Kultūra, menas
03.23. Jonas Laurinavičius: gyvenimas žurnalistikai, kūrybai
Vytautas Žeimantas
Dienos šviesą išvydo neįprasta knyga gana abstrakčiu, mažai ką sakančiu pavadinimu – “Aštuoniasdešimt”. Ko aštuoniasdešimt? Eurų, kilogramų, dainų? Paantraštė nukreipia mintis kitur – tai metai, žurnalisto, rašytojo, aktyvaus “Lietuvos aido” autoriaus Jono Laurinavičiaus jubiliejiniai metai. Knyga skirta jo aštuoniasdešimtmečiui.
Knygos viršelis
Sakartvelai turi dainą, kuri prasideda žodžiais “Mano metai - mano turtas”. Kolega Jonas, Žurnalistų namuose gražiai pažymėjęs savo aštuoniasdešimtmetį, turtingas ne tik metais – bet ir šimtais reportažų radijuje, keliais tūkstančiais publikacijų periodinėje spaudoje, dešimtimis autorinių knygų.
Knygoje yra cituojami mano anksčiau rašyti žodžiai, kad laimingas tas žmogus, kuris įgyvendino savo svajonę. Manau, kad ir kolega Jonas yra laimingas. Gimęs ir augęs jaukiame dzūkiškame Pajautų kaime, jis nuo vaikystės pajuto savo gimtinės grožį. Archaiška aplinka ne tik ugdė meilę tėviškei, viskam, kas lietuviška, bet ir skiepijo norą dalytis jį užplūdusiais jausmais, pastebėjimais. Jau besimokydamas Pasamovio kaimiškoje pradinėje mokykloje, be jokio profesinio orientavimo, be jokių mokytojų paskatinimų, jis jau brandino vienintelę svajonę „rašyti į laikraščius". Ši svajonė išsipildė su kaupu. Tai atsispindi ir recenzuojamoje knygoje, kurią sudarė Jūratė Bagurskienė, išleido Kauno leidykla “Naujasis lankas”.
Pastarasis dešimtmetis kolegai Jonui gausus sukaktimis. Be neseniai paminėto aštuoniasdešimtmečio, prieš kelerius metus sukako 50 metų, kai jis dirba žurnalistu ir 25-eri metai, kai redagavo „Kaišiadorių aidų" laikraštį. Taigi, ilgai krimto rupią žurnalisto duoną, redakcijos darbo specifiką žino iš pašaknų, turi ir ką pasakyti.
Pirmąją žinutę, būdamas Onuškio vidurinės mokyklos šeštokas, paskelbęs Daugų rajono laikraštyje dar 1953 metais, vėliau žurnalistinio mąstymo daigus brandinęs Varėnos laikraštyje, realiai dirbęs Šalčininkų, Mažeikių ir Kaišiadorių laikraščiuose, Vievio ir Kaišiadorių rajonų radijo redakcijose, kolega Jonas praėjo didelę gyvenimo mokyklą, praėjo ir palikdamas gilius pėdsakus.
Jono Laurinavičiaus portretas. Dailininkas Albertas Vaidila. 2018 metai
“Žurnalistika - tai nuolatinis kopimas į kalną, kur kiekvienas žingsnis vis sunkesnis, sudėtingesnis, tačiau su kiekvienu žingsniu atsiveria vis platesni horizontai, vis toliau matyti. O tai gražu, kilnu, prasminga… ” – teigia kolega Jonas, tuo atvirai parodydams savo meilę žurnalisto profesijai.
Beje, pradėjęs nuo žinučių, straipsnių, interviu, kolega Jonas greitai pajunta, kad netelpa tradicinių žurnalistikos žanrų rėmuose. Jis sėkmingai pereina į grožinės literatūros lankas, pradeda kurti esė, eilėraščius, noveles, padavimus, legendas, aforizmus, sentencijas. Jo ranka profesionalėja, rašymo stilius tobulėja, kalba grynėja, sukurti tekstai pradeda rodyti ir brandaus rašytojo ranką. Jo talento branda atsiskleidžia jau knygos įžanginiame žodyje, kurį parašė Loreta Nikolenkienė bei Julius Norkevičius, ir profesorės Onos Voverienės, žurnalisto ir poeto Algio Kustos, mokytojos Onutės Virginavičienės, dr. Reginos Kuzmaitės-Norkevičienės, kitų autorių skelbtuose tekstuose.
Kolega Jonas didžiąją gyvenimo dalį praleido dirbdamas Kaišiadoryse. Šį kraštą, jo garsius žmones jis aprašė plačiai, su meile ir gabaus kraštotyrininko profesionalumu. Apie jį rašė savo rajono laikraštyje, “Lietuvos aide”, kitoje respublikinėje spaudoje. Parašė ir išleido kraštotyros knygas “Nusilenkimas knygnešiams ir daraktoriams” (1991), “Kaišiadorių krašto žmonės. 100 biografijų” (2002), “Kaišiadorių miesto kronika” (2006, 2011), “Knygnešių dalia” (2014), “Tremtiniai” (2014), “Paulius Širvys ir Kaišiadorys” (2019). Išleido knygas ir apie garsius Kaišiadorių krašto žmones: “Jonas Aistis ir Rumšiškės” (1992, 2009), “Stasys Tijūnaitis” (1995), “Ramūnas Šiškauskas. XVII olimpinių žaidynių prizininkas” (2000), “Kazimieras Brazauskas” (su G. Ilgūnu, apie A. M. Brazausko tėvą, 2006), “Atvira širdimi” (apie Kaišiadorių vyskupijos hierarchus, 2011), “Prezidentas Algirdas Brazauskas ir Kaišiadorys” (2014). Todėl ir šioje knygoje daug puspalių yra skirta Kaišiadorims ir kaišiadoriečiams.
“Gerbiamas Jonai Laurinavičiau, džiaugiamės galėdami Jus pasveikinti su garbingu 80-uoju jubiliejumi. Nuoširdžiai dėkojame Jums už įspūdingus pasiekimus ir Kaišiadorių krašto garsinimą, kuris atsispindi Jūsų darbuose ir kūryboje, už istorijos, įvykių ir žmonių gyvenimų įamžinimą savo garsiuose darbuose. Viso gyvenimo kūrybine veikla palikote ryškų pėdsaką Kaišiadorių rajono bei Lietuvos visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime”, - rašo Savivaldybės meras Vytenis Tomkus ir Administracijos direktorius Česlovas Neviera.
1987 metais kolega Jonas tikrai pelnytai buvo apdovanotas medaliu “Už nuopelnus kraštotyrai ir paminklų apsaugai”, o 2013 metais tapo Kaišiadorių rajono garbės piliečiu. O ši knyga – dar vienas rašytinis paminklas kaišiadoriečiams.
Jono Laurinavičiaus draugiškas šaržas. Dailininkas Kęstutis Šiaulytis. 2018 metai
Daug eilučių kolega Jonas yra paskyręs ir savo gimtajam Pajautų kaimui, Trakų rajonui. Jo dėmesys gimtinei, o tiksliau, šio dėmesio rezultatai gražiai atsispindi ir naujoje knygoje. Yra šilti “Trakų žemės” redakcijos sveikinimo žodžiai, šiame laikraštyje skelbtos publikacijos apie kolegą Joną, jo kūrybą, ryšius su gimtine, Onuškiu, Dusmenimis.
Daug knygos puslapių skirta kolegos Jono veiklai Lietuvos žurnalistų sąjungoje, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungoje, Vilniaus literatų, rašytojų ir menininkų gildijoje “Vingis”, kitose kūrybinėse erdvėse. Pristatomi ir jo kūrybos vertimai į lenkų ir rusų kalbas, jų vertinimas.
Knygos istorinę, pažintinę, kraštotyrinę vertę didina ir pluoštas niekur neskelbtų nuotraukų, dailininkų Alberto Vaidilos ir Kęstučio Šiaulyčio sukurti Jono Laurinavičiaus portretai, draugiški šaržai, sveikinimų ir padėkos raštų originalai, žinomų kūrėjų autografai.
Manau, kad pasaulį išvydo įdomi ir reikalinga knyga. Ji bus naudinga žurnalistams, literatūrologams, istorikams bei kraštotyrininkams.
Atgal
.jpg)
(1).png)
