepą, praėjus trims mėnesiams po jo mirties. Aš specialiai paprašiau nupiešti piešinį man.“ Bet tokios pat vertės yra aiškinimas, kad Manning‘as nesąmoningai repetavo ar treniravosi apgaudinėti, savo meninėmis pastangomis sukurdamas keletą pavyzdžių. Po visko jis ėmėsi ,,telepatinio meno“ ir saviraiškos, tikėdamasis nukreipti savo paties vidinį konfliktą į mažiau griaunantį kelią negu ypač nevaldomas bildukas, kuris kankino jį ir jo šeimą keletą metų. Vėliau subrendęs M.Manning‘as faktiškai atsisakė to, ką kalbėjo jaunystėje. Ypač minties, kad jis turėjęs ryšį su mirusiųjų dvasiomis. Devintojo dešimtmečio pradžioje jis sakė: ,,Aš niekada nesu tvirtinęs, kad mano piešiniai buvo susiję su mirusiais dailininkais... Aš jaučiau, kad paprasčiausiai suderindavau save su begaline įkvėpiančia jėga, sukurta visų pirma menininko. Štai kodėl daugelis mano piešinių yra tik kopijos, kartais nelabai geros, piešinių, kuriuos jau buvo nupiešęs dailininkas“. Toks pareiškimas, pilnas jo išganingos teisybės, yra lygu išsižadėjimui. Tokios abejonės savo teisumu niekada nekilo Londono mediumei tapytojai Korelai Polge, bet ji net ir neapsimetinėja, kad tęsia žymių mirusių dailininkų darbą. Jos specialybė yra piešti portretus visai eilinių mirusių piliečių, ir ji piešia juos ne pagal fotografijas, ne pagal kokius nors kitus atvaizdus, bet jausdama jų buvimą ,,šalia esančia dvasia“. ,,Aš tiksliai žinau, ką piešti“, - yra sakiusi ji, - „visai apie tai negalvodama. Tai darau nevalingai, kaip kvėpuoju ar vaikščioju.“ Korela Polge iš tikrųjų mokėsi tapti dailininke, nors, tikra ironija, penktąjį dešimtmetį būdama studente, ji buvo labai vidutiniška portretistė. Viena istorija nusipelno, kad ją papasakočiau. Paveikslo tapymo procesas palietė tiek daug dvasių laukiančių žmonių, kurie byloja apie tam tikrą ir paslaptingą ryšį tarp mediumų ir mirusių menininkų, stipriai paremdamas hipotezę, kad spiritistų tikėjime išgyvenimai po mirties yra realūs ir turi tam tikros tiesos. Fokso (Fox) mediumų kambaryje, jo name Koplorne, Vakarų Sasekso grafystje, aliejiniais dažais tapytas tokio pobūdžio portretas, kuris galėtų kaboti tvirtovėje Wild‘o Bill‘o Hickock‘o ir Doc‘o Holliday‘o laikais. Apie tai, kaip Karela Polge tapo paveikslus, aprašoma jos biografinėje knygoje „Nepaprastas mediumas“ (Medium Rare). Vienas iš jos pozuotojų tuo metu rašė knygą apie buvusį Jungtinių Tautų generalinį sekretorių Dagą Hammarscheld‘ą, kuris paslaptingomis aplinkybėmis žuvo 1961 m. Korelos pozuotoja jautėsi dvigubai nusivylusi, nes per kitą mediumą ji Hamarcheeld‘o dvasiai buvo sakiusi, kad turės telepatinio dailininko pieštą jo portretą. Iš pradžių jai atrodė, kad ji pakliuvo ne pas tą telepatinį dailininką, kol Korela Polge jau buvo bebaigianti piešti portretą, ir jo užsakovė pamatė, kad ji nupiešė ne suaugusio Hamarcheeld‘o - valstybės veikėjo, o vaikystės metų portretą. Tapytojos piešinyje pozuotoja atpažino Hamarcheeld‘ą, kokį ji buvo mačiusi nuotraukoje, kai jam 1907 m. buvo tik dveji metukai su ilgais plaukais. Kitas atvejis dvigubai patvirtino Korelos Polge kaip visapusiško mediumo ir telepatinio dailininko sugebėjimus. Vieno viešo susitikimo metu Korela nupiešė piešinius ir paklausė auditorijos, ar kas nors atpažįsta nupieštus portretus. Ponia Filisė Timms iš Salisberio, Viltšyro grafystės, buvo įsitikinusi, kad vienas portretas, kuriame nupieštas pagyvenęs vyras su nusvirusiais tankiais žilais ūsais, buvo velionio jos motinos senelio Herberto Light‘o. Daugiau niekas iš auditorijos neatsiliepė. Ponia Timms ieškojo kokių nors įrodymų, ar piešinys iš tikrųjų yra skirtas jai. Korela Polge, papasakojusi apie savo telepatinius ryšius su vyru, kurį ji nupiešė, pasakė, kad portretas turėtų priklausyti kažkam iš seanso dalyvių žaliais drabužiais. Ponia F.Timms dėvėjo mėlynus drabužius. K.Polge atkakliai tvirtino, kad žalia spalva buvo pagrindinė grandis tarp jos portretuojamo vyro ir kažko iš seanso dalyvių. Tik dabar ponia F.Timms, supratusi žodžio ,,žalias“ prasmę, nustojo galvoti apie spalvas. Jos mergautinė pavardė, kurios ji nebuvo naudojusi metų metus, buvo Green (Žalias). Ji pareikalavo paveikslo. Šiuos atvejus galima ,,paaiškinti“ manant, kad K.Polge žinias apie piešiamų subjektų išvaizdą gavo iš seanso dalyvių, nes ji tikėjosi, kad kas nors iš jų atpažins, į ką panašūs jos piešiniai. Bet kai kuriais atvejais ryšys tarp seanso dalyvio ir portretuojamojo yra ne toks tiesioginis ir aiškus kaip pastarasis, ir tik vėliau ryšys su K.Polge kruopščiais piešiniais išryškėja. Dainininkės G.Brooks ir D.Dehn susitiko, kai jos abi dalyvavo režisieriaus Lajonelio Bart‘o filmo ,,Oliveri“ pastatyme. Kaip paaiškėjo, D.Dehn turėjo saviraiškos talentą. Per saviraišką kita dainininkė, kuri iš pradžių save vadino Marija Garcia, bendravo su Greise. Vėliau „Marija“ pasivadino Malibran. Suintriguota Dehn ėmėsi aiškintis, ar ji iš tikrųjų buvo istorinė asmenybė. Betyrinėdama išsiaiškino, kad Marija Malibran, viena garsiausių XIX a. dainininkių, buvo gimusi kaip Marija Garsia Paryžiuje 1808 m. kovo 24 d. Ispanų operos solistė, dainininko (tenoras) ir kompozitoriaus Manuel‘io del Papovo Vincente Garsia‘os (1775-1832) duktė, dainininkės P.Viardo-Garcia‘os sesuo. Nuo 1816 m. dainavimo mokėsi pas tėvą. Mecosopranas M.Malibran 1824 m. debiutavo kaip operos dainininkė Paryžiuje. Nuo 1827 m. dainavo Grand Operoje Paryžiuje. Nuo 1832 m. gastroliavo Italijoje. 1834-36 m. Milano La Scaloje. Kompozitorius R.R.Bennettas po šimto metų, 1936 m., paskyrė jaunai mirusiai operos solistei M.Malibran savo operą „Maria Malibran“. Normos, Aminos, Leonoros, Dezdemonos, Rosinos pagrindinių vaidmenų kompozitorių Bellin‘io, Rossin‘io, Verdi operose atlikėja tragiškai žuvo nukritusi nuo arklio, būdama pačiame kūrybinių jėgų žydėjime, sulaukusi vos 28 m. Mančeteryje, Anglijoje. Kaip matome, operos solistė Marija Malibran buvo gana realus asmuo. Po kiek laiko Dehn išvyko namo į Australiją ir tuo, atrodo, turėjo baigtis G.Brooks ryšiai su Marija. Kartą ji nuėjo į K.Polge seansą. K. Polge nupiešė jauną merginą, kurios šukuosena buvo jokiu būdu ne šiuolaikinio stiliaus. K.Polge galėjo G. Brooks tik tiek pasakyti: ,,Tai yra ispanų dainininkė vardu Marija.“ G.Brooks neturėjo supratimo, į ką Marija Garsia Malibran buvo panaši, bet žinojo, kaip tai išsiaiškinti. Tyrinėdama Britų muziejuje, ji rado to meto M.Malibran portreto graviūrą. Panašumas tarp šio į paveikslo iš gyvenimo ir K.Polge telepatijos būdu nutapyto paveikslo buvo pritrenkiantis. Nebuvo panašu, kad K.Polge, nupiešianti daugiau kaip 30 portretų per savaitę, būtų turėjusi laiko tyrinėti archyvus, kad padarytų įspūdį G.Brooks. Ir ji tikriausiai negalėjo pasinaudoti telepatija, kad nupieštų paveikslą pagal G.Brooks mintis. Jei mes pažinsime savo pačių kūrybinės gyvybės šaltinį, staiga suprasime, kad paukščiai kaip ir akmenys turi dvasią ir yra gyvi, kaip ir medžiai žolė atgyja M.K.Čiurlionio paveiksluose, kaip ir gyvuose N.Rericho kūriniuose, kuriuose atgyja stebuklinga Tibeto kalnų dvasia.

Tie patys žmonės nukryžiavo Jėzų Kristų, nunuodijo Sokratą, uždarė M.K.Čiurlionį pačiame talento žydėjime į beprotnamį, tarpukaryje neleido statyti Valstybės teatre spektaklių Juozui Miltiniui arba nušalino režisierių keleriems metams nuo pastatymų Panevėžyje, neleido operos dainininkams A.Voketaičiui ir L.Baltrui dainuoti Lietuvos teatruose. Geriausias visų laikų operos solistas prof. Vaclovas Daunoras, taip ir negalintis dainuoti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dėl vienos priežasties - jo nekviečia ten esantys ambicingi solistai, bijantys, kad klausytojai atskirs tikrą, nuostabų bell canto balsą iš rusiškos vokalo mokyklos kiemo... Visa laimė, kad dar iš įrašų galima išgirsti šį legendinį solistą, nepritapusį sovietmečiu ir nepriklausomoje Lietuvoje, kur liko tas pats sovietinis mentalitetas ir gaujų bei klanų kultūra, kuri norėtų, kad tas chaosas vadintųsi demokratija lietuviškai...

Atgal