VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kinas

11 02. Apie žudikus ir maniakus

Šarūnas Zombis

Jau senokai nieko nerašiau apie siaubo filmus. Dauguma turbūt galvoja, kad Zombis žiūri vien tik „siaubiakus“. Aš pripažįstu, kad juos mėgstu daugiau už komedijas ir dalį visuotinai garbinamų vadinamojo „meninio“ (skiriamo kino festivaliams) kino pavyzdžių. Man visada kėlė juoką, kad save gerbiantys menininkai (ar tokiais save laikantys) bijo prisipažinti, kad žiūri ar mėgsta ( kaip kristų reitingai) siaubo filmus, išskyrus, aišku „Švytėjimą“ ir dar keletą kitų. Žinoma, siaubo filmai nesudaro mano paties asmeninio raciono patiekalų daugumos. Tai net nėra pats mano mėgstamiausias kino žanras. Aš mėgstu labai įvairius patiekalus, ragaunu visko po truputį. Labiausiai patinka žiūrėt filmus apie gyvenimą, apie tai kas vyksta tarp žmonių, taigi vadinamas „dramas“. Nes nieko baisesnio už tą spektaklį, kuris vyksta tarp žmonių – nėra. Būtent šiuose filmuose ir yra pats didžiausias siaubo potencialas. Turiu pripažint – kad ir grožio. Siaubo filmai artimesni pasakų pasauliui, jie toliau nuo realybės. Iš siaubo žanro filmų labiausiai mėgstu filmus apie apsėstus namus, vampyrus ir gyvuosius numirėlius bei zombius (kaip gi kitaip). Patinka ir dalis erotinių šio žanro filmų. Nes yra nemažai siaubo erotikos šedevrų. Manau, kad visai neatsitiktinai dalis mano mėgstamiausių siaubo filmų režisierių kūrė ir porno filmus.  O mažiausiai iš visų siaubo kino rūšių aš mėgstu filmus apie žudikus maniakus. Gali kilti klausimas kodėl aš imuosi pasakoti būtent apie juos? Pagrindinė priežastis tikrai nėra joks iššūkis sau pačiam. Tiesiog „Švytėjimą“ aš paminėjau neatsitiktinai. Norėčiau pristatyt ir daugiau vertų dėmesio filmų apie žudikus maniakus. Tuo labiau, kad žudikų maniakų problema darosi vis aktualesnė net ir turtingoms visuomenėms. Žinoma, savo straipsnyje nesiimsiu ieškot atsakymų į visus klausimus ar pretenduot aprėpt visumą. Daugiau pasakosiu apie naujesnius ir kiek mažiau žinomus filmus, aišku, nepamirštant ir klasikinių pavyzdžių. Bandysim pasižiūrėt ir į kino žudikų motyvus. Aš net bandysiu daugiau akcentuot tokius filmus, kurie artimesni būtent ne siaubo kinui, o dramos žanrui. Tebūnie tai filmai apie gyvenimą. Man net nesuprantama, kodėl dalis jų interneto portaluose dedama ir į siaubo žanro  lentynėlę. Gal greičiau tai daroma su išskaičiavimu. Atsižvelgiant į filmų žiaurumą manoma, kad jie turėtų patikt ir siaubo gerbėjams. Bet realiai dažnai su siaubo kinu jie neturi nieko bendra, išskyrus žiaurumą (žiaurių yra ir vesternų ar karinės tematikos filmų).

      

Pats pirmasis siaubo filmas, kurį aš pasižiūrėjau vaikystėje per Lenkijos televiziją, buvo apie žudiką maniaką – Alfred Hitchcock „Psycho“(1960). Tiksliai neprisimenu, kuriais metais, atrodo 1974 ar 1975. Tuo metu siaubo filmai buvo draudžiami (kaip ir literatūra). Kino teatruose man teko matyt tik vieną iš japoniškos Godzilos versijų – „Legenda apie dinozaurą“. Tačiau Lenkijoje „siaubiakų“. nedraudė, todėl per lenkų televiziją jų buvo galima pasižiūrėti. Žinoma, vienas kitas siaubo filmas buvo sukurtas ir sovietinėje šalyje, o ir apskritai sovietinis kinas pasižymėjo dideliu siaubo potencialu. Pro akylų knygų cenzorių akis prasmukdavo ir viena kita knyga. Buvo išleista puiki Herbert George Wells „Daktaro Moro sala“. Gal todėl, kad šis autorius buvo kairiųjų pažiūrų, o gal tematika tiko buržuazinės visuomenės kritikai. Įdomu, kad siaubo autorių kūriniai prasimušdavo per įvairius literatūrinius rinkinius. Pavyzdžiui, pirmą Edgar Allan Poe siaubo kūrinį perskaičiau būtent sovietiniam literatūros rinkinyje. Tarpukario periodinėje spaudoje, kurią tuo metu kolekcionavau, buvau perskaitęs tik šio autoriaus „Auksinį vabalą“, bet jis – ne siaubo tematika.

        Tačiau savo pasakojimą apie žudikus maniakus pradėsiu ne nuo pakankamai daugumai kino mėgėjų žinomo „Psycho“. Aš pasirinkau filmą „Ang-ma-reul bo-at-da“ („I Saw the Devil“ 2010), režisuotą Jee-woon Kim. Mano pasirinkimą lėmė ne vien tik tai, kad aš esu šio režisieriaus gerbėjas. Ir net ne tai, kad aš jau esu rašęs apie jo kūrybą, apie puikų jo filmą „Dalkomhan insaeng“ („A Bittersweet Life“, 2005), kuris neturėtų nuvilti gangsterinio kino mėgėjų. Na, o siaubo gerbėjams  rekomenduoju jo „Janghwa, Hongryeon“ („A Tale of Two Sisters“, 2003).  

        Filmas „Ang-ma-reul bo-at-da“ – tai keršto istorija. Herojaus nuotaką brutaliai nužudo žudikas maniakas. Kerštas tampa tam tikru žaidimu. Filme yra ir būdingų Azijos kinui kovos scenų, tačiau tai nemenkina šio filmo, viskas atrodo labai natūraliai. Pasakojimas labai realistiškas, įtraukiantis ir šiurpus. Manau, kad tai tikrai vienas geriausių filmų apie žudikus maniakus. Prie šio filmo aš norėčiau paminėt ir kitą. Honkonge 2010 metais sukurtas Ching-Po Wong darbas „Fuk sau che chi sei“ („Revenge: A Love Story“) nėra vien tik keršto, bet ir meilės istorija. Filmas prasideda labai šiurpiais nužudymais, kuriuos įvykdo jaunas žmogus. Toks  žvėriškumas pradžioje atrodo tikrai niekuo nepateisinamas. Tačiau ilgainiui žiūrovo simpatijos pereina į žudiko pusę. Žudikas – tai jaunuolis, kuris keršija policininkams, policijoje išprievartavusiems jo neįgalią merginą, o jį patį įkišusiems į kalėjimą. Nepasakosiu, kuo baigėsi ši istorija, nes šį žiaurų ir kartu nepaprastai gražų filmą tiesiog privaloma pasižiūrėt. Vienoje iš kulminacinių scenų pievoje herojus atrodo tikrai kaip demonas. Todėl mano pirmojo aprašyto filmo („I Saw the Devil“)  pavadinimas tiktų ir šiam filmui.

        Filmą „Wai dor lei ah yut ho“ („Dream Home“, 2010) Hongkonge sukūrė Ho-Cheung Pang. Pasakojimo centre – normali mergina, turinti darbą, bet taupanti pinigus nuosavam butui. Kai ji suvokia, jog ši svajonė sunkiai įgyvendinama – ryžtasi nusikaltimui. Ji suvokia – kad buto neįpirks, todėl nužudo kelis gyventojus name, kuriame yra jos svajonių butas, taip bandydama numušti neįperkamo būsto kainą. Aš tikrai nesuprantu, kodėl šis filmas dedamas į siaubo filmų kategoriją, tačiau pripažįstu, kad žudymo scenos tikrai puikios ir įspūdingos. Taip pat atskleidžiama, kaip keičiasi merginos asmenybė. Šioje vietoje gal turėčiau pradėt pasakot apie žudančias moteris, bet joms daugiau dėmesio skirsiu kitame straipsnyje.

       O skaitytojams rekomenduosiu režisieriaus Byeong-gil Jeong  filmą „Nae-ga sal-in-beom-i-da“  („Confession of Murder“ 2012). Šis filmas labai netolygus, jam tikrai toli iki aukščiau aprašytų šedevrų. Tačiau mane jis nupirko savo humoru, požiūriu į žiniasklaidą ir apskritai visuomenę. Piketuojantys žudiko gerbėjų fanai. Žudikų maniakų temos gerbėjams tiesiog privalomas filmas. O ir pabaiga neturėtų nuvilti.

       Kokius filmus ar vaidmenis aš laikau geriausiais šiame žanre? Nuo paties geriausio filmo rinkimų aš susilaikysiu. Nes gerų yra labai daug. Tačiau jei jau reikia man išskirt bent vieną, tai renkuosi „Dressed to Kill“ (1980). Mėgstu Brian De Palma filmus ir esu apie juos rašęs. Ir tikrai ne vieną jų galėčiau rekomenduot šios temos gerbėjams. Tai ir „Femme Fatale“(2002) ir „Body Double“(1984). Bet pasirinkimą lemia Michael Caine akys minėtam „Dressed to Kill“. Kai kas gal prieštaraus, sakys, kad Fritz Lang filmo „M“ (1931) žudiko (Peter Lorre) akys ir pats personažas gal dar įtaigesnis. Tačiau aš pasilinksiu prie savo nuomonės, nors vertinu ir Fritz Lang. Žudikų temos gerbėjams rekomenduoju dar jo 1950 metų darbą „House by the River“.

       Kaip gi be John Carpenter “Halloween” (1978). Tai irgi pasakojimas apie žudiką maniaką. Šiaip tema nėra originali, o ir pats Carpenter pasižymėjo tuo, kad nuolatos perdirbinėjo kitų autorių filmus. Filmas nėra tinkamas šiuolaikinio „siaubiamo“ generacijai, bet jis nepakartojamas. Nesuprantu, kam sukama tiek daug jo perdirbinių įvairiais pavidalais. Tikras filmas yra tik šis variantas. Carpenter stilius yra gan savitas, man jis neprimena amerikietiško „siaubiamo“ kūrėjų, maitinančių žiūrovus tik specialiaisiais efektais, bet ne mistika, paslaptimi. O jis, beje, sugeba sukurti kažką panašaus į Mario Bava ar Lucio Fulci atmosferą, kas beveik nepasiekiama amerikiečių siaubo autoriams.

       Dar lieka pasirinkt, kokius vaidmenis ar personažus aš laikau pačiais geriausiais. Tai irgi labai sudėtinga. Tačiau išskirčiau Jack Nicholson personažą Stanley Kubrick  1980 metų filme „The Shining“. Paplitusi nuomonė, kad Stephen King kūrinių ekranizacijos labai silpnos. Deja, daugumas filmų, kurių autoriai bandė perkelt Stephen King į ekraną, tikrai nevykę. Tačiau yra ir gerų – „The Shining“ vienas tokių. Įdomu, kad minėtas  Brian De Palma 1976 metais irgi sukūrė puikią Stephen King „Kerės“ ekranizaciją. Gal daug kas priklauso nuo režisieriaus talento ir įdėto darbo.

       Išskirčiau ir Robert Englund sukurtą  Freddy Krueger personažą Wes Craven filme „Nightmare on Elm Street“ (1984). Įdomu ir tai, kad buvo sukurta  tiek daug filmo tęsinių (1984 – 1994 metais buvo sukurti iš viso 7 filmai) ir visi jie sudaro tarsi vientisą pasakojimą, kiekvienas filmas papildo personažo profilį.  Tai labai retas atvejis amerikietiško siaubo kino istorijoje, kad visi tęsiniai būtų irgi aukšto lygio filmai (čia neturiu omenyje filmo perdirbinių).  Aš visada prisiminsiu važiavimą traukinyje tarnybos sovietinėje kariuomenėje metu, 1988 – taisiais. Tada filmo dar nebuvau matęs. Kartu važiavo puikus pasakotojas, kuris visus prikaustė savo pasakojimu apie šį filmą. Patį filmą aš pamačiau tik 1989 iš videokasetės. Paskui žiūrėjau jį dar daugybę kartų. Siaubo mėgėjams rekomenduočiau ir dar vieną Wes Craven darbą – „Deadly Blessing“ (1981) su nepakartojama Sharon Stone.

       Pabaigai Clint Eastwood 2008 metų darbas „Changeling“. Tai pasakojimas apie moterį, kurios vaiką pagrobė žudikas maniakas. Korumpuota policija pakiša jai visai kitą vaiką, verčia pripažint, kad tai jos tikrasis vaikas. Kada moteris bando priešintis, tai imamasi represijų, ji įkišama į beprotnamį. Tai tikrai puikus pasakojimas. Ir nėra moralizavimo, kas lyg ir galėtų būti tokiam filme. Net ir žudikas atskleidžiamas tarsi iš šalies. Neblogai susidorota ir su teismų scenomis. Aš aukštai vertinu Clint Eastwood kūrybą, tiek kaip aktoriaus, tiek kaip režisieriaus. Mėgstu vesternus, dar ir dabar kartais grįžtu prie jo darbų. Beje, manau, kad Arnold Schwarzenegger personažai yra nemažai įtakoti Clint Eastwood. Kartą vienas mano mėgstamų  autorių Jonas Ūbis pareiškė, kad jis neimtų filmo su Arnold Schwarzenegger į negyvenamąją salą. Aš irgi neimčiau filmų su Arnold Schwarzenegger į negyvenamąją salą. Į tokią salą imčiau filmus su Laura Angel, Cathy Ménard ir, žinoma, Olinka Hardiman. Kadangi nesu save gerbiantis menininkas, tai nebijau prisipažint, kad man patinka ir filmai su Arnold Schwarzenegger. Žinoma, yra ir silpnų. Tačiau dalis tikrai geri. „Grobuonį“ (1987) aš pasižiūrėjau kino teatre ir jis man padarė didelį įspūdį ir patiko. Labai geras šio filmo garso takelis. Buvau dar ne kartą sugrįžęs prie šio filmo, bet jau televizijos ekrane. „Terminatoriaus“ pirmą dalį aš mačiau tik iš videokasetės, bet aš prisimenu, kaip šio filmo turinį pasakojo vienas draugų sovietinėje kariuomenėje. Aš buvau jo nematęs, bet pasižiūrėti norėjau. Pasižiūrėjau ir nesigailiu, patiko. Gaila tik, kad neteko matyt kino ekrane. Kino ekrane mačiau tik antrą „Terminatoriaus“ dalį. Trečią dalį jau parsisiunčiau tik iš interneto, pasižiūrėjau su malonumu, nors nemanau, kad norėčiau sugrįžt prie trečios dalies. Tai jau daugiau vienkartinio naudojimo produktas. Taip pat išskirčiau nepakartojamą „Konaną barbarą“ (1982). Šiame filme maksimaliai atskleidžiamos Arnold Schwarzenegger galimybės. Tai tikrai vienas geriausių fentezi stiliaus filmų, neleidžiantis atsiplėšt nuo ekrano. Ir jis labai tolygus: geras pasakojimas, puiki muzika ir kiti elementai. Man šis filmas net prilygsta literatūrai. O aš gan retai suteikiu tokį komplimentą filmui. Nes fantastikos ir siaubo temoje aš visada aukščiau vertinu literatūrą, o jau paskui kiną, paveikslus ar muzikos kūrinius. 1984 metais pasirodęs pratęsimas „Conan the Destroyer“ su tuo pačiu Arnold jau nė iš tolo neprilygsta šiam darbui.

        Kodėl paminėjau filmus su Arnold Schwarzenegger? Gal tai tiesiog mano prisiminimai. Tačiau paskutinis mano matytas filmas su šiuo aktorium – tai „The Last Stand“ (2013). Gal neatsitiktinai jį režisavo mano ankščiau minėtas Jee-woon Kim. Šio filmo gangsteris gal kiek ir primena maniaką, lakstantį mašina savo malonumui ir klojantį policininkus. Filme yra visko: humoro, veiksmo, įspūdingų scenų, lenktynių automobiliais. Arnold Schwarzenegger personažas šerifas gretinamas su jaunais ir nepatyrusiais jo padėjėjais (panašiai elgėsi ir vokiškų filmų apie Vinetu kūrėjai). Kad sustiprint pagrindinių herojų įspūdį. Tačiau to net ir nereikia, šiame filme Arnold Schwarzenegger savo vietoje ir aš tikrai neturiu priekaištų jo vaidybai. Mane nupirko požiūris į privatų ginklų muziejų, nes policininkai ginkluojasi ginklais iš šio muziejaus. Pagrindinis akcentas – senovinis veikiantis rusiškas sunkusis kulkosvaidis. Kaip ir rusiškam filme „Brolis 2“. Greičiausiai režisierius matė šį filmą. Muziejaus savininkui įteikiamas šerifo padėjėjo ženklelis. Aišku, ir jis dalyvauja kovoje prieš banditus. Vietomis filmas primena vesterną. Manau, kad filmas visai geras, atitinka tokiam kinui reikalingus kriterijus. Kino herojai taip pat reikalingi. Toks kinas tai tikrai nėra silpniausia Holivudo pusė. Aš už. O prie žudikų ir maniakų aš dar sugrįšiu. Iki nemalonaus.

Atgal