2012 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos Respublikos Seime atidaryta Utenos dailės mokyklos moksleivių ir ją baigusių menininkų jau aštuntoji paroda kartą (eksponuota 30 darbų). Parodos pristatymo stende rašoma, kad 1976 m. įkurta Utenos dailės mokykla, o 1999 m. mokykloje įsteigta dailės literatūros biblioteka –skaitykla. Joje kaupiamos knygos apie meną, įvairių šalių dailės albumai, meno pobūdžio žurnalai. Skaitykloje vyksta dailės istorijos pamokos, eksponuojamos parodos, rengiami susitikimai su dailininkais, knygų autoriais. Mokykla tapo regiono dailės ugdymo metodiniu centru. Utenos dailės mokykla nuosekliai vykdo neformalųjį moksleivių švietimą. Išlaikydama mokyklos savitumą, formuoja savitą bendrakultūrinį moksleivių išsilavinimą meniniu ir ugdomuoju požiūriu, skatina akademinę pažangą.

2012 m. rugpjūčio 3 – 5 dienomis Kupiškyje vyko  36-oji Lietuvos bitininkų šventė „Bičiulių Lietuva – Kupiškiui“. Rugpjūčio 4 - ąją – pagrindinę dieną nuo Kupiškio Kultūros centro išsirikiavusi eisena žygiavo link Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios. Šventinėje eisenoje kupiškėnai ir atvykusių delegacijų atstovai nešė ilgą ir plačią (per visą gatvę) Lietuvos Respublikos vėliavą, o iš visos Lietuvos ir užsienio atvykusios bitininkų draugijos nešė savo vėliavas. Iškilmingai eisenai įžengus į bažnyčios šventorių Vėliava ant specialių volų buvo iškelta ir apdengė dešiniojo bažnyčios bokšto sieną.

LDS Šv. Jono galerijoje (Vilniuje,Šv. Jono g. 11, kur XVI a. gyvenoLietuvos didysis kunigaikštis Radvila Juodasis), kurios erdvės gana sudėtingos eksponuoti pradedantiesiems, rodomi naujausi dviejų jaunosios kartos Lietuvos menininkų darbai, iš esmės paneigiantys šią nuostatą. Pirmajame galerijos aukšte – Rimanto Milkintoparoda „Sija“ (trečioji personalinė, pirmoji surengta 2005 m. Lenkijoje, antroji irgi šiemet, irgi Vilniuje, tik AV17 galerijoje). Be darbo  VGTU (dėsto piešima ir skulptūrą), aktyvusis menininkas Lietuvos ir tarptautiniuose projektuose (Latvijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Italijoje) dalyvauja nuo 2003-iųjų. Iš svarbesnių –grupinė paroda „Žmogiškasis faktorius“ Klaipėdos kultūrinių komunikacijų centre. Kad jam paklūsta erdvės, jau įvertintas tarptautiniu mastu – meno mugėje ARTVILNIUS’ 11 „Už skulptūros objektą parodų erdvėse“. Pagrindinė „Sijos“ idėja irgi susijusi su erdve, ją tyrinėjant ir priešpastatant skulptūros objektą galerijos architektūrai. Menininkas eksperimentuoja ieškodamas naujų skulptūrinio objekto galimybių už „Balto kubo“ erdvės ribų.

Bibliotekos istorinės ištakos Kėdainiai įsikūrę Lietuvos geografiniame centre abejuose Nevėžio pusėse upelių Smilgos, Dotnuvėlės. Kiek atokiau Obelies santakoje, kelių Kaunas – Panevėžys, Ukmergė – Radviliškis kryžkelėje. Kryžiuočių Vartbergės dokumente pirmą kartą paminėti 1372 m. Šis vidurio Lietuvos miestas turtingas savo politiniu, religiniu, kultūriniu paveldu. Valdant didikams Kiškoms miestas gavo Magdeburgiškos savivaldybės teises ir herbą. 1614 m. Kiškoms susigiminiavus su įtakinga didikų Radvilų gimine Kėdainius paveldėjo šios giminės atstovai reformatoriai Radvilai, kurių poros šimtų metų valdymo laikotarpiu miestas tampa Lietuvos humanizmo ir reformacijos centru, kultūros židiniu.

Vakaro svečiams ir kolegoms renkantis (ir vakaro metu) labai subtiliai savo kūrybos opusus skambino pianistas Egidijus Buožis, o ekrane buvo rodomi fotografo Algimanto Kunčiaus „Kino užrašų. 1979–1984“ fragmentai, kuriuose jaunas skulptorius Stanislovas su draugais laipo po pastolius prieš atidarant Nacionalinio dramos teatro  jo „Mūzų šventę“, o operatoriaus kamera poetiškai slysta skulptoriaus trijų mūzų veidais, tai priartėja, aprėdama jas visas kartu ir atskeisdama jų didybę: stiprybę, ramybę, tragizmą ir grožį.

Būkite laisvi su kalba. Viduje tik žodžiai ir kultūros ministro aistros, žmogus medis. Perbėgau per kapus kaip saulės spindulys. Allez plus haut. Kaip skamba reklama? Ar sėkla pro ausis negali nieko vagoti? Ar žodžiai slidūs. Ar dainų teksto žodžiai lipnūs kaip paveikslai? Niekas nenori išeiti iš šios žemės todėl, kad kažkur filosofai, o čia švaru ir yra šviesa. Ji vaikštanti meilė. Bet kuriam galui šis žmogus turi sielą. Jam skauda dėl to, kad jis nori ką nors paskaityti ar paklausyti. Ir neįeina. Ar gerai dera grybai? Lerva po mirties kaip Lenkija. Rusų blusa kaip mažutė saga. Jei persekioja bažnyčią tai su klausa nieko tenai neras. Alyvmedžio tekstai, jie tinka kraujo temperatūrai. Antikancerologinis gydymas su retų medžių lapais. Per mažas spaudimas, galbūt. Lapas ne karalius. Gero kraujo spaudimo architektūra. Bitė pagąsdinti tuo, kad ji durna dar neįlėkė. Savo naujagimį dar nusinešiu. Bedvasiai jogai dar turbūt užsiims Dievu Tėvu. Subiurusi lektūra, grakštūs diskursai. Su rusų gyvuliu niekas nemuzikuoja. Agnus, žolelė, malšinanti moteriškus sutrikimus. It juodoji vynuogė. Dismenorėja negangrenuoja. Fitoestrogenai nori valgyti kaip kraujuoti lemūrai, žaidžiantys kung-fu. Ženšenio šaknys kaip adaptogenai, kurioje virtuvėje geriau. Senėjimas toks, dėl kurio nereikia kaip dėl sveikatos jaudintis. Mane pakaria su sene, kaip viduriai? Žiedlapiai jūroje su katalikinėmis šventosiomis. Su kanonu auga cistas naikinantys žiedeliais, kalba visa jau išeita. Dėl Viešpaties sveikatos nėra ko jaudintis. Jam jau nupirkta jodo, be to dar jo intymi vieta—tik skulptūra. Katinas protingas. Žiūri, kas jo laukia su knyga. Tortai ir silkės. Rūdys ant kapų.

Kiekvieną  vasarą matome sostinėje dailininkus, stovinčius prie tapomų etiudų. Viduramžių dvasia dvelkia senųjų gatvelių mūrai, maloniai nuteikia prie Bernardinų bažnyčios besifotografuojančių turistų grupė. Didžiuojamės mus jaudinančiais įspūdingais baroko stebuklais. Keičiasi kartos, o Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje ir Kamaldulų vienuolynas – dažniausiai vadinamas Pažaislio  ansambliu – Kaune, italų skulptorių dėka visiems laikams liks įrašyti aukso raidėmis mūsų kultūros istorijoje. Kadangi gerb. skaitytojai apie šiuos du paminklus suras duomenų išleistose knygose, net patogiai skirtose kelionėse naudotis mažaformatėse monografijose, paminėsiu mūsų architektų vertinamo naujųjų laikų italo, dirbusio Rusijoje, ir Vilniuje pagal jo projektus pastatytus Mokslininkų namus. Lukiškių aikštės šiaurės vakarų kampas – apžvalgos taškas, iš kurio minėtas pastatas matosi  gražiausiai. Architektas Dž. Ripa (Rippa) be šio kūrinio suprojektavo ir buv. „Pergalės“ kino teatrą.