Kultūra
03 18. Menas ir jo grimasos
Lidija Veličkaitė
Lietuvos moterų lygos surengtame apskritojo stalo diskusijų ciklo tautiškumo tema trečiame renginyje vasario 17 d. kartu su dalyvavusiais dailininkais ir svečiais kalbėta apie meną ir su juo susijusias negeroves Lietuvoje. Lietuvos moterų lygos pirmininkė, pradėdama renginį, pasveikino su tik ką išvakarėse minėta švente - Vasario 16-ąja, palinkėjo būti tikrais inteligentais, kaip kažkada juos suvokė rašytoja, mokytoja, visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė - Bitė – savo tautos švietėjais ir šaukliais. Tylos minute pagerbtas didžios šventės ryte, Vasario 16-ąją dieną, išėjęs iš gyvenimo poetas Justinas Marcinkevičius.
Kiekvienos epochos atspindys yra menas. Koks jis šiandien? Ką paliksime ateities kartoms? Ar sugebėsime išsaugoti nacionalines tradicijas, tautos vertybes? Atėję į Europą, ar neištirpsime, pamiršę, ką mūsų protėviai kūrė ir paliko mums? Puldami į Vakarų kultūrą neužmirškime, kad esame nedidelė šalis ir nedarykime klaidų politikoje, ekonomikoje ir kultūroje, atsinešdami iš ten vien blogybes. Tai ką gali sau leisti didžiulės Vakarų šalys ar už Atlanto, turėdamos 60-80 mln. gyventojų, mes to leisti sau negalime.
Turime kelias dešimtis talentingų dailininkų. Turime ir gražius, okupaciniais metais statytus Dailės parodų rūmus, į kuriuos labai dažnai užsukdavome pasigrožėti dailininkų kūriniais. Jie pastatyti 1965 metais Kultūros ministerijos ir Lietuvos dailininkų sąjungos Dailės fondo lėšomis (pastarasis sumokėjo apie milijoną rublių). Iš pradžių pastatas priklausė Dailininkų sąjungai, vėliau perduotas Kultūros ministerijai.
1992 m. Dailės parodų rūmų vadovu išrinkus Kęstutį Kuiziną, netrukus rūmai pervadinti Šiuolaikinio meno centru (ŠMC) ir profesionaliems lietuvių menininkams, jau įėjusiems į garbingą Lietuvos meno istoriją, čia vietos nebeliko.
Pasaulyje žinomai dailininkei a.a. profesorei Sofijai Veiverytei nebuvo leista surengti jubiliejinės parodos, motyvuojant, kad jos laikas jau praėjo ir šaukštai po pietų. Kažkam atrodo, kad tai, ką kūrė ir kuria mūsų talentingi dailininkai, jau pasenę, kažkokios atliekos ir viską reikia vos ne naikinti. Juk tai globalistų užmačios - viską sunaikinti ir, atsisėdus ant griuvėsių, kurti pasaulį iš naujo.
Įstoję į Europos Sąjungą kažkodėl renkame visus negerumus, kurie mūsų dvasingai tautai visai nepriimtini ir netoleruotini. Vakaruose prieš 60-70 metų jau buvo ir vamzdžiai, ir klozetai eksponuojami, dėžėse fekalijos aukcione pardavinėjamos. Pasiklauskime savęs, ar mums to reikia? Kodėl čiumpame, kas blogiausia, o juk tokia aukšta kultūra Vokietijoje, Prancūzijoje, ten, kur mokėsi mūsų žymieji dailininkai – Heidelberge, Paryžiuje.
Turime savo nuostabiausią tarpukario meną. Atvažiavęs iš Vokietijos Lenbrucko dailės muziejaus direktorius nustebo: „Lietuva, aš niekad negalvojau, kad tokį tarptautinio lygio tarpukarinio laikotarpio menininkų kolekciją turite.“ Dabar jau ji beveik neeksponuojama Nacionalinėje dailės galerijoje. Kuriamos įvairiausios bienalės, trienalės, į kurias kviečiami užsieniečiai-ekspertai, ir jie nusprendžia, ką siųsti į parodas. Ir menas, turintis vidinį užtaisą – grožio, realybės, jis jau atmetamas kaip pasenęs.
Šeštadienio vienoje laidų „Kultūros savaitė“ kalbėta, kad prieš keletą metų į Venecijos bienalę mūsų vadinamieji naujieji „dailininkai“ atvežė šiferio plokštes ir buvo išvyti. Lietuvių paviljoną visai uždarė, kad neskleistų nuodų. Šiais metais dar gražiau – žadama įrengti tuščią Lietuvos paviljoną, iš kitų vogti meno kūrinius ir juos naikinti. Ir tai ramiu tonu kalbama per Nacionalinę radiją. Tuo jau turėtų susirūpinti atitinkamos tarnybos. Juk tokioms diversijoms skiriami didžiuliai pinigai. O kaip atrodys Lietuva? Juk tai jos įvaizdis.
Reikalingas kaip jau dabar vadinamas antimenas – daryk, ką nori, tik, kad neatrodytų realistiškai ir suprantamai. Mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomas ŠMC, Kultūros ministerija, kurioje dirba 100 žmonių, o kultūros strategijos nėra. Niekas neatsako už dailę, už meną. Jei menininkas prasibrauna kažkur, sugeba kažką parduoti – tai jo reikalas, o jei ne – nors skęsk, keisk profesiją. O taip neturėtų būti. Pasaulyje yra visokių rūšių meno, bet yra įvairiausi fondai. Turtingi žmonės remia menininkus, tuo gaudami įvairias mokesčių lengvatas. Estijoje pagyvenusiems dailininkams, kuriems sunku išgyventi, skiriamos rentos.
Vilniaus dailės akademijoje yra tokia „Fotografijos ir medijos meno katedra su animacijos, fotografijos ir medijos meno studijomis“. Jei neįstojai į Veterinarijos akademiją, tave čia priims į dailę. Nors tu jokioje dailės mokykloje nesimokęs, nemoki net teptuko laikyti. Tokius mokslus baigę stengiasi už kažko griebtis, nes gali ir moka kurti tik instaliacijas ir performansus. Ir čia atsiranda vadinamas „Fluxus“ judėjimas, kur gali daryti bet ką. Mūsų Lietuvos nelaimė, kad buvo nupirkta fluksisto Jurgio Mačiūno „kolekcija“ už 13 milijonų litų. Tuos pinigus galima buvo skirti studentų stipendijoms ir dailininkų rentoms.
Lietuvos dailininkai vežė į užsienį paveikslus ir kitus meno kūrinius, eksponavo, ir pasaulis sužinojo, kad yra tokia Lietuva su savo kultūra.
Renginyje dalyvavusi dailininkė, kuri savo kūrybą pašventė Kuršių Neringai, atskleisdama jos grožį, Gražina Vitartaitė kalbėjo, kad būtinas Kultūros įstatymas. Kultūros įstatymo neturėjimas priveda prie saviveiklos: kas kam šauna į galvą – tas tą daro. Tai ir spauda, televizija, pagaliau ir Dailės akademija. Pakliuvęs į ją žmogus išeina pripildytas visokių ambicijų, o tas platus akiratis jam nesuteikiamas ir baigia mokslus kažkoks nepaaugęs, likęs tame pačiame lygmenyje, koks ir atėjo. Ta problema yra ne vien studentų, bet ir visos visuomenės. Dailininkė siūlo einantiems į Seimą deputatams pasirašyti, kad jie kovos už Lietuvos kultūrą, jei ne, tiesiog tokiam neleisti kandidatuoti.
Lietuvos kultūros kongreso pirmininkas prof. Krescencijus Stoškus, jau ne kartą kalbėjęs apie iššvaistytus milijonus ir popieriukų rašymus valdžiai, kurie tiesiog įdedami į stalčių, ne verkia, o tyli. Juk už tų popieriukų yra gyvi solidarūs žmonės, kurie gali daryti poveikį visuomenės viešajai nuomonei ir gali iš tos visuomenės sulaukti spaudimo. O dėl fluksinių idėjų, kaip sako profesorius K.Stoškus, tai Lietuvoje nuo seno, ypač per vestuvių antrąją dieną, vykdavo pakvailiojimai, bet jų niekas menu nevadino. Tai tie triukeliai yra žinomi Lietuvoje ir jų vežti iš Amerikos ir dar valdžiai kalbėti, kad tai menas – absurdas. Net pats Jurgis Mačiūnas yra sakęs: „Tik nevadinkite tai menu. Toks mano gyvenimo būdas.“
Pasaulyje tokie keisti dalykai yra legalūs ir jų niekas nedraudžia, tačiau į Lietuvą kažkodėl atėjo su didžiule aureolės skraiste ir už didelius pinigus. Labai gaila, kad taip sunkiai surinktos biudžeto lėšos švaistomos antikultūrai. Pasaulyje vyksta civilizacijos krizė. Žmonės nori oponuoti – pasityčioti iš per visą žmonijos civilizaciją kurto meno. Sakoma, kad buržuazinė visuomenė yra sustabarėjusi, užkietėjusi, nepaveikiama ir reikia ją apspardyti, apspjaudyti. Tai ateina ir į Lietuvą. Kasdieną matome, kaip tyčiojamasi iš bažnyčios, iš santuokos, pagaliau iš sąžiningų žmonių. Kad ir tas nelemtas vamzdis. Sako: „Jūs nesuprantate, čia kirminas“. Apkvailinami savivaldoje dirbantys žmonės, įperšant, kad „vamzdis-kirminas“ - tai menas ir vėl leidžiami biudžeto pinigai.
Lietuvos kultūros kongresas jau kelinti metai sprendžia šią moralinės krizės įveikimo problemą. Buvo kreiptasi ir į prezidentą Valdą Adamkų ir Seimą, tačiau atgarsio nesulaukta. Profesorius K.Stoškus siūlo, kad visos visuomeninės organizacijos turėtų tokią bendrą sąšauką ir, kurios pritartų, ruoštų valstybinę programą esamos moralinės būklės įveikimui. Ir tą daryti reikia nelaukiant, nes geresnio laiko kaip dabar nebus.
Aktorė Lilija Žadeikytė sako, kad gal mes patys kalti, kad išauklėjome tokią kartą. Striksėjimai nuo kojos ant kojos vadinami šokiu, dainuojamos vienadienės dainelės, ir visa tai vadinama „talentais“. Didžiulė šventė yra projektas „Triumfo arka“, bet kiek joje yra lietuviškumo. Mūsų teatrai didesnį pasisekimą turi užsienyje negu pas mus, kur vos išsėdima vieną veiksmą. Spektakliuose lietuviška kalba yra bloga, prastai girdisi, kažkas darkosi, keikiasi ir tai vadiname menu. Net mūsų šventiniuose koncertuose, skirtuose mūsų iškilioms datoms paminėti, lietuviškumo taip pat ne per daug.
Valstybinės premijos laureatas tapytojas Aloyzas Stasiulevičius, pagerbdamas poetą Justiną Marcinkevičių, priminė jo dar okupaciniais metais parašytą „Girtą baladę“ ir pasiūlęs aktoriui Laimonui Noreikai ją skaityti, kad atkreiptų dėmesį į per didelį girtavimą tuometinėje Lietuvoje. Važinėjo aktorius po Lietuvą ir deklamavo šią baladę. Atsidėkodamas už tai, dailininkas dovanojo jam paveikslą.
Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius klausia, kas įvyko XX a., kad vietoje grožio atėjo bjaurastis. Nacionalinė dailės galerija už batus, pripiltus druskos, sumokėjo šešiolika tūkstančių litų ir tai vadina menu. Tai kas iš tikrųjų yra tas menas? Dailininko nuomone, menas – tai Dievo kalba, viltis, dalis žmogaus dvasios. Kai pasaulis materialėja, jis ta masine kultūra baigia išstumti tikrąją kultūrą. A.Stasiulevičius buvęs Londone ir aplankęs dailininko impresionisto Klodo Mone parodą. Iš direkcijos viena moteris pasakė, kad šią parodą aplankė 1,5 milijono žmonių, muziejus dirbo ir naktį. Lygiai tas pats vyko ir Paryžiuje, kur iš viso pasaulio suvežti Klodo Mone paveikslai. O ką K.Mone piešė – gėles, vandens lelijas ir daug žalios spalvos. Tai rodo, kad žmonėms grožio reikia. Dabar gyvas gėles pakeitė dirbtinės. Dailininkas tai sulygina kaip kovą tarp šviesos ir tamsos. Ta kova visada vyko ir vyksta, tik negalima leisti, kad griovimas laimėtų. „Menas yra ne šiaip sau. Paveikslas, kabantis ant sienos, skleidžia energiją teigiamą arba neigiamą“, - sako dailininkas A.Stasiulevičius ir cituoja dailininką Liudą Truikį: „Pasaulis bus toks, koks jis bus Jūsų kūryboje.“ Reikia labai gerai įsidėmėti šiuos žodžius. Menininkas gali sugriauti pasaulį, bet gali padėti išlaikyti ir harmoningą. Meno likimas, ypač harmoningo meno likimas – valstybinis reikalas.
A.Stasiulevičius visai atsakingai sako, kad Jurgis Mačiūnas yra nestabilios psichikos žmogus. Universiteto koplyčioje apsirengęs bažnytiniais rūbais ir grojant siaubingai muzikai, imituoja mišias, dalija Komuniją, į kurią įdėta purgeno ir visiems paleidžia vidurius. Čia jau ne žaidimas, net ne ateizmas. Tą daryti gali tik psichinis ligonis. Jeigu pavartysime fluksininkų užrašus, ką jie rašo? Visą laiką griauti – sugriauti tautą, sugriauti mokyklą, paimti degtukus ir uždegti biblioteką, muziejų. Čia jau baisiau nei bolševizmas, nors jie irgi tą darė. Reikia paskaityti Tomo Sakalausko išleistą knygą „Jurgis Mačiūnas“. Jo motina rusė, buvusi Kauno baleto artistė, savo atsiminimuose verkdama sako sūnui „Ką tu darai?“ Jurgio Mačiūno fantazija siūlo piko metu centrinėje aikštėje padegti autobusą, pilną žmonių. Ir tai vadina menu.
Vienas vokiečių kompozitorių fluksininkas Schohauzenas, kai buvo susprogdinti Amerikos dangoraižiai, pasakęs, kad tai jo amžiaus meno šedevras. Einant dar toliau, belieka tik susprogdinti pasaulį. Ir kai Lietuvoje pradedama kalbėti apie Gugenheimo muziejų, dailininkas klausia: „Ar tie žmonės suvokia, apie ką jie kalba?“ Čia jau „fluxus“ ideologiją palikime šone, čia yra tik pinigai. Svarų žodį turi tarti kultūros ministras. Tačiau jie ateina ir išeina, o drąsaus neatsiranda.
Per 20 Nepriklausomybės metų Nacionalinė dailės galerija neįsigijo nei vieno lietuvių dailininko darbo. Dailininkas A.Stasiulevičius klausia: „Ar jau nereikalinga lietuviška tapyba, grafika, skulptūra? Kai šitaip elgiamasi, tai ir atsiranda alternatyva – visokie vamzdžiai“.
Apibendrinant visas renginyje vykusias diskusijas, nutarta kreiptis į Kultūros ministeriją ir LR Seimą, pateikiant pasiūlymus ir, bendradarbiaujant su meno žmonėmis, kurti Kultūros įstatymą. Šiuolaikinis meno centras, išlaikomas valstybės lėšomis, turi tarnauti visos Lietuvos meno sklaidai, o ne vien postmodernistiniam meno propagavimui. Visuomeninių organizacijų pagalba sutelkti jėgas kovai prieš moralinį degradavimą, o tam reikia paruošti specialią valstybinę programą. Ir tai neturi būti tik tušti žodžiai, pasiūlyti grupelės susirinkusių, o peraugti į veiksmą – visos Lietuvos veiksmą. Lietuva turi išlikti kultūringa ir dvasinga šalis, tik tuo mes būsime patrauklūs ir įdomūs sau ir pasauliui.
Atgal
.jpg)
